Parkūras – tai judėjimo menas ir sporto disciplina, kurios tikslas yra kuo efektyviau ir sklandžiau įveikti aplinkoje esančias kliūtis naudojant tik savo kūno galimybes.
Parkūro mylėtojai šokinėja nuo sienų ar kliūčių, peršokinėja tarpus, laipioja ir perlipinėja kliūtis. Labiausiai jie lavina balansą, jėgą ir koordinaciją. Parkūro judėjimas Lietuvoje sparčiai auga – atsiranda įvairios mokyklos, daugėja trenerių. Kaip teigia Vilniaus Parkūro akademijos treneris Vėjas Zaleskis, parkūras yra ne tik sportas, tai – gyvenimo filosofija, kuri kviečia augti visapusiškai.
„Sportlandmagazine.lt“ portalui V. Zaleskis papasakojo apie parkūro kultūrą, trenerio darbą ir galimybes jaunimui.
Kaip jūsų gyvenime atsirado parkūras ir kaip tapote treneriu?
Parkūras mano gyvenime atsirado visiškai netikėtai. Buvau 11-metis, išvykęs į Latviją su choru, ir per pertrauką mokyklos kieme draugas parodė kelis man nematytus būdus, kaip peršokti mažą sienelę. Man pavyko atkartoti tuos judesius iš pirmo karto – ir užsikabinau. Jis pasakė: „čia yra parkūras.“
Kaip ir daugumai vaikų, nuo mažens man patiko šokinėti, laipioti, tyrinėti aplinką. Skirtumas tas, kad parkūras suteikė tam kryptį ir struktūrą. Nuo tos dienos su kiemo draugais beveik kasdien eidavome treniruotis į Šiaurės miestelį. Taip per keletą metų išaugau į gerą atletą.
Vėliau sekė pertrauka: nuo 16 iki maždaug 25 metų treniravausi mažiau, atsirado kiti prioritetai, natūraliai ir draugai nustojo treniruotis, jaučiau, kad pasiekiau tam tikrą plokštumą progrese, kibirkštėlė išseko. Parkūras išliko kaip dalis manęs, bet buvo fone.
Grįžau aktyviau į parkūrą prasidėjus pandemijai. Tuomet gyvenau Škotijoje, buvo daugiau sėdėjimo namie. Eidavau į kiemą parkūrinti vienas, kad nuimčiau stresą. Grįžau prie bazinių judesių ir taip pradėjau atrasti parkūrą iš naujo. Pradėjau giliau domėtis bendruomene, žiūrėti klipukus „Youtube“. Pradėjo vėl augti aistra, naujas kvėpavimas. Naujos technikos, nauji triukai, naujos kūrybinės idėjos – tai man priminė, kodėl tai mano sportas.
Treneriu tapau taip pat netikėtai. Grįžęs į Lietuvą po pandemijos, pradėjau dirbti privačiame darželyje ir pradinių klasių mokykloje – mokiau vaikus meditacijos, jogos, sporto. Per sporto pamokas natūraliai mokiau vaikus fundamentalių judėjimo judesių iš parkūro – šuolius, lipimus, nusileidimus, kulverščius. Vaikai stebėdavo mano judėjimą ir vis prašydavo juos pamokyti dažniau, pertraukų metu. Natūraliai pradėjau parkūro būrelį.
Tuo metu Lietuvoje įsikūrė Vilniaus Parkūro Akademija ir vieną dieną netikėtai sulaukiau skambučio iš trenerio su prašymu pavaduoti porą treniruočių. Kai pravėriau salės duris ir pajutau ryšį su vaikais, supratau, kad noriu tai daryti rimtai. Visiškai ištirpo laikas. Tada pirmą kartą pajutau ką reiškia gyventi iš savo aistros. Po sėkmingo pavadavimo gavau kvietimą prisijungti oficialiai. Treneriu dirbu jau ketvirti metai. Parkūras grįžo į mano gyvenimą ne tik kaip atgaivinta aistra, bet ir kaip misija – perduoti tai, kas mane patį užaugino.
Kuo parkūras yra naudingas? Ką jis suteikia jaunimui ir ne tik?
Parkūras lavina ne tik kūną, bet ir asmenybę, santykį su savimi bei aplinka. Tai daugiau nei sportas – tai gyvenimo filosofija, kuri kviečia augti visapusiškai. Tai judėjimo menas, kuriuo treniruojame kūną ir protą įveikti tiek fizines, tiek gyvenimiškas kliūtis – efektyviai ir kūrybiškai.
Fiziškai parkūras lavina jėgą, ištvermę, koordinaciją, balansą, lankstumą, mobilumą, kūno kontrolę, greitį bei gebėjimą saugiai kristi ir švelniai priimti jėgą. Stiprus, judrus kūnas ne tik padeda išvengti traumų ar išsaugoti sveikatą senatvėje, bet ir suteikia pranašumą realiose situacijose – pavyzdžiui, gebėjimą greitai ištrūkti iš pavojingos vietos, užlipti ar nusileisti ten, kur įprastai žmogus sustotų. Parkūras turi šaknis karininkų fizinio rengimo sistemoje ir paruošia nenumatytiems iššūkiams.
Psichologiškai parkūras ugdo pasitikėjimą savimi, drąsą ir gebėjimą sąmoningai susitikti su iššūkiais. Kiekvienas šuolis yra dialogas su savimi: Ar dabar pasiruošęs? Jei ne, ko man trūksta? Kaip galiu pasiruošti? Ir kartais atsakymas nebūna „šokti“, o kantriai ruošti kūną ir techniką iki tol, kol šokti bus saugu. Tai labai subrandina ir išmoko įvertinti savo kūno galimybes.
Parkūro viena didžiausių pamokų: kliūtis tampa keliu. Užuot jas aplenkęs, tu išmoksti su jomis susitikti. Parkūras moko ne slopinti baimę, o ją suprasti ir įvertinti. Treniruotėse mes mokomės skaidyti didelį iššūkį į mažesnius žingsnius ir sistemingai jam ruoštis. Kai žinai, kad fiziškai šuolį gali atlikti saugiai, lieka tik vidinis apsisprendimas ir ryžtas jam įsipareigoti. Šis įgūdis persikelia į kasdienybę: pradedi matyti galimybes ten, kur anksčiau matei ribas, įveikti gyvenimo iššūkius su daugiau kūrybos, tikslumo ir vidinės tvirtybės.
Kita unikali vertė – kūrybiškumas. Parkūre nėra vieno „teisingo“ būdo įveikti kliūtį – tu kuri savo kelią. Tai reiškia, kad kiekvienas šuolis ar judesys tampa saviraiška. Miesto aplinka virsta kūrybine aikštele, o tavo kūnas – instrumentu. Tokia treniruočių laisvė įtraukia – sportas tampa ne pareiga, o žaidimas. Ir ši žaismė yra svarbi: ji palaiko ilgalaikę motyvaciją ir leidžia natūraliai pažinti savo judesio galimybes.
Parkūras taip pat skatina ryšį su aplinka – kviečia išeiti iš sporto salės ir tyrinėti miestą, parkus, kiemus, naujas vietas. Pradedi matyti ne tik sienas ar turėklus, bet ir galimybes – šuoliams, balansui, kūrybai. Tai atveria naują žvilgsnį į kasdienę aplinką – vietoj pasyvumo atsiranda aktyvus, žaismingas santykis su pasauliu.
Asmeniniame lygmenyje, parkūras labai stipriai veikia savivertę. Kiekvienas šuolis tampa asmenine pergalės akimirka. Ir su kiekvienu jų auga pasitikėjimas savimi. Man pačiam parkūras buvo įgalinanti patirtis. Pajutau, kad galiu daugiau nei galvojau. Kad esu stiprus. Kad moku pasirūpinti savimi. Eidamas gatvėje jaučiu daugiau saugumo, daugiau pasitikėjimo, daugiau vidinės jėgos.
Socialiniu lygmeniu, parkūras kuria labai sveiką ir palaikančią bendruomenę. Tai ne konkurencinis sportas – visi siekiame progreso, bet kiekvienas pagal save. Vyresni padeda jaunesniems, pažengę – pradedantiesiems. Treneris čia ne viršuje, o greta. Būtent dėl to parkūras ypatingai veikia jaunimą: sumažina antisocialų elgesį, suteikia vietą saviraiškai, kviečia išlieti energiją kūrybiškai ir prasmingai.
Kai mokiniai po treniruotės pasilieka dar kelioms valandoms, treniruojasi savarankiškai, kuria naujus iššūkius, kviečia mane juos nufilmuoti ar padėti – aš matau, kad jiems tai tapo daugiau nei sportas. Tai tapo jų keliu.
Kaip atrodo parkūro treniruotės jūsų akademijoje?
Treniruotės vyksta profesionalioje vidinėje parkūro salėje, kurioje pilna įvairių struktūrų: platformų, sienų, sienelių, stulpų. Turime mobilias ir minkštas kliūtis, čiužinius, batutą, minkštus kubelius, kad galėtume saugiai praktikuoti salto ir kitus sudėtingesnius elementus. Parkūras yra urbanistinis sportas – čia mokomės judesių, kuriuos galima pritaikyti bet kurioje aplinkoje: mieste, kieme ar gamtoje.
Treniruotės visada prasideda apšilimu. Išjudiname sąnarius, darome tempimo, mobilumo, pliometrinius ir lokomocinius pratimus – taip paruošiame kūną tam, ką veiksime vėliau. Vaikams ši dalis dažnai atrodo nuobodžiausia – vis prašo, ar galime šiandien nedaryti apšilimo – bet visada mokau, kad tai yra svarbiausia dalis, apsauganti nuo traumų ir stiprinanti kūną.
Po apšilimo seka gaudynės – viena smagiausių treniruotės dalių vaikams. Tai ne tik žaidimas, bet ir puiki praktika reakcijai, greičiui, erdvės pojūčiui, kūno ir proto aktyvavimui. Tuomet pereiname prie pagrindinės treniruotės temos – tai gali būti nauji judesio elementai, senų įgūdžių pakartojimas ar jų pritaikymas naujais būdais: balansavimas, šuolio kontrolė, nusileidimo technikos, užlipimai, bėgimai sienomis, peršokimai („vaults“), kulverščiai, salto, kondicionavimas, lokomociniai pratimai. Arba kūrybiniai uždaviniai – pavyzdžiui, kaip toje pačioje erdvėje iš tų pačių judesių sukurti penkias visai skirtingas kombinacijas.
Vaikams tai ne tik fizinė, bet ir mąstymo treniruotė. Jie mokosi kūrybiškai ir saugiai naudoti erdvę, spręsti uždavinius, mąstyti strategiškai. Kiekvienam stengiuosi duoti asmeninį grįžtamąjį ryšį, bet nesakau, kas buvo gerai ar blogai – vietoj to klausiu: kaip pats manai, ką galėtum patobulinti?
Vyresni mokiniai dažnai jau ateina su aiškiais tikslais – nori išmokti konkretų judesį ar įveikti asmeninį iššūkį. Aš padedu su technika, saugumu ir progresijomis, bet svarbiausia – skatinu juos pačius mokytis ir treniruotis savarankiškai. Dažnai jie patys susigalvoja užduočių, meta iššūkių vieni kitiems ar net man. Tose treniruotėse jaučiasi bendras kūrybinis laukas – tarsi visi treniruotumės kartu. Vyresni padeda jaunesniems, dalijasi patirtimi, palaiko vienas kitą. Tokios treniruotės labai įkvėpia.
Be kasdienių treniruočių, akademijoje vyksta ir daug papildomų veiklų. Rengiame įvairias varžybas – greičio, gaudynių, įgūdžių ir freestyle. Organizuojame atviras treniruotes salėje ir lauke, gimtadienių šventes bei vasaros stovyklas. Stipriausi mokiniai turi galimybę vykti į tarptautines varžybas užsienyje.
Prisijungti prie mūsų galima per bandomąją treniruotę Vilniaus Parkūro Akademijje. Grupes formuojame pagal amžių, kad visiems būtų saugu, jauku ir įdomu. Treniruotės vyksta dviejose vietose: Ateities g. 31, „KGYM“ sporto centre (šalia gimnastikos, oro akrobatikos ir dziudo užsiėmimų), ir „Vilnius Outlet“ patalpose.
Kokių savybių reikia parkūrui – tiek iš psichologinės, tiek iš fizinės pusės?
Parkūras nėra sportas, į kurį ateini turėdamas „tinkamą kūną ar protą“. Tai sportas, kuris tą kūną ir protą formuoja. Parkūras nėra tik sportininkams – tai gyvenimo įgūdis, kuris naudingas kiekvienam.
Vienas dažniausių mitų, kurį girdžiu iš suaugusiųjų, yra: „parkūras yra tik ekstremaliems atletams – reikia šokinėti tarp stogų, būti labai stipriam ir drąsiam”. Iš tiesų parkūras prasideda ne nuo ekstremalių triukų, o nuo paprastų, saugių judesių ant žemės: balansavimo, nusileidimų, lengvų užlipimų, kūno pajautimo. Pradėti nereikia nei ypatingos fizinės formos, nei drąsos – reikia tik smalsumo ir noro judėti, o pačios treniruotės išugdo tiek techniką, tiek pasitikėjimą savimi.
Pažengusį atletą labiau nei jėga ar šuolio aukštis išskiria gebėjimas vertinti riziką, priimti atsakingus sprendimus ir susidurti su baime sąmoningai, o ne impulsyviai. Tam padeda techninis mobilumas, stipri sąnarių bazė, saugūs nusileidimai, kūno kontrolė ir kūrybiškas judėjimas – gebėjimas ne tik atlikti elementus, bet ir kurti savo judesio kalbą.
Svarbiausia, parkūras yra pritaikomas kiekvienam žmogui ir gyvenimo etapui. Vaikai mokosi per žaidimą, pažengusieji ir suaugusieji dažniau dirba su mobilumu ir technika, o senjorams parkūras tampa balanso, stabilumo ir saugaus judėjimo lavinimu. Skiriasi ne žmogus, o judesio lygis – vienam tai gali būti žingsnis per žemą kliūtį, kitam – šuolis tarp sienų, tačiau esmė ta pati: progresuoti nuo ten, kur esi dabar.
Tapti profesionaliu parkūro atletu – tai tikrai ne kiekvienam. Tačiau mėgautis ir gauti parkūro naudą tikrai gali kiekvienas. Populiarioji žiniasklaida dažnai perteikia jį kaip tik didelius judesius ir salto, tačiau dauguma parkūro elementų yra pagrįsti paprastais, lengvai išmokstamais judesiais.
Fiziškai svarbiausia ne šuolio aukštis ar jėga, o bazė: stiprūs sąnariai, mobilumas, koordinacija, saugūs nusileidimai, kūno kontrolė ir ištvermė. Dauguma traumų kyla ne dėl didelių triukų, o dėl to, kad žmogus neturi bazės, skuba, neapšyla arba bando elementą, kurio kūnas dar negali atlikti stabiliai.
Parkūro elementus matome filmuose, kur viskas atrodo ekstremalu ar net chuliganiška. Ar reikia kovoti su stereotipais? Kaip žinoti, kiek parkūro galima ar negalima pritaikyti gyvenime?
Parkūras gimė ne iš noro šokti nuo stogų, o iš noro tapti stipresniu, sąmoningesniu žmogumi. Jis kilo Prancūzijos priemiesčiuose, kur jaunimas ieškojo būdo ugdyti discipliną, atsakomybę, charakterį ir gebėjimą judėti per kliūtis – tiek fizines, tiek gyvenimiškas. Tai buvo asmeninės evoliucijos metodas, o ne gatvės triukų kultūra.
Šiandien stereotipai dažnai kyla iš filmų ir „clickbait“ vaizdų internete, tačiau tikras parkūras yra labai toli nuo chuliganizmo. Chuliganiškas elgesys nėra sporto savybė – tai žmogaus pasirinkimas. Jeigu žmogus turi chaotišką santykį su aplinka, jis bet kur suras būdą tai išreikšti; parkūras čia niekuo dėtas.
Atvirkščiai – parkūras skatina morališką elgesį, parkūro atletai yra itin pagarbūs aplinkai, žmonėms ir erdvei, kurioje treniruojasi. Jei treniruojamės lauke ir kažkas paprašo pasitraukti, mes tiesiog išeiname. Kartais net sutvarkome erdvę ir paliekame ją geresnę nei radome.
Parkūras tampa erdve, kur jaunuoliai nukreipia savo energiją į kūrybišką ir konstruktyvią veiklą, o ne į destruktyvų elgesį. Yra tyrimai, kurie rodo, kad parkūras mažina nusikalstamumo lygius. Pavyzdžiui, vieno tyrimo metu Londone, treniruojant jaunimą nuo 8 iki 19 metų, nusikalstamumo lygis sumažėjo net 69 proc. Parkūras nuolat pateikia naujų iššūkių, todėl tampa pozityviu būdu nukreipti laiką, energiją ir norą tobulėti.
Parkūras nėra „maištas prieš miestą“. Jis yra dialogas su aplinka – pagarbus, sąmoningas ir kūrybiškas. Todėl atsakymas į klausimą, kur ir kaip pritaikyti parkūrą, labai paprastas: ten, kur saugu, etiška ir netrukdo kitiems. Tai gera taisyklė tiek vaikams, tiek suaugusiems.
Įdomiausia, kad žmonės realybėje dažnai reaguoja ne baime, o smalsumu ir šypsena. Kai matai žmogų judantį gražiai, natūraliai ir pagarbiai, jis ne atstumia, o įkvepia.
Ar auga susidomėjimas parkūru Lietuvoje? Kokio amžiaus žmonės dominuoja, kokią dalį sudaro merginos?
Susidomėjimas parkūru Lietuvoje tikrai auga. Iš esmės manau dėl to, kad atsiranda vis daugiau erdvių treniruotėms – salių, parkų, vasaros stovyklų, rengiamos varžybos. Stiprėja ir pati bendruomenė – aktyvūs treneriai, renginiai, kolektyvinės treniruotės mieste.
Šiuo metu dominuoja 8–16 metų jaunimas. Mažiausiems vaikams (6–10 metų) parkūras dažnai tampa pirmuoju sportu, kuris padeda suformuoti fizinį pamatą. Paaugliams (11–16 metų) tai jau saviraiškos, draugystės ir bendruomenės forma. Suaugusiųjų grupės auga lėčiau, tačiau vis daugiau žmonių ateina ne dėl triukų, o dėl mobilumo, kūno kontrolės ir drąsos.
Merginų parkūre visada būdavo mažiau – tai tendencija, ryški tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje. Pasaulinėje parkūro bendruomenėje moterys sudaro apie 10–15 proc., Lietuvoje šis skaičius panašus, gal net kiek mažesnis.
Mergaitės dažniausiai pasižymi atidesniu rizikos vertinimu ir labiau tyrinėjančiu, estetišku judėjimo stiliumi. Parkūras nėra „vaikinų sportas“ – jis tiesiog istoriškai buvo labiau matomas tarp vaikinų. Kuo daugiau moterų matys įkvepiančių pavyzdžių, tuo greičiau keisis statistika.
Parkūras Lietuvoje auga, ir mes kuriame bendruomenę, kur kiekvienas – nesvarbu, vaikas ar suaugęs – gali judėti laisvai, su pasitikėjimu ir džiaugsmu. Jei kada nors kirbėjo mintis: „O gal pabandyti?“ – galbūt dabar pats metas. Viskas prasideda nuo pirmo šuolio.
Tekstas: Dominyko Genevičiaus
Čempionų lygos kovose – stebinantys nykštukai ir nuviliantys grandai