Vasario pabaigoje buvo atverstas naujas puslapis Lietuvos žiemos sporto istorijoje. Rokas Zaveckas Sakartvele tapo pirmuoju lietuviu, startavusiu pasaulio akrobatinio slidinėjimo čempionate.
Ši dar ganėtinai jauna olimpinė sporto šaka sparčiai populiarėja visame pasaulyje. R. Zaveckas varžosi slidžių kroso rungtyje, kuri į olimpinę programą įtraukta 2010 metais. Čia sportininkai startuoja grupelėmis ir turi kuo greičiau įveikti specialią trasą su tramplinais ir posūkiais.
Įdomu tai, kad R. Zaveckas anksčiau sportinių aukštumų siekė kalnų slidinėjime. Būtent akrobatinio slidinėjimo krosas savo specifika labiausiai yra artimas kalnų slidinėjimui ir tai lėmė tokį R. Zavecko pasirinkimą. Plačiau apie savo sporto šaką jis papasakojo „Sportlandmagazine.lt“.
Kaip tavo gyvenime atsirado akrobatinis slidinėjimas?
Akrobatinio slidinėjimo kroso rungtis yra panašiausia į kalnų slidinėjimą. Bent jau slidės lieka tos pačios (šypsosi). Dar kai buvau kalnų slidininkas, ne vienas treneris kalbino pereiti į krosą, nes man patikdavo šokinėti su slidėmis, laisvalaikiu mėgdavau pasibandyti šią rungtį. Akrobatinis slidinėjimas visada man buvo potenciali sporto šaka. Galiausiai atsirado nesutarimai su kalnų slidinėjimo federacija, todėl nusprendžiau pakeisti sporto šaką.
Kuo tave žavi kroso rungtis?
Tai yra gana jauna disciplina ir, kaip minėjau, panašiausia į kalnų slidinėjimą. Nemažai kalnų slidininkų sėkmingai perėjo prie akrobatinio slidinėjimo kroso. Dabar šis sportas smarkiai tobulėja, atsiranda vis daugiau naujų elementų. Visada mėgau lenktyniauti, kalnų slidinėjime yra paralelinis slalomas, kur startuojama dviese identiškose trasose. Man tas jausmas patikdavo ir visai neblogai sekėsi. Žinoma, akrobatinio slidinėjimo krose jau startuoji nebe dviese ir nebe atskirose trasose. Čia startuojame vienu metu keturiese ir nuolat kovojame dėl idealios trajektorijos. Man tas varžymasis su tam tikrais pasistumdymais visada patikdavo.
Šiame sporte reikalingas gana platus sugebėjimų spektras. Visų pirma, reikia nebijoti šliuožti grupėje, nes visuomet vyksta vyriška kova. Bandant užsiimti idealią trajektoriją atsiranda daug įvairių strategijų, taktikų, judesių. Tas man labai patinka. Taip pat dar prisideda ir dideli šuoliai, kuriuos taip pat mėgstu.
Kokie įspūdžiais iš pasaulio čempionato Sakartvele?
Tai buvo labai nereali patirtis. Didelis pasiekimas buvo vien patekti į jį, nes atranka yra gana sudėtinga. Akrobatiniu slidinėjimu užsiimu mažiau nei trejus metus, todėl vien įveikti atranką ir patekti į pasaulio čempionatą buvo didelis iššūkis ir pasiekimas. Kai kurios didelės šalys, tokios kaip Lenkija, Norvegija ar Suomija, net nepateko į pasaulio pirmenybes. Žinojau, kad ten bus sunku, nes buvau mažiausiai patyręs tarp visų dalyvių. Patirtis tikrai labai gera tiek dėl trasos, tiek pačio renginio. Atmosfera tikrai buvo išskirtinė.
Trasa buvo labai sudėtinga ir neįprasta, todėl įgavau naujos patirties. Esu dalyvavęs ne viename kalnų slidinėjimo pasaulio čempionate, todėl galiu pasakyti, kad akrobatinio slidinėjimo pirmenybėse atmosfera visai kita. Kadangi akrobatinį slidinėjimą sudaro daugybė rungčių, tai sportininkų buvo gana daug, visi pakankamai atsipalaidavę. Čia susirinko ne tik slidininkai, bet ir snieglentininkai, pagal įvairiapusiškumą tai iš dalies priminė didžiausius žiemos sporto renginius, pavyzdžiui, olimpines žaidynes. Žinoma, ten sporto šakų dar gerokai daugiau, bet vis tiek Sakartvele buvo puiki atmosfera, taip pat atsirado naujų pažinčių.
Kaip atrodo tavo treniruotės? Ar Lietuvoje įmanoma kažką išmokti?
Lietuvoje akrobatinio slidinėjimo krosą galima sportuoti tik iš dalies. Liepkalnyje, „Snow arenoje“ ar kituose Lietuvos kurortėliuose, turinčiuose „Snow parkus“, galima šokinėti per tramplinus ir taip mokytis šuolių kontrolės būnant ore. Mano pasiruošimas vyko Austrijoje. Kadangi ši disciplina yra gana jauna, tai treniruotis yra sudėtinga dėl to, kad nėra daug trasų, kurios veiktų visą sezoną. Dažniausiai varžybų organizatoriai prieš renginį paruošia laikiną trasą, o po varžybų dažniausiai ji būna išlyginama. Tame pačiame kurorte Austrijoje sportuoja nemažai įvairių šalių sportininkų.
Kokie tavo lūkesčiai šiame sporte?
Kai pradėjau sportuoti akrobatinį slidinėjimą, pagrindinis tikslas buvo patekti į pasaulio čempionatą. Žinoma, domėjausi pasaulio čempionato bei olimpinių žaidynių atrankos kriterijais. Buvo akivaizdu, kad pirmas logiškas žingsnis buvo pasaulio čempionatas. Šį tikslą pasiekiau. Ateitis kol kas yra neaiški. Vienintelis didesnis renginys yra olimpinės žaidynės. Norint į jas patekti, reikia dalyvauti praktiškai visuose pasaulio taurės čempionato etapuose, kas reikalauja labai didelių investicijų tiek finansiniu, tiek laiko atžvilgiu. Reikėtų praktiškai nieko kito gyvenime neveikti ir viską atiduoti sportui. Pasaulio taurės čempionato etapai vyksta kone kiekvieną žiemos savaitgalį ir vis kitoje šalyje ne tik Europoje, bet ir JAV, Kanadoje. Šiai dienai finansų tam neturiu, bet dar nieko neatmetu. Žiūrėsime kaip viskas dėliosis. Jeigu galimybės atsiras, tai olimpinės žaidynės būtų mano karjeros tikslas.
Tekstas: Dominyko Genevičiaus
Nuotraukos: lnsaski.lt
Geriausia Lietuvos ultrabėgikė – apie stulbinamą progresą, lengvai įveiktus 100 km ir mintis bėgti visą parą
Komentarai
Kai LT slidinėjimo vadovybėje atsiranda “bimbelis, sugadinantis visą statinę”, tiek vadovavimu, tiek trenariais, net nadalyvavusiais, ir menką supratimą turinčiais varžybose, jau nešnekant apie “ treniravimo” kokybę”, o tik $ “įsisavinimą” saviem, tai pagarba kovojantiems, kaip Rokui, Giedriui !!!
Šitą sistemą pažystu nuo 1997m. Ir visada buvo kažkoks,, bimbelis”,kuris trukdė profesionaliam sportui, bet visada gynė savo siaurus interesus. Ir manau, kad ateity niekas nepasikeis, nes pinigų visada skiriama mažai, norinčių gauti yra daug.