„Sportland“ kampanijos „Nugalėtojų pasirinkimas“ ir „Helly Hansen“ prekės ženklo ambasadorė Ieva Serapinaitė prisipažįsta, kad gyvenime turėjo ne vieną iššūkį, bet jie jos neišgąsdino. Sportininkė apgailestavo, kad šį sezoną dėl koronaviruso pandemijos nevyko jokios tarptautinės varžybos, bet startinį jaudulį prisiminė kitoje sporto šakoje.
Interviu Sportlandmagazine.lt I. Serapinaitė papasakojo apie savo pasirinktą sportinį kelią, iššūkių kupinus 2020-uosius metus ir norą sulaukti tikros žiemos.
Šie metai dėl pandemijos daugeliui sportininkui buvo tikras iššūkis. Su kokiais iššūkiais teko susidurti tau?
Iššūkių tikrai buvo. Iš pat pradžių buvo sunku suprasti ir susitaikyti, kad visos varžybos yra atšauktos, kad reikia visur laikytis atstumo ir kitų saugumo reikalavimų sporto klubuose. Iš pradžių mes to labai nesureikšminome ir tikėjomės, kad varžybos visgi bus, bet matome, kad mėnesiai eina, o situacija nesikeičia. Neseniai sužinojome, kad atšauktas pasaulio čempionatas, todėl sezonas jau ir baigėsi. Telieka sportuoti pačiai ir stiprinti savo silpnąsias vietas. Neaišku, kada kitais metais bus pirmosios varžybos, bet mes, sportininkai, negalime nejudėti. Turime sportuoti ir tikėtis, kad viskas bus gerai.
Pati šiuolaikinė penkiakovė yra tam tikras iššūkis su penkiomis rungtimis. Kodėl pasirinkai tokią sudėtingą sporto šaką?
Viskas prasidėjo nuo mažens. Mano pirmoji sporto šaka buvo plaukimas. Ten sekėsi visai neblogai, bet vėliau išsigandau, kad pečiai bus platūs ir plaukimas nebeteikė daug džiaugsmo. Vėliau perėjau į sportinę gimnastiką, kurią lankiau keletą metų, bet taip pat supratau, kad tai – ne mano sporto šaka. Kadangi mano tėtis yra buvęs penkiakovininkas, o ir šiaip į šį sportą dažnai priima žmones, kurie jau moka plaukti, todėl nusprendžiau ją išbandyti ir aš su seserimi. Šiame sporte viskas pradedama nuo dvikovės (plaukimas ir bėgimas), tik vėliau prijungia šaudymą ir kitas rungtis. Kadangi su kiekviena rungtimi atskirai supažindindavo, tai labai didelio krūvio nebuvo. Vėliau atsirado rezultatai ir pradėjome į viską žiūrėti rimčiau. Jaunių ir jaunimo varžybose su seserimi skindavome pergalės, užimdavome aukštas vietas ir tai skatino nesustoti. Geri rezultatai jaunimo amžiuje leidžia tikėtis, kad ir ateityje viskas bus gerai. Pergalės ir medaliai mane iki šiol veda į priekį.
Ką tenka paaukoti dėl sporto?
Tenka paaukoti nemažai laisvo laiko. Sportavau tiek besimokydama, tiek studijuodama, todėl laisvu laiku reikėdavo atsiskaityti visas skolas. Net ir treniruočių stovyklų metu po užsiėmimų tekdavo sėdėti ir mokytis. Labiausiai vargindavo ta žinia, kad mokslų skolos vis kaupiasi, bet mes, sportininkai, viską sugebame padaryti greitai. Tikrai buvo momentas, kai atrodė, kad bus per sunku, bet kai tą įveiki, tada supranti, jog nėra taip ir sudėtinga. Įprastai savaitgaliais turime daugiau laisvo laiko, kaip ir daugelis žmonių. Asmeninio gyvenimo tekdavo atsisakyti tik varžybų savaitėmis.
Ar laisvu laiku norisi atitrūkti nuo sporto?
Būna įvairiai. Kartais norisi ramybės, kartais – aktyvaus poilsio. Jeigu būna sunkesnė savaitė, tai norisi pailsėti. Tada renkiesi pasyvesnį laisvalaikį – nueiti pasivaikščioti, pavalgyti kavinėje ar pažiūrėti filmą. Jeigu savaitė lengvesnė, tai poilsis būna aktyvesnis – dviračiai, tinklinis, plaukiojimas ežere. Tikrai nėra taip, kad laisvalaikiu negalėčiau žiūrėti į sportą.
Šią vasarą ėmeisi dar vieno iššūkio – startavai triatlono varžybose. Kodėl pasirinkai šį sportą ir kokie įspūdžiai?
Kai karantino sąlygos po truputį atlaisvėjo, triatlonas buvo vienas iš sportų, kurio varžybos Lietuvoje vykdavo. Mums norėjosi varžybinio jaudulio ir atmosferos. Iš pradžių su draugais nusprendėme startuoti komandinėse varžybose, kur aš turėjau įveikti plaukimo rungtį. Vėliau po vienos treniruotės ežere nusprendžiau nusipirkti hidrokostiumą. Kai nusipirkau jį, socialiniame tinkle sulaukiau pasiūlymo prisijungti prie vieno iš triatlono klubų ir sudalyvauti varžybose. Kadangi moku važiuoti dviračiu, plaukti ir bėgti, tai kodėl gi ne? Buvo sudarytos sąlygos ir nusprendžiau startuoti. Įspūdžiai labai geri. Žinau, kad tai tikrai nebuvo mano paskutinės triatlono varžybos. Jeigu kitais metais bus laiko mano sporto šakos kalendoriuje, tai tikrai dar startuosiu ir kuriame nors triatlono renginyje.
Sezonas baigėsi ir artėja žiema. Ar lauki šio metų laiko? Gal planuose yra ir žiemos sporto šakos?
Jeigu žiema graži, su sniegu ir šalčiu, tai tikrai būna smagu. Sniegas prideda daug teigiamų emocijų, bet pastaraisiais metais žiemos bėga iš mūsų kiemo, būna šlapia ir ne taip smagu. Taip pat tokiais orais labai puola įvairūs virusai ir ligos. Mes, sportininkai, esame labai jautrūs tokiems orams, todėl daugelis dažniausiai išvyksta į šiltus kraštus. Bet kokiu atveju, tereikia geros aprangos ir tinkamo prisitaikymo prie aplinkos. Tada galima treniruotis ir čia. Žiemos sportas man nėra svetimas. Esu slidinėjusi su kalnų slidėmis, kartais tenka nuvažiuoti į Druskininkų „Snow areną“. Kiek seniau esu ir su pačiūžomis čiuožinėjus. Gal šiemet bus daugiau laiko ir galėsiu išbandyti žiemos sportą. Tikrai nesu prieš jį nusiteikusi.
Ačiū už pokalbį.
Tekstas: Dominyko Genevičiaus
Nuotraukos: Vytauto Dranginio
Čempionų lygos startas: pasistiprinę čempionai, tamsieji arkliukai ir debiutantų desantas