Vieni olimpiečiai biatloną išmainė į slidinėjimą, kiti – atvirkščiai, bet visi vienbalsiai tvirtina, kad antrasis pasirinkimas teikia daugiau emocijų ir azarto.
Olimpiečiai Vytautas Strolia ir Natalija Kočergina į biatloną atėjo iš slidinėjimo. Vytautas ryžtingam karjeros posūkiui ryžosi po slidinėjimo trasose praleistų dvylikos metų, Natalija slidinėjo aštuonerius metus. Vytautas jau skaičiuoja penktąjį savo, kaip biatlonininko, sezoną, Natalija prie slidžių pridėjo šautuvą prieš septynerius metus.
„Pakeisti sporto šaką buvo iššūkis ir atsakomybė. Kita vertus, tai nebuvo labai didelis pokytis, nes slidės tos pačios, slydimo principas tas pats, tik kad šautuvas prisidėjo. Be to, mūsų sporto šakų federacijos nedidelės, glaudžios, tad nebuvo taip, kad būčiau perėjęs į nežinomybę – visi sportininkai buvome bendravę, ir vadovybė šiek tiek pažįstama buvo“, – sako V. Strolia, 2014 m. Sočio olimpinėse žaidynėse dalyvavęs kaip slidininkas, o olimpiniame Pjongčange jau varžęsis biatlono varžybose.
„Stebėjau biatlono varžybas, man patiko, bet tėvai neleido į biatloną, nenorėjo, kad šaudyčiau. Tad nuėjau į slidinėjimą. Bet slidinėjime man nelabai ėjo korta, nors vos neišvažiavau į olimpines žaidynes – likau pirma už brūkšnio“, – savo istoriją pasakoja visaginietė N. Kočergina.
Padariusi pertrauką ji sulaukė kvietimo išmėginti biatloną. N. Kočerginai, ketinusiai startuoti tik Lietuvos varžybose savo malonumui, netrukus atsirado vieta ir Lietuvos rinktinėje, o šiemet – ir Pjongčango olimpinėse žaidynėse, kur asmeninėse lenktynėse sugebėjo prasibrauti į pajėgiausiųjų 30-uką.
Šautuvo jaukinimasis
Be abejo, didžiausias iššūkis buvusiems slidininkams – šautuvas. „Šaudymas biatlonininkams – pats pagrindinis dalykas. Jeigu neišmoksi šaudyti, geriau eiti į slidinėjimą, – aiškina N. Kočergina ir prisipažįsta, kad iki galo šaudymo jai dar nepavyko prisijaukinti. – Kol kas esu šaudymo vidutiniokė.“
V. Strolia sakosi tik praėjusį olimpinį sezoną pajutęs užtikrintumą ir pasitikėjimą savimi, kai ugnies ruože nusikabindavo nuo peties šautuvą: „Jaučiu, kad ketvirtą sezoną įvyko lūžis – ėmiau pasitikėti, klaidų mažiau dariau.“
Taikli akis ir ranka, pasak biatlonininko, pirmiausia yra psichologija. „Tai sugebėjimas atsiriboti nuo aplinkos, kad negirdėtum nieko aplink, taip pat yra daug smulkių techninių detalių ir viską reikia sujungti į viena“, – šaudymus subtilumus dėsto V. Stolia.
Keturi kilogramai
Šautuvas reiškia ne tik šūvius, bet ir papildomus 4 kg ant pečių. Dėl to lėtėja šliuožimas, keičiasi technika.
„Kai pirmą kartą užsidėjau šautuvą per varžybas, tikrai jaučiau tuos papildomus 4 kg. Bet po truputį, po truputį pripranti ir, atrodo, net nejauti, kad šautuvas kabo ant peties, tai tampa nuolatiniu krūviu“, – patirtis lygina V. Strolia.
„Keturi kilogramai – labai didelis skirtumas. Per kontrolines varžybas rezultatas, bėgant 2 km su šautuvu ir be šautuvo, skiriasi apie 10–15 sek. Greičiau didėja nuovargis, daugiau eikvoji energijos, kita technika, pavyzdžiui, atsispyrimas kitoks. Yra niuansų“, – aiškina N. Kočergina.
Skiriasi ne tik slidinėjimo technika, bet ir taktika. „Biatlono varžybas turi pradėti su rezervu, nes jeigu į šaudyklą atvažiuosi labai pavargęs, bus blogai šaudyti. Turi derintis prie šaudymo – kokiam pulsui esant tau lengviau šaudyti“, – aiškina V. Strolia.
Biatlonas – nenuspėjamas
Abu buvę slidininkai vienbalsiai sutaria, kad azartas biatlono trasose didesnis nei slidinėjimo. „Biatlonas mažiau nuspėjamas – labai daug azarto prideda šaudymas. Ir žiūrovams, ir dalyviams“, – įsitikinęs V. Strolia.
„Kiekvienose varžybose tu nežinai, kas bus lyderis, ir čia labai didelės įtakos turi šaudymas, ne tik tai, kaip esi fiziškai pasiruošęs. Stojęs į slidinėjimo trasą žinai, kad gali laimėti, nes žinai savo fizinę formą, o biatlonininkams ir oro sąlygos turi įtakos, ir laimė, ir daug kitų niuansų. Slidinėjimas nuspėjamas, o per biatlono varžybas gal 80 proc. nežinosi, kas bus lyderis“, – teigia N. Kočergina.
Tačiau Pjongčango olimpietė Marija Kaznačenko, biatloną išmainiusi į slidinėjimą, turi kitokią nuomonę: „Azartas? Jo daugiau slidinėjime. Sprintas daug įdomesnis nei biatlonas“, – teigia mergina.
Be šautuvo
Po dešimtmečio, praleisto biatlono trasose, M. Kaznačenko nusikabino šautuvą nuo peties ir ėmė varžytis su slidininkais, nes šaudymo jai taip ir nepavyko perprasti. „Šaudykloje buvo labai sunku atsijungti ir galvoti tik apie šaudymą, nes tavo varžovai kažkur čia pat šaudo, ir šaudo gerai“, – paaiškina mergina.
Padėjusi šautuvą į šalį buvusi biatlonininkė greitai pajuto, kad skirtumas šliuožiant – didžiulis: „Slidininkas gali šimtu procentų išnaudoti savo viršutinę kūno dalį. Biatlone su šautuvu kitaip.“ Ir nors trasoje papildomų 4 kg nebeliko, nuo to lengviau nepasidarė. „Slidinėjimas sunkesnis nei biatlonas, nes kitas krūvis, šliuoži be pertraukos, distancijos skirtingos. Be to, skiriasi technika – sunku buvo pradėti taisyklingai šliuožti kaip tikrai slidininkei“, – su kokiais sunkumais susidūrė perėjusi į slidinėjimą, dėsto Marija.
Tačiau visi šie krūviai – jau praeitis, nes po pusketvirtų metų Marija atsisveikino ir su slidinėjimu. „Noras dingo – daug laiko nebuvo rezultatų“, – kodėl nutarė baigti sportinę karjerą, paaiškina olimpietė, šiuo metu savo gyvenimą bandanti kurti Londone.
Išbandė abi sporto šakas
Lietuvos slidinėjimo rinktinės vyriausioji trenerė Kazimiera Strolienė savo sportinę karjerą pradėjo kaip biatlonininkė. Albervilio ir Lilehamerio olimpinėse žaidynėse ji dalyvavo biatlono varžybose, o Nagano olimpiadoje ji jau varžėsi su slidininkėmis.
Tekstas: Lina Daugėlaitė
Nuotraukos: Vytautas Dranginis, Alfredas Pliadis
Maksimalų sporto iššūkį priimti kviečia didžiausias treniruočių festivalis Lietuvoje