24 valandos bėgant 1,5 km ilgio ratais. Be miego, be sustojimų, be poilsio. Sunku patikėti, bet lietuvis Aleksandras Sorokinas Prancūzijoje taip sugebėjo nubėgti 278 km 972 metrus, atnešusiais jam pasaulio čempionato aukso medalį ir naują Lietuvos rekordą.
Neįtikėtina ir tai, kad bėgimu A. Sorokinas „užsikrėtė“ vos prieš šešerius metus. Kalbėdamas „Sportlandmagazine.lt“ portalui, sportininkas prisipažino, kad jo tikslai yra dar aukštesni. Pirmiausia – patekti į 280 km klubą. Šį nuotolį per parą yra įveikę tik trys sportininkai. Kitas tikslas – pasaulio rekordas, kuris priklauso graikui Yianniui Kourosui (303,506 km).
„Nežinau, kas mane motyvuoja. Galbūt noras laimėti, būti geriausiu. Kai matai, kad kažkas pavyksta ir tai patinka, tuomet sunkumai pasidaro įveikiami“, – sako A. Sorokinas.
Kaip vyko pasiruošimas šiam pergalingam pasaulio čempionatui?
Apie svajonę tapti pasaulio čempionu pradėjau galvoti prieš trejus metus. Konkrečiai šiam pasaulio čempionatui pradėjau ruošis prieš tris mėnesius. Darbe pasilikau tik pusę etato, kad būtų laiko treniruotėms. Tuomet padidinau krūvius ir pavyko gerai pasirodyti. Treniruotės vyko Lietuvoje – tai yra paprasti bėgimai, ilgi nuotoliai. Bėgioju Vilniuje ir aplink jį, tai labai gražus miestas (šypsosi). Su kiekvienais metais organizmas priima vis didesnius iššūkius, rezultatai ir treniruotumas auga, todėl pagaliau pavyko pasiekti savo tikslą. Dar šiek tiek pakeičiau taktiką – anksčiau pirmą pusę bėgdavau greičiau negu dabar ir antroje pusėje man pristigdavo jėgų, dėl ko mane varžovai lenkdavo. Dabar pavyko išlaikytų gana tolygų tempą visą parą.
Per parą nubėgote beveik 280 km. Ar matote savo galimybių ribas?
Jaučiu rezervą, kur galima tobulėti. Įtariu, kad dar galima pridėti kilometrų. Kai jau matysiu, kad rezultatai nebegerėja, tada reikės atsisveikinti su bėgimu, bet kol kas yra ūpas, yra ryžtas visą tai tęsti. Žinoma, pergalė pasaulio čempionate taip pat pridėjo moralinių jėgų. Kitais metais pagrindinis startas – Europos čempionatas, todėl reikės ruoštis jam.
Ar svarstote apie pasaulio rekordą? Kokių sąlygų tam reikia?
Be abejo, sąlygos turi įtakos rezultatui. Bėgti trukdo karštis, didelis varžovų skaičius, nes tuomet reikia juos lenkti ir gaišti laiką. Skrandis turi veikti be priekaištų. Daug dalykų turi sueiti į vieną krūvą, kad būtų galima kėsintis į pasaulio rekordą. Tokių planų yra. Yra varžybos, kuriose dalyvauja nedaug žmonių, o trasos labai dėkingos rekordui. Šiais metais bėgau Bazelyje (Šveicarija), kur buvo pagerintas pasaulio rekordas. Ten labai gera, lygi trasa. Jeigu kada sugalvosiu priartėti prie pasaulio rekordo, tai galbūt ten ir bandysiu bėgti, bet kol kas dar reikia daug dirbti. Šiemet man padėjo treneris iš Lenkijos, kuris mato perspektyvą. Kažkiek pakoreguosim darbą su juo ir žiūrėsim, kaip seksis.
Iš kur semiatės motyvacijos tiek bėgti?
Kaip ir kiekvienoje sporto šakoje, būna sunkių momentų. Toks gyvenimas. Nežinau, kas mane motyvuoja. Galbūt noras laimėti, būti geriausiu. Kai matai, kad kažkas pavyksta ir tai patinka, tuomet sunkumai pasidaro įveikiami. Supranti, kad reikia pakentėti norint pasiekti rezultatą.
Bėgimu pradėjote užsiimti gana vėlai. Kaip atsirado meilė jam?
Viskas atėjo palaipsniui. Bėgimą atradau būdamas 31-32 metų. Jaunystėje buvau baidarių irkluotojas, vėliau šį sportą mečiau ir padariau pertrauką. Iš tiesų norėjau tiesiog mesti svorį. Pradėjau domėtis, kaip daugiau judėti. Anksti supratau, kad maratonininkas geras nebūsiu, bet reikėjo užsibrėžti kažkokį tikslą. Tuomet radau skrajutę su kvietimu dalyvauti 100 km varžybose. Nusprendžiau jose sudalyvauti ir patiko. Taip ir įsitraukiau į ultra bėgimą. Pabandžiau bėgti parą. Atrodė, kad tai neįmanomas dalykas, bet žmonės kažkaip bėga. Taip po truputį augo rezultatai ir likau šioje rungtyje.
Kaip vyksta paros bėgimas? Kokie dalykai būtini tokiam renginiui?
Labai svarbus dalykas yra maistas, nes paros bėgime reikia nuolat kažką valgyti ir gerti. Organizmui nuolat reikia energijos. Pamatavau, kad per parą bėgdamas suvartojau 21 tūkst. kalorijų. Tai yra praktiškai savaitės norma. Būtina, kad šalia būtų žmogus, kuris tau padėtų. Su manimi į varžybas vyksta brolis, kuris paruošia maistą, kartu nuolat komunikuojame ir galiu pateikti savo pageidavimus dėl maisto ar gėrimų. Aukštame lygyje sportininkai bėga beveik nesustodami, todėl tenka ir valgyti, ir gerti bėgant. Pauzė būna tik nueinant į tualetą arba keičiant batelius. Paros bėgimai dažniausiai vyksta kokiame nors parke, kur tenka bėgti 1-2 km ilgio ratais. Taip ir vingiuojam visą parą. Aukščiausio lygio varžybose sportininkai turi savo palapines, kur galima pasidėti daiktus. Žinoma, paros bėgime niekas nedraudžia kiek nori ilsėtis, nes čia svarbiausias yra nubėgtų kilometrų skaičius. Kiek prabėgsi, tiek ir bus.
Turbūt didelę svarbą sudaro avalynė. Ar daug porų batelių tenka pakeisti bėgant tokius didelius nuotolius?
Avalynė iš tiesų yra labai svarbi. Per treniruotes man užtenka dviejų-trijų porų, bet per varžybas su savimi vežuosi tris-keturias poras. Batelius keičiu maždaug kas 100 km, nes po kažkurio laiko dingsta amortizacija ir pradedu jausti dangą, o tai neigiamai atsiliepia pėdai. Bėgant reikia, kad koja judėtų minkštai.
Esate pasiekęs ir daugiau gražių pergalių. Kokių įsimintiniausių nuotykių dar esate patyręs?
Įsimintiniausias ir yra šis pasaulio čempionatas, nes pavyko jį laimėti. 2017 metais pavyko laimėti spartatloną Graikijoje. Šios varžybos įstrigo, nes man buvo nestandartinės. Reikėjo per visą Graikiją 246 km bėgti iš taško A į tašką B. Jos labai patiko dėl vaizdų. Buvo labai graži Graikijos gamta.
Lietuvos ilgų nuotolių bėgikai garsėja ir įvairiausiomis avantiūromis, bėgimais po pasaulį. Ar turite savo nutrūktgalviškiausią idėją?
– Kol kas visas dėmesys paros bėgimui, bet minčių yra įvairių. Norėtųsi prabėgti ilgiau nei parą. Yra 48 valandų, šešių, dešimties parų bėgimai. Galbūt kada nors pabandysiu. Dar viena svajonė – įveikti „Iron Man“ triatloną (3,8 km plaukimas, 180 km važiavimas dviračiu ir 42 km bėgimas, – red. past.).
Tekstas: Dominyko Genevičiaus
Nuotraukos: Maksimo Sorokino
Istorinius Lietuvos bekelės bėgimo čempionų titulus iškovojo V. Žlabys ir G. Akmanavičiūtė