Rio de Žaneire R. Meilutytei nepavyko pakartoti 2012-ųjų triumfo – šįkart ji liko be medalio, 100 metrų krūtine rungtyje finišavusi septinta. Po šio finišo plaukikė liejo apmaudo ašaras, o ne vienas Lietuvos plaukimo specialistas žėrė kritiką Lietuvos plaukimo princesę treniruojančiam Jonui Ruddui. Tačiau Plimute su J. Ruddu daug metų dirbanti lietuvė nekreipė dėmesio į siūlymus ieškoti laimės kitur ir apsisprendė likti po patyrusio brito sparnu.
Rio olimpinis baseinas lyg užkeiktas buvo ir šių metų Europos čempionato bronzos medalininkams Danui Rapšiui ir Giedriui Titeniui – jie gerokai atsiliko nuo varžovų ir neužėmė vietų, kurias tikėjosi užimti.
Mūsų šalies plaukikų prestižą išgelbėjo Simonas Bilis. Nors medalio neiškovojo, jis pateko į populiariausios, greičiausios rungties – 50 metrų laisvuoju stiliumi – finalą ir distanciją įveikė aštuntas.
Dar nesibaigus Rio de Žaneiro žaidynėms, Lietuvos plaukimo rinktinės vyriausiasis treneris Žilvinas Ovsiukas paskelbė, kad suka nauju karjeros keliu, – trenerio darbą nutarė iškeisti į Anykščių kūno kultūros ir sporto centro vadovo kėdę. „Prisiimu visą atsakomybę už komandos pasirodymą“, – pareiškė Ž. Ovsiukas.
Praėjus mėnesiui po Rio žaidynių, panašius žodžius ištarė ir Lietuvos plaukimo federacijos (LPF) prezidentas Tomas Kučinskas. Jis informavo LPF vykdomojo komiteto narius, kad baigia savo ketverių metų kadenciją ir kitam olimpiniam ciklui kandidatūros į prezidentus nekels.
„Pagrindinė priežastis – asmeninis užimtumas versle. Siekti būtinų pokyčių šiame sporte yra didžiulis krūvis. Prisiimu atsakomybę už Lietuvos plaukikų rezultatus olimpinėse žaidynėse, nes jie nepateisino lūkesčių“, – sakė T. Kučinskas.
Tačiau olimpiečių rezultatai yra tik visuomenės matoma ledkalnio viršūnė. „Per praėjusį olimpinį ciklą daugelyje sričių, tokių kaip vaikų mokymo plaukti programos plėtra, naujų plaukimo baseinų projektavimas ir statyba, integracija į europines, ypač Šiaurės šalių, plaukimo struktūras, pavyko pasiekti didelę pažangą. Per tą laikotarpį net septyni plaukikai laimėjo daug medalių pasaulio, Europos ir įvairiuose tarptautiniuose jaunimo čempionatuose. Tačiau paskutinis ir lemiamas akordas – olimpinės žaidynės – virto visišku fiasko pagrindiniams mūsų plaukikams, išskyrus Simoną Bilį“, – sakė T. Kučinskas.
Anot jo, būtent S. Bilio pavyzdys parodė, koks svarbus yra rėmėjų indėlis finansuojant talentingus plaukikus, nes vien valstybės paramos nepakanka.
Naujasis LPF prezidentas bus renkamas lapkritį. Iki rinkimų federacijos vairas patikėtas per ankstesnį ciklą, pasibaigusį po Londono žaidynių, jai vadovavusiai kaunietei Lietuvos sporto universiteto dėstytojai dr. Ilonai Juditai Zuozienei, kuri pastaruoju metu ėjo LPF viceprezidentės pareigas.
LPF kartu su Kūno kultūros ir sporto departamentu (KKSD), Švietimo ir mokslo ministerija (ŠMM) ketina tęsti projektą „Mokėk plaukti ir saugiai elgtis vandenyje“ ir taip keisti liūdną statistiką – skendimas yra antra pagal dažnumą (14 proc.) vaikų mirties priežastis dėl netyčinių sužalojimų.
„Vaikų mokymas plaukti yra svarbus, nes jie išmoksta saugaus elgesio prie vandens. Be to, atliekama skendimų prevencija, didinamas fizinis aktyvumas ir ieškoma talentingų vaikų. Plaukimo pratybos vyksta per kūno kultūros pamokas, todėl tampa prieinamos visiems mokiniams“, – tikino I. Zuozienė.
Tiesa, dar beveik pusė šalies savivaldybių neturi tam tinkamų baseinų. Todėl daugeliui atokiau gyvenančių vaikų šis projektas yra vienintelė galimybė pakliūti į plaukimo pamokas. Nuo 2010 iki 2015 metų KKSD skirtomis valstybės biudžeto bei projektų partnerių lėšomis apmokyti plaukti ir saugiai elgtis vandenyje daugiau nei 15 tūkstančių pradinukų. 2016 metais LPF pavyko pasiekti, kad vaikų mokymo plaukti projektui iš valstybės lėšų per KKSD ir ŠMM būtų skirta per 300 tūkstančių eurų. Nuo rugsėjo iki gruodžio mokymo plaukti pamokas šalyje lankys 7700 antrų klasių mokinių.
Ar galima sakyti, kad plaukimo banga, kilusi po Rūtos Meilutytės pergalės Londone, toliau sėkmingai ritasi per Lietuvą?
Taip. Tikimės, ji nenurims. Juk ir po Rio de Žaneiro žaidynių nebuvo kokių nors piktų visuomenės vertinimų, blogų atsiliepimų apie plaukikų pasirodymą.
Plaukimo treniruotes lanko arba savo malonumui plaukioja labai daug žmonių – vaikai, mamos su kūdikiais, senjorai. Baseinuose sulaukiama vis daugiau suaugusiųjų, kurie plaukimą renkasi kaip fizinio aktyvumo formą laisvalaikiu, tobulina plaukimo įgūdžius individualiose treniruotėse. Plaukimo veteranai du tris kartus per savaitę sistemingai treniruojasi ir dalyvauja varžybose ne tik Lietuvoje, bet ir užsienio valstybėse. Aktyvumas labai juntamas. Bet gal jis įkvėptas ne tiek plaukikų pergalių, kiek paties malonumo plaukti, suvokimo, kad vaikams, ir ne tik jiems, reikia plaukimo įgūdžių. Pastaraisiais metais visuomenės požiūris į sportavimą, fizinį aktyvumą, sveiką gyvenseną apskritai keičiasi.
Norinčiųjų plaukti tikrai daug, bet ar yra kur tai daryti? Juk po Londono žaidynių skambėję politikų pažadai apstatyti Lietuvą baseinais daugiausia taip ir liko pažadais.
Pažadai, kurie buvo išsakyti po Londono olimpiados, ne visi ištesėti. Dar nepradėtas statyti baseinas Klaipėdoje, Vilniuje žadėta pradėti Lazdynų baseino rekonstrukciją, pastatyti kelis baseinus gyvenamuosiuose rajonuose.
Tačiau mažesniuose miestuose jie statomi. Džiugu, kad atidarytas baseinas Šilalėje, Kretingos rajone, baigtas statyti Varėnoje, rimtų ambicijų dėl statybų turi Molėtai. Druskininkuose netrukus turėtų atverti duris olimpinio centro baseinas. Lapkritį ir gruodį ten jau planuojame surengti porą varžybų. Tik niekaip negaliu suprasti, kas palaimino olimpinio centro baseino, kurio ilgis ne 50 metrų, o tik 25, statybą.
Manau, rajonai, kuriuose iki šiol nėra nė vieno baseino, turėtų imtis statybų. Juk ten, kur netoli yra baseinai, plaukimas grįžo į kūno kultūros pamokas. Vaikai kūno kultūros pamokų metu atvežami į baseinus iš viso rajono mokyklų ir ugdomi pradiniai plaukimo įgūdžiai. Tai labai geras žingsnis.
Tik yra dar viena problema – jaunų kvalifikuotų trenerių stygius. Ypač tai juntama dabar, kai įsibėgėjo mokymo plaukti programa. Trenerių trūksta ir naujai atidarytuose baseinuose tuose rajonuose, kur anksčiau jų nebuvo ir kur nėra plaukimo sporto tradicijų. Turės praeiti šiek tiek laiko, kol ten atsiras profesionalių plaukimo trenerių. Kita vertus, vangiai daugėja ir etatų sporto mokymo įstaigose, sporto centruose. Jauni specialistai nelabai randa darbo vietų, ypač didžiuosiuose miestuose. Tačiau iš mažesnių studijuoti į Kauną – Lietuvos sporto universitetą – ar Vilnių – Lietuvos edukologijos universitetą – atvykęs jaunimas nelabai nori grįžti atgal. Šią problemą galima išspręsti pasirašant trišales sutartis tarp rajonų savivaldybių administracijos, universitetų ir studentų. Šios sutarys sudaro galimybę gauti studijų finansavimą iš valstybės, jeigu savivaldybė įsipareigoja suteikti darbo vietą studijas baigusiam jaunam specialistui.
Olimpinių žaidynių prizininkę irkluotoją Donatą Vištartaitę treneriai pastebėjo Šilalėje, nors su irklavimu ji neturėjo nieko bendra, ir pakvietė treniruotis į Kauną. Ar plaukimo treneriai taip pat važinėja po Lietuvą ieškodami galimų perliukų?
Mes turime tokią viziją ir tai reikia daryti, nors iki šiol nebuvo daroma. Dažniausiai atranka vyksta savame baseine.
Kol kas ištraukti vaiką iš šeimos ir atvežti į kitą miestą neturime sąlygų. Didžiuosiuose miestuose nėra plaukimo centrų, kuriuose būtų galima burti jaunus ambicingus plaukimo ir atletinio rengimo trenerius bei plaukimo sportui gabų jaunimą iš visos Lietuvos. Nacionalinis plaukimo centras turėtų sudaryti išskirtines treniravimosi, gyvenimo, mokymosi sąlygas ne tik mokykloje, bet ir universitete, sportininkams turėtų būti suteikta visavertė medicinos priežiūra, mokslo priemonės. Taigi turėtų būti sudarytos sąlygos pasitelkus moderniausias technologijas rengti sportininkus – nuo pradedančių iki pasiekiančių didelį meistriškumą. Manau, toks centras turėtų būti kuriamas Kaune arba Vilniuje, kur yra prieinamos medicinos ir reabilitacijos paslaugos, universitetų laboratorijos, vykdoma nuolatinė sportininkų fizinės ir funkcinės būklės stebėsena. Tokiame centre galėtų treniruotis ne tik nuolat ugdomi sportininkai, bet ir atvykstantys į trumpalaikes treniruočių stovyklas su savo treneriais iš kitų miestų.
Kol kas šalyje turime vieną Panevėžio sporto gimnaziją, kurioje mokosi plaukikai. Tačiau vis dar nesustyguota talentingų vaikų paieška provincijoje. Gimnazijoje tiesiog dubliuojama Panevėžio „Žemynos“ progimnazijos sporto mokytojų veikla, plaukikus treniruoja tie patys treneriai, kurie dirba ir mokykloje, todėl kyla įtampa tarp vietos mokymo įstaigų. Panevėžio Raimundo Sargūno sporto gimnazija neturi baseino, todėl abiejų mokyklų plaukikai treniruojasi viename. Gimnazijos treneriai kol kas ne važiuoja ieškoti talentų į kitus miestus, o apsiriboja savo miesto sportininkais. Žodžiu, kol kas Panevėžio sporto gimnazijoje plaukimo proveržiu nekvepia.
Ar Alytų, Elektrėnus, turinčius olimpinių matmenų baseinus, galima vadinti plaukimo centrais?
Alytus turi plaukimo tradicijas, čia dirba geri treneriai, vienas kitas gabesnis alytiškis patenka į įvairaus amžiaus šalies rinktines. Tačiau abejoju, ar ten būtų protinga kurti nacionalinį plaukimo centrą. Centrai turėtų būti kuriami didžiuosiuose miestuose, kad ten treniruodamiesi sportininkai galėtų tęsti studijas aukštojoje mokykloje.
Manau, rajonai, kuriuose iki šiol nėra nė vieno baseino, turėtų imtis statybų. Juk ten, kur netoli yra baseinai, plaukimas grįžo į kūno kultūros pamokas. Vaikai kūno kultūros pamokų metu atvežami į baseinus iš viso rajono mokyklų ir ugdomi pradiniai plaukimo įgūdžiai. Tai labai geras žingsnis.
Alytuje turėtų būti stiprinama miesto plaukimo mokykla, sudaryta aiški sportininkų ugdymo piramidė – nuo pradinio rengimo iki meistriškumo tobulinimo grupių. Be to, Alytaus sporto ir rekreacijos centro 50 metrų baseinas yra puiki bazė šalies plaukikų treniruočių stovykloms ir varžyboms rengti.
Na, o Elektrėnuose trūksta ambicingų trenerių. Prieš kelerius metus su Elektrėnų savivaldybės vadovais kalbėta apie papildomų trenerių etatų steigimą, atsirado norinčių važiuoti dirbti į miesto 50 metrų baseiną iš Kauno, Vilniaus, Kaišiadorių, tačiau projektas nebuvo išplėtotas.
Po Londono olimpinių žaidynių iš pagrindų atnaujintas „Girstučio“ baseinas Kaune. Ar ten viskas vyksta taip, kaip planuota, ir bazė išnaudojama plaukimo treniruotėms?
„Girstučio“ baseinas buvo perleistas valdyti koncesininkui ir tapo komerciniu objektu. Plaukikai šia baze gali naudotis tik tiek, kiek leidžia Kauno savivaldybės ir Lietuvos plaukimo federacijos sutartis su baseiną valdančiais koncesininkais. Mano žiniomis, savivaldybė, pasirašydama sutartį, neapgalvojo tam tikrų momentų. Pavyzdžiui, kad būtų galima surengti vasaros plaukimo čempionatą Kaune, baseiną teko nuomotis. Nes sutartyje buvo praleista sąlyga, kad Kauno plaukimo čempionatas turėtų vykti geriausiame miesto baseine, pastatytame už savivaldybės ir valstybės, tai yra – mokesčių mokėtojų, pinigus.
Treniruotėms baseinas skiriamas geriausiu laiku, kaip ir sutarta. O Lietuvos plaukimo federacija sugebėjo sutarti, kad trejos svarbiausios sezono varžybos „Girstutyje“ vyktų nemokamai. Kai ten rengiamos treniruočių stovyklos, mes mokame ne komercinę kainą, o daug mažesnę. Svarbu ir tai, kad „Girstučio“ baseiną valdanti UAB „Sporto infrastruktūra“ yra Lietuvos plaukimo federacijos narė, todėl kai kuriuos svarbius ir palankius plaukimo sportui vystyti klausimus iki šiol pavyko spręsti.
Reikia pripažinti, kad baseino veikla padidino kauniečių galimybes tobulinti plaukimo įgūdžius, tad lankytojų baseine nestinga.
Rengiant Klaipėdos baseino projektą konsultuotasi su Lietuvos plaukimo federacija, ar jis atitinka tarptautinius reikalavimus? Juk pastaruoju metu aukščiausio lygio varžyboms nebeužtenka aštuonių takų, reikia dešimties. Gal ši naujovė bus įgyvendinta naujame Vilniaus vandens sporto centre?
Klaipėdiečiai konsultavosi su federacija baseino statybos klausimais, taip pat – dėl profesionalių darbuotojų komandos būrimo. Buvęs LPF prezidentas Tomas Kučinskas atliko didelį darbą kaip derybininkas, kad baseinas atitiktų tarptautinius standartus. Naujajame Klaipėdos miesto baseine numatytos plaukimo, nardymo, sporto ir SPA procedūroms skirtos zonos. Baseinas bus dešimties plaukimo takelių, 50 metrų ilgio ir 25 metrų pločio, jame bus įdiegtos pažangiausios technologijos – kilnojamas dugnas, galimybė padalyti baseiną į kelis 25 metrų ilgio baseinus arba vienu metu naudoti ir 50, ir 25 metrų ilgio takelius. Povandeninio sporto atstovai ir narai įgūdžius galės tobulinti vienintelėje Lietuvoje specializuotoje nardymo šachtoje, kurios gylis sieks devynis metrus. Tikiuosi, kad 2017 metų gruodį, kaip numatyta, statybos bus baigtos.
Vilniuje dar net nėra numatyta statyti panašų sporto objektą. Visuomenei buvo pristatytas 25 metrų baseino Fabijoniškėse projektas. Manau, sostinėje būtinai reikia tarptautinius reikalavimus atitinkančio baseino – dešimties takų, su daug žiūrovams skirtų vietų tribūnose, apšilimo baseinu, šuolių į vandenį bokštu. Reikia tokios bazės, kad būtų galima rengti aukščiausio lygio tarptautines varžybas.
Tiesa, technologijos dabar pažengusios tiek, kad Europos ir pasaulio čempionatus Europos (LEN) ir pasaulio (FINA) plaukimo federacijos rengia surenkamuose baseinuose. Tad aukščiausio lygio plaukimo varžybos galėtų vykti net „Žalgirio“ ar „Siemens“ arenoje. Bet tai, žinoma, labai brangu.
Gal pinigų galėtų skirti rėmėjai? Ar Lietuvos plaukimo federacijai sunku jų rasti?
Rėmėjų rasti nelengva visų sporto šakų federacijoms, išskyrus tikriausiai krepšinio ir futbolo. Kaip rodo patirtis, dažniausiai reikia turėti puikius asmeninius ryšius su rėmėjais arba būti labai patraukliems. Džiaugiamės, kad pavyko projektas su „Maxima“, kai buvo renkamos lėšos vaikų plaukimo pamokoms. Daugiau rėmėjų padeda pritraukti ir Rūtos Meilutytės pergalės, įvaizdis. Žinoma, Tomo Kučinsko asmeninis indėlis į plaukimo rėmimą irgi buvo svarus. Žiūrėsime, kaip mums seksis toliau bendradarbiauti su rėmėjais.
Ar nėra minčių pereiti prie klubų sistemos ir sukurti ką nors panašaus į „Plymouth Leander“ klubą, kur treniruojasi Rūta Meilutytė, daug kitų pajėgių užsienio ir Didžiosios Britanijos plaukikų, o juos prižiūri aukščiausio lygio specialistai? Tokių klubų yra visame pasaulyje.
Klubus sukurti įmanoma, tačiau pirmiausia reikėtų išspręsti bazės klausimą. Privačiam klubui nuomotis baseiną būtų pernelyg didelė našta. Tačiau labai gerą patirtį turi Slovėnija, iš to galėtumėme mokytis kurdami klubų sistemą. Ten baseinai priklauso savivaldybėms, jos suteikia laiką klubų nariams treniruotis nemokamai. Tai tikrai didelė paspirtis.
Lietuvos plaukimo federacija rūpinasi ne tik plaukimu, bet ir šuoliais į vandenį, dailiuoju plaukimu. Kokia šių sporto šakų padėtis Lietuvoje?
Šuolininkų į vandenį būrys nėra gausus, bet turime jaunų, perspektyvių sportininkų. Plaukimo federacija pagal galimybes remia jų veiklą. Dvi merginos – Rusijoje besitreniruojanti Indrė Marija Girdauskaitė ir JAV gyvenanti Genevieve Akvilė Green Angerame – net bandė patekti į Rio olimpines žaidynes. Tiesa, nesėkmingai, bet ateityje iš jų tikimės geresnių rezultatų.
Šios šuolininkės treniruojasi ne Lietuvoje. O dirbant čia įmanoma ką nors pasiekti?
Šiuo metu trenerių etatų turi tik Kauno plaukimo mokykla, vienas treneris dirba Lietuvos vaikų ir jaunimo centre Vilniuje. Aišku, kai jie yra tik keli, tikėtis labai aukštų rezultatų negalima.
Kokia dailiojo plaukimo situacija?
Jo lygis labai mėgėjiškas. Viena grupė yra Šiauliuose. Dabar į Lietuvos sporto universitetą įstojo šiaulietė, norinti tapti diplomuota dailiojo plaukimo trenere. Skatinsime ją pagal „Erasmus“ studentų mainų programą vykti kelis semestrus mokytis į universitetus kitose šalyse, kur ši sporto šaka turi senesnes tradicijas.
Gal jau radote pamainą Žilvinui Ovsiukui eiti Lietuvos rinktinės vyriausiojo trenerio pareigas?
Kol kas federacijoje – permainų laikotarpis. Laukiame ataskaitos ir rinkimų konferencijos lapkričio pabaigoje. Tuomet bus formuojama nauja vadovybė, renkamas vykdomasis komitetas, bus sprendžiamas ir vyriausiojo trenerio klausimas.
Norėtume pakviesti trenerį iš užsienio, pasirašyti su juo sutartį. Jam keltume uždavinius ne tik dirbti su didžiausią meistriškumą pasiekusiais sportininkais, bet ir vadovauti visam procesui nuo jaunučių lygmens, burti trenerius, aptarti rengimo planus, atrankos kriterijus, sudaryti vieningas testavimo programas. Tačiau kol kas neturime tokios pareigybės, kurią galėtume įtvirtinti sutartimi. Vis dėlto stengsimės įgyvendinti šią viziją siekdami spartesnio progreso.
Ar Rio de Žaneiro olimpiados rezultatai parodė kokias nors plaukimo tendencijas Lietuvoje?
Tikrai nemanau, kad pagal vienas žaidynes galima ką nors spręsti. Kas įvyko Rio? Rūta nelaimėjo medalio, kurio visi labai laukė. Bet du lietuviai plaukė finale, Giedrius Titenis pateko į pusfinalį, estafetės komanda buvo keturiolikta. Tie rezultatai, jei neskaičiuotume aukso Londone, ankstesnių žaidynių kontekste tikrai nėra suprastėję. Bendras lygis yra aukštas. Dabar Lietuvos plaukimo federacijai svarbu paskatinti elito plaukikus, kad jie nepasitrauktų iš sporto. Nes, manau, 2020 metais Tokijuje puikiausiai gali startuoti visi Rio de Žaneire dalyvavę mūsų plaukikai.
Plaukimo krauliu pamoka
[alert color=”violet”]Įdomybė
Arvydas Juozaitis – 1976 m. Monrealio XXI olimpinių žaidynių bronzos medalio laimėtojas 100 m. krūtine. Šį plaukimą arenoje stebėjo ir Jungtinės karalystės karalienė Elžbieta II.[/alert]
Tekstas – Mariaus Grinbergo
Nuotraukos – Augusto Četkausko
Nuo dirbtinės aikštės – iki Europos turnyrų