Paplūdimio tinklinis – sparčiai populiarėjantis sportas visame pasaulyje, o taip pat – ir Lietuvoje. Prie ežerų atsiranda vis daugiau aikštelių, jos įrenginėjamos net miestų centruose. Na o turbūt pats geriausias šio sporto pojūtis būna žaidžiant ant natūralaus pajūrio smėlio.
Vis dėlto, jeigu mėgėjams jokių sąlygų dėl smėlio nėra, tai tarptautiniame fronte kuo aukštesnis varžybų lygis, tuo smėlio kokybės kontrolė griežtesnė.
„Kai vyksta aukščiausio lygio varžybos, tai smėlis yra tiriamas. Paprastai smėlis siunčiamas į laboratoriją Kanadoje ir ten yra tiriama jo kokybė. Paprastesniuose turnyruose ir mėgėjų varžybose tokio dalyko nėra. Yra tiesiog smėlio frakcija. Smėlis būna plautas, neplautas. Nuo smėlio frakcijos priklauso jo vaizdas. Jeigu frakcija per stambi, tada bus akmenys, jeigu per smulki – tada kils dulkės, o palijus lietui, smėlis trombuojasi ir tampa netinkamas sportui. Dėl to reikalinga tam tikra frakcija, kuri yra tinkama tinklininkams“, – pasakojo Lietuvos tinklinio federacijos (LTF) viceprezidentas paplūdimio tinkliniui Marius Vasiliauskas.
Buvęs tituluotas žaidėjas, o dabar pajėgiausius Lietuvos paplūdimio tinklininkus treniruojantis M. Vasiliauskas teigia, kad dėl smėlio kokybės žaidėjai traumas patiria labai retai. Tai nutinka nebent kai smėlyje atsiranda pašalinių daiktų, pavyzdžiui – stiklų. Profesionalų turnyruose tai beveik neįmanoma, nes smėlis būna visada patikrinamas prieš varžybas.
„Kai smėlis būna skirtingas, tada žaidimas gali labai skirtis. Kai smėlis susitrombuoja ir tampa kietas, tada sportininkai žaidžia vos ne kaip salėje. Būna ir ūkinis smėlis, ant kurio yra tekę žaisti. Jis gali būti labai klampus, kuomet kojos smenga ir atrodo, kad nebepašoksi“, – kalbėjo M. Vasiliauskas.
Lietuvoje sparčiai daugėja ir uždarų paplūdimio tinklinio aikštynų, kad sportininkai galėtų žaisti ištisus metus. Tas pats reiškinys vyksta ir visame pasaulyje. Uždaruose aikštynuose vyksta ir dideli tarptautiniai turnyrai, nes siekiama, kad paplūdimio tinklinis nebūtų sezoninis sportas, o jis galėtų būti žaidžiamas ištisus metus. Lietuvoje sportininkai nesiskundžia aikštynų kokybe, nors, pasak M. Vasiliausko, uždarose arenose smėlis nėra ištirtas.
„Mūsų aikštynuose smėlis nėra ištirtas, nes žmonės, pildami smėlį, žiūri į savo finansines galimybes. Kiekvienas gali išsirinkti smėlio frakciją pagal savo norus. Kaina kokybiško smėlio ir atsivežto iš karjero skiriasi maždaug 20 kartų. Čia tiesiog finansiniai dalykai. Mes Lietuvoje turime įvairios kokybės smėlį ir kiekvienam žaidėjui bet kuris aikštynas gali būti patogesnis už kitą“, – sakė LTF viceprezidentas.
Smėlio kokybės sąvoka nemažo dėmesio susilaukė 2020 metais, kai Vilniuje buvo iškilmingai atidarytas atsinaujinęs aikštynas šalia Baltojo tilto. Tiek žaidėjai, tiek tinklinio specialistai iškart pastebėjo, kad smėlis labiau primena žvyrą, o ne kokybišką dangą. Pasirodo, taip nutiko dėl vienos smulkmenos, bet jai ištaisyti reikėjo šimtams sunkvežimių atlikti dar vieną reisą.
„Projektuojant buvo neteisingai nurodytas frakcijos dydis, todėl buvo atvežtas labai stambus smėlis. Smėlis buvo pakeistas pagal teisingą frakciją, todėl dabar sportininkai gali drąsiai ant jo griūti. Smėlis yra minkštas. Vienintelė problema Vilniuje yra su drenažu, todėl palijus lietui, smėlis kažkiek trombuojasi. Visgi jį tinkamai sukultivavus ir paruošus prieš varžybas, jis tampa normalus“, – aiškino M. Vasiliauskas.
Taigi, norint turėti puikios kokybės paplūdimio tinklinio aikštyną, smėlio frakcija turi būti 0,4-0,8 mm bei reikia gero drenažo. Tuomet oro sąlygos smėliui praktiškai neturi jokios įtakos.
Lietuvos paplūdimio tinklininkai, kaip ir kolegos užsienyje, per sezoną rungtyniauja įvairiausiuose aikštynuose ir pajunta įvairias smėlio būsenas. Vienintelis aspektas gali būti paties sportininko sugebėjimas prisitaikyti prie dėl oro pakitusio smėlio klampumo ar plonumo. Visgi vieną pastebėjimą M. Vasiliauskas turi.
„Kiek pastebėjau, ant klampesnio smėlio geriau žaidžia lengvesni sportininkai. Tai yra normalu, nes jie dėl to neįklimpsta tiek, kiek sunkesni. Nors ir šis aspektas yra gana individualus“, – sakė M. Vasiliauskas.
Tekstas: Dominyko Genevičiaus
Nuotraukos: Ramūnės Motiejūnaitės
Triskart Europos čempionas E. Matakas: per sezoną piką galima pasiekti du kartus