Lietuvos sprinterė ir 400 m rungties nacionalinė rekordininkė Modesta Justė Morauskaitė po 10 mėnesių pertraukos sugrįžta į tarptautines lengvosios atletikos varžybas. Traumas išsigydžiusi sportininkė Europos lengvosios atletikos komandinio čempionato 400 m sprinte užfiksavo geriausią Lietuvos sezono rezultatą (51,61 sek.) ir užėmė antrą vietą.
„Esu be proto laiminga savo pirmuoju 400 m sezono startu. Šitame stadione man tikrai yra patys geriausi prisiminimai, nes pernai čia dalyvavau auksinio turo varžybose ir patyriau bėgimo takelio žavesį bei malonumą“, – po varžybų sakė Modesta.
Kokia trauma tave privertė daryti priverstinę pertrauką nuo varžybų?
Vienos tikslios diagnozės pasakyti negaliu, nes buvo labiau kompleksinis dalykas, kuris krovėsi nuo praeito žiemos sezono. Stiprūs simptomai pasireiškė po pasaulio čempionato (pastarasis vyko 2022 metų liepą Oregone, JAV – aut. past.). Turbūt, būtent kelioninis stresas turėjo lemiamą įtaką traumos išsiplėtimui ir pastiprėjimui, nes grįžtant iš Amerikos turėjome kuriozinę kelionę ir užtrukome 57 valandas.
Tuo metu kairės pėdos nervas buvo užspaustas, atsirado dešinio kelio problemos, o laiko medicininei intervencijai nebuvo, nes jau rugpjūtį Miunchene (Vokietija) laukė Europos čempionatas. Pasiruošimas šiam čempionatui buvo sudėtingas ne tik dėl traumų, bet ir COVID-19 infekcijos bei skrandžio problemų prieš pat varžybas. Viskas susidėjo į krūvą, pasireiškė bendras nuovargis po emocionalaus ir sėkmingo, bet tuo pačiu ir varginančio sezono. Po jo kūnas reikalavo priverstinio fizinio bei psichologinio poilsio.
Kaip atrodė tavo reabilitacijos laikotarpis?
Reabilitacijos metu buvo siekiama grąžinti kūną į balansą, kad galėčiau pilnu pajėgumu grįžti į vasaros sezoną. Operacijų jokių neprireikė, apsiėjau su injekcijomis. Apskritai, sunkus ir varginantis periodas, daug reikalų, bet tas priverstinis poilsis išėjo į naudą, nes buvau be proto motyvuota grįžti stipresnė nei buvau.
Be abejonės, buvo neįprasta, nes laisvo laiko buvo gerokai daugiau, todėl užsiėmiau kitais hobiais. Esu labai didelė šunų giminės fanė, todėl tuos tris mėnesius gilinausi į dresavimo ypatybes ir net atlikau praktiką vienoje šunų dresavimo mokykloje. Tai buvo puiki terpė psichologiškai pailsėti nuo sporto ir traumų.
Kokios mintys sukosi galvoje reabilitacijos laikotarpiu?
Visokių tų minčių buvo, vieną dieną geresnės ir atrodo viskas bus gerai. Visgi, motyvacijos lygis buvo nukritęs, kadangi iš pradžių buvo kalbama, kad be sporto bus tik penkios savaitės, bet jos praėjo ir viskas išsitęsė iki trijų mėnesių. Atsirado ir nežinomybė, nes neturėjau pasidariusi rudeninės bazės vasarai, todėl nežinojau, ar spėsiu pasiruošti sezonui.
Kada sugrįžai į treniruočių ritmą?
Visiškai nebėgiojau tris mėnesius. Tuo laikotarpiu negalėjau nei dviračiu minti, nei alternatyvių bėgimo ar jėgos treniruočių daryti. Vasario pradžioje pradėjau po 3–5 minutes lengvai bėgioti ir žiūrėti kaip reaguoja sąnariai, trauminės vietos. Pratinau organizmą grįžti į bėgimą, o procesas tikrai buvo ilgas, nes visas vasario mėnesis buvo akcentuojamas kūno, ypatingai blauzdų ir keturgalvių, paruošimui. Kovo mėnesį grįžau į rimtesnes treniruotes ir pradėjau dirbti 70 proc. pajėgumu, o balandžio mėnesį planas buvo vykti į stovyklą ir ten dirbti visu 100 proc.
Ar po ilgo laikotarpio nebuvo baimės grįžti į bėgimo takelį?
Buvo tų baimių, nes nežinojau, ar pavyks su tokia pačia jėga ir ištverme į stadioną grįžti praleidus tiek laiko be sporto. Tikrai buvo neramu, bet aš 100 proc. pasitikėjau treneriu Rafael‘iu Blanquer‘u Alcantud‘u ir jo treniruočių planu. Su juo dirbu jau aštuonerius metus ir jis mane atvedė į aukštumas, todėl ne vieta ir ne laikas buvo kelti klausimus.
Turėdama normatyvą dėl traumos kovo mėnesį praleidai Europos uždarų patalpų čempionatą Stambule (Turkija). Koks jausmas buvo šias varžybas stebėti per televizorių?
Iš tikrųjų, tai buvo kaip papildoma motyvacija grįžti ir sportuoti, nes žiūrėdama čempionatą pati jaudinausi už kiekvieną lietuvį. Buvau be galo pasiilgusi to varžybinio adrenalino ir nervų kamuoliuko skrandyje. Tikrai nesigailėjau ir negalvojau, kad čia turiu būti. Labiau galvojau, kad aš čia būsiu ir padarysiu viską, kad grįžčiau aukščiausiame lygyje.
Šiemet nyderlandė Femke Bol pagerino tavo pagrindinės 400 m rungties pasaulio rekordą, kuris laikėsi net 40 metų. Ar prieš sugrįžimą negąsdina tokie pagrindinių konkurenčių rezultatai?
Rezultatai manęs niekada negąsdina, nes aš visada džiaugiuosi už visas merginas pasiekusias tokias aukštumas. Aš puikiai žinau, kiek jos įdeda darbo, išlieja prakaito ir ašarų, todėl ta auka, norint pasiekti tokius rezultatus, yra milžiniška. Smagu, kad merginų lygis pasaulyje kyla nežmonišku greičiu ir svarbiausia spėti kilti man kartu su jomis (šypsosi). Tokie rezultatai tik parodo, jog niekada negalima užmigti ant laurų ir visada reikia save stumti į priekį.
Kaip ir kur ruošeisi vasaros sezonui?
Kadangi Lietuvoje trenerio neturiu, pagrindinis darbas vyko Ispanijoje, Valensijos mieste, kur turėjau dvi stovyklas. Per balandžio mėnesį turėjau atlikti trijų mėnesių darbą, kas, manau, puikiai pavyko. Iš kitos, tris savaites trukusios varžybinio ciklo stovyklos, grįžau vos prieš 2 savaites.
Piko pasiekimas priklauso nuo trenerio, nes jis ruošia programas, o kadangi treneris ispanas, stengiuosi kuo dažniau ten nuvykti ir kartu treniruotis. Tokiame lygyje sportuojant trenerio akis yra labai svarbi, nes kiekvienas bėgimo technikos pakeitimas gali turėti lemiamos įtakos rezultatui.
Kokius šio sezono tikslus esi išsikėlusi?
Daug priklauso nuo rezultato komandiniame čempionate, nes ilgai nestartavau ir reitinguose esu pakritusi žemyn. Po šių sėkmingų varžybų turiu atspirties tašką ir galėsiu planuotis kitus tarptautinius startus. Žinoma, pagrindinis tikslas yra išvažiuoti į pasaulio čempionatą ir antrus metus iš eilės atstovauti Lietuvai viename didžiausių sporto renginių.
Tekstas: Justo Virbicko
Nuotraukos: Alfredo Pliadžio
Tarp Lietuvos jaunimo funkcinio fitneso čempionato nugalėtojų – ir ukrainietė