Pratęsimo istorija

Kelios įdomios istorijos iš futbolo pasaulio ir kaip keitėsi FIFA požiūris į lemiamų rungtynių pabaigas.

Jei žiūrėjote 2012 metų Europos futbolo čempionato ketvirtfinalį Anglija – Italija ir sugebėjote neužmigti, turėtumėte didžiuotis savimi. Stebėti 120 minučių vienpusiško futbolo be įvarčių nėra paprasta. Tą vakarą Roy‘aus Hodgsono auklėtiniai per pratęsimo 30 minučių į vartus nesmūgiavo nė karto ir atliko 176 perdavimais mažiau nei oponentai italai. Jei išlikote iki baudinių serijos – jums pasisekė – galėjote pamatyti dar vieną žudantį Mario Balotelli smūgį ar Andrea Pirlo įvartį Panenka stiliumi.

Komandų pasyvumą per pridėtines 30 minučių galima pamatyti ir klubiniame futbole. Per paskutiniuosius 12 Europos taurės/Čempionų lygos finalų, turėjusių pratęsimą, net 10 iš jų baigėsi be įvarčių ir nugalėtojas paaiškėdavo po baudinių. Gal futbolui pratęsimas nebereikalingas?

Nuo monetos metimo iki pasyvių 30 minučių

Anglijos futbolo federacija į savo taisyklių knygą pratęsimą ir kiek minučių jį reikia žaisti, įrašė dar 1897-aisiais, tačiau po visą pasaulį ši naujovė paplito negreitai.

Pavyzdžiui, 1922 m. Vokietijos futbolo čempionato finale fiksuoto laiko pratęsimas būtų pravertęs. Hamburgo bei Niurnbergo ekipos po pagrindinio laiko pabaigos, rezultatui esant 2-2, žaidė dar 99 minutes futbolo, kad išsiaiškintų nugalėtoją. Per šį laiką nė viena komanda neįmušė ir rungtynės buvo nutrauktos visiškai sutemus. Finalo pakartojimas po septynių savaičių taip pat buvo nutrauktas po 145 minučių, kuomet Niurnburgo ekipa aikštėje dėl traumų bei kortelių liko su septyniais futbolininkais. Hamburgo klubas atsisakė priimti trofėjų ir 1922-ųjų Vokietijos pirmenybės pasibaigė be nugalėtojo.

Pamažu trisdešimties minučių pratęsimas tapo priimtinu daugelyje šalių. Jei nugalėtojas nebuvo išaiškinamas per šį laiką, jį nustatydavo monetos metimas. 1968 metų Europos čempionato pusfinalyje tarp Italijos bei Sovietų Sąjungos, italai pergalę šventė būtent taip. Giacinto Facchetti pasirinko tikslią monetos pusę ir sovietai keliavo namo. Tai buvo vienintelės rungtynės Europos ar pasaulio čempionatų istorijoje, kuomet nugalėtojas buvo nustatomas monetos metimu. 1970-aisiais monetą pakeitė FIFA patvirtinta baudinių serija, deja, problemos išliko.

1971-1972 m. Europos taurių laimėtojų taurės antrame raunde, Glazgo „Rangers“ nario Willie Hendersono įvartis per pratęsimą „Rangers“ suteikė pranašumą akistatoje su Lisabonos „Sporting“ – dviejų mačų bendras rezultatas tuo metu buvo 6-6 ir škotai būtų iškopę į kitą etapą dėka didesnio įvarčių kiekio išvykose. Visgi, esant bendram rezultatui tokiam, mačo arbitras pasiūlė santykius išsiaiškinti baudinių serijoje. Abi ekipos sutiko ir „Sporting“ seriją laimėjo 3-0. Deja, portugalai džiūgavo per greitai. UEFA, nepasitenkinusi tokiu teisėjo pasiūlymu, nepaisė baudinių serijos ir į kitą etapą žengė „Rangers“, kurie tais metais ir iškovojo taurę.

Auksinis ir sidabrinis įvarčiai

Ankstyvaisiais 90-aisiais pratęsimo laikas futbole buvo dažniausiai iššvaistomas, nė viena komanda ypatingai neatakuodavo, bijodama prarasti rungtynių pusiausvyrą. FIFA, norėdama pagyvinti žaidimą, 1993-aisiais patvirtino “auksinio įvarčio“ taisyklę pratęsime – pirma įmušusi komanda laimi rungtynes.

Pirmas turnyras, kuriame buvo išbandyta ši naujovė, buvo 1996 m. Europos čempionatas. Vienintelis auksinis šio turnyro įvartis buvo įmuštas finalo tarp Vokietijos ir Čekijos metu. 95-ąją rungtynių minutę čekų vartininkas nesugebėjo nukreipti Oliverio Bierhoffo smūgiuoto kamuolio nuo vartų ir vokiečiai šventė pergalę vos prasidėjus pratęsimui.

Auksinis įvartis „Liverpool“ pelnė ir Europos lygos, tuo metu dar besivadinusios „UEFA Cup“ titulą. Po 4-4 pasibaigusio finalo pagrindinio laiko, anglai ir turnyro debiutantai „Alaves“ dvikovą tęsė pratęsime. 116-ąją minutę po baudos smūgio galva į savus vartus kamuolį nukreipė ispanų ekipos gynėjas Delfi Geli ir rungtynės pasibaigė 5-4.

Visgi pasyvumo problema įvedus auksinį įvartį nedingo. Komandos dar labiau bijojo pulti dėl galimybės pralaimėti rungtynes vos po vienos klaidos. „FIFA“ rado sprendimą vėl – įvesta „sidabrinio įvarčio“ taisyklė – komanda, įmušusi pratęsime, nugalėti gali tik pasibaigus pirmam ar antram jo kėliniui.

2004-aisiais atsisakyta nepasiteisinusių sidabrinio bei auksinio įvarčio taisyklių ir sugrįžta prie tradicinio trisdešimties minučių pratęsimo. Būtent tai ir padėjo pratęsimo futbolui tapti atviresniu, labiau atakuojančiu. Tuo įsitikinti galėjome 2008-ųjų Europos pirmenybėse – ketvirtfinalio tarp Vokietijos ir Turkijos pratęsimo metu abi rinktinės apsikeitė įvarčiais ir įrodė, jog lemiamų įvarčių taisyklių futbolas nepasiges.

Įdomu, jog Pietų Amerikos rinktinių bei klubų didžiausiuose turnyruose papildomos 30 minučių žaidžiamos tik finaluose – atkrintamosiose rungtynėse po 90 minučių futbolo mušami baudiniai.

Praėjusių metų Olimpinėse žaidynėse bei pasaulio klubų taurėje buvo bandoma nauja taisyklė – ketvirtas keitimas per pratęsimo laiką. Ši idėja pasiteisino ir jos naudojimas buvo tęsiamas vasarą vykusioje Konfederacijų taurėje, o šį sezoną turėsime progą išvysti ketvirtą keitimą ir UEFA klubiniuose turnyruose.

Tekstas – Lauryno Puikio. Parengta pagal Four Four Two straipsnį
Nuotraukos – Real Sports