„Į olimpinę rinktinę norėčiau patekti ne tik atsigavusi, bet ir pasiekusi geriausią sportinę formą“, – prisipažino Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių prizininkė irkluotoja Milda Valčiukaitė, kuriai prieš tris mėnesius buvo atlikta operacija.
„Pirmojo karantino metu man jau darėsi sunku treniruotis – po kiekvienos treniruotės ant „Concept“ treniruoklio, ilgesnio pasėdėjimo jausdavau skausmą, – pasakojo irkluotoja. – Vasarą, po „Gintarinių irklų“ regatos, pajaučiau dar didesnius skausmus ir irkluoti jau nebegalėjau. Pasidarė sunku vaikščioti, bėgioti. Atrodydavo, kad mano kūnas juda kitaip negu turėtų“.
Taip prasidėjo irkluotojos priverstinis poilsis – gydytojų prognozės nuteikė pozityviai. Buvo manoma, kad skyrus gydymą pakaks vos kelių savaičių, kad M. Valčiukaitė galėtų grįžti į valtį. Tačiau nei po kelių savaičių, nei po mėnesio situacija nepagerėjo.
„Rugsėjo mėnesį pajaučiau, kad darosi vis sunkiau judėti, skausmas progresavo labai greitai, – prisiminė M.Valčiukaitė. – Į MRT tyrimą mane vežė automobilio bagažinėje… Niekaip kitur jau negalėjau įsitaisyti. Po tyrimo paaiškėjo, kad reikia operacijos. Neslėpsiu, dar iki tyrimo buvo dienų, kai skausmas nustelbdavo viską – iššūkiu tapdavo pasirūpinti savo asmenine higiena, apsirengti, pasigaminti valgyti“.
Spalio 7 dieną pasaulio čempionei buvo atlikta mikrodiskektomija dėl tarpslankstelinio disko išvaržos.
Reabilitacija prasidėjo jau tą pačią dieną, kai vakare reikėjo atsistoti ant kojų.
„O jau kitą rytą pasiramstydama į sieną bandžiau eiti per skyrių – norėjau kuo greičiau pradėti judėti, – pagaliau nusišypsojo skausminguose prisiminimuose nardžiusi M.Valčiukaitė. – Jaučiausi labai motyvuota, atrodė, kad imsiu ir kalnus iškart nuversiu. Netgi juokavau, kad chirurgas ne tik išvaržą , bet ir visą negatyvą išoperavo“.
Po poros savaičių M.Valčiukaitė pradėjo reabilitaciją „Santaros“ klinikose. Be to, sportininkė kasdien pradėjo darbuotis su kineziterepeute Rasa Batulevičiūte, kuri iki šiol prižiūri olimpietę.
„Esu jai labai dėkinga už skiriamą laiką, energiją ir didžiulį palaikymą, – sakė M.Valčiukaitė. – Kai dauguma netikėjo, kad atsigausiu, ji kasdien man primindavo apie jau padarytą progresą, kiekvieną kartą ji man kaldavo į galvą, kad greitai vėl būsiu stipri“.
Kasdienės treniruotės su R.Batulevičiūte, pasak sportininkės, padėjo greičiau sustiprėti.
„Jau po mėnesio pradėjau plaukioti, minti stacionarų dviratį, o po šešių savaičių – bėgioti ir kelti svorius, – vardijo M.Valčiukaitė. – Po dviejų mėnesių su irkluotojų komanda išvykau į slidinėjimo stovyklą, kurioje išmėginau savo jėgas ant irkluotojų „mėgstamiausio“ treniruoklio. Smagu stebėti savo progresą – kiekvieną savaitę jaučiuosi vis stipresnė, rezultatai auga labai sparčiai. Bet žinau, kad „atsigavimas’ – tai neapibrėžta sąvoka. Į Tokijo olimpinę rinktinę norėčiau patekti ne tik atsigavusi, bet ir geriausios sportinės formos“
Paklausta, ko išmokė priverstinė pauzė, M.Valčiukaitė nė kiek neabejojo: „Supratau, kad žmogui nėra nieko geriau už galimybę kiekvieną rytą atsibusti sveikam, galimybę siekti savo tikslų ir rasti pasitenkinimo kasdieniniame darbe“.
Tekstas ir nuotraukos: Lietuvos irklavimo federacijos
Būsimoms snieglenčių sporto žvaigždėms keliami vis didesni tikslai