Aktorius ir „Sportland“ batelių kampanijos „Rask savo superžvaigždę“ Nike ženklo ambasadorius Mantas Stonkus – prisiekęs Kauno „Žalgirio“ krepšinio komandos gerbėjas, žinantis ir saugantis ne vieną jos paslaptį. Nors yra 193 cm ūgio, pats Mantas krepšinio nežaidžia. Tačiau sporto salėje arba ant vandenlentės praleidžia ne vieną valandą per savaitę.
Nuo pat vaikystės sportas buvo neatsiejama M. Stonkaus gyvenimo dalis. Judrus berniukas lankė choreografijos mokyklą ir šoko kolektyve „Kauškutis“. Ten ne tik išmoko šokio judesių, bet ir lavino plastiką, koordinaciją, lankstumą.
Prieš kelerius metus aktorius pakėlė vieno žurnalo jam mestą pirštinę ir priėmė kūno pokyčių iššūkį.
„Turėjau įgimtų stuburo problemų, o pagal savo ūgį buvau per lieknas. Gydytojai man išaiškino: jei noriu, kad stuburas būtų sveikas, privalau aplink jį auginti raumenis. Tad du mėnesius intensyviai sportavau ir tvirtėjau fiziškai. Nuo to iššūkio prabėgo septyneri metai, bet aš vis dar palaikau sportinę formą. Jei būčiau taip pat intensyviai sportavęs visą laiką, dabar galėčiau dalyvauti kultūrizmo varžybose. Bet mano tikslas – tvirtas kūnas, tad ir dabar esu patenkintas rezultatais“, – tvirtino M. Stonkus.
Manto treniruočių rutinoje buvo ir boksas, nors pastaruoju metu jam lieka vis mažiau laiko. Tačiau atsirado vandenlentės, kurias pamėgo po šio sporto mėgėjų stovyklos pernai Turkijoje. Grįžęs iš Turkijos M. Stonkus iki vėlyvo rudens beveik nelipo iš vandens – plaukiojo vandenlenčių parkuose „Wake Way“ Vilniuje ir 313 Palangoje.
Kiek apskritai jūsų gyvenime svarbus sportas? – paklausiau M. Stonkaus.
Sportą laikau vienu atsipalaidavimo būdų, meditacija, savikontrolės forma, nes man patinka siekti rezultatų, o tam reikia disciplinos. Nesu profesionalas, bet sportas man gyvybiškai svarbus.
Baigiau Mažeikių choreografijos mokyklą – vieną iš dviejų Lietuvoje. Šokau tautinių šokių kolektyve „Kauškutis“, kuris garsus ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Mano visa vaikystė ir paauglystė prabėgo šiame kolektyve, ten formavausi kaip asmenybė – daug keliavome, dalyvaudavome konkursuose.
Mokiausi ne tik tautinių šokių, bet ir klasikinių, tokių kaip baletas, gavau muzikinio raštingumo pamokų. Nuo trečios klasės iki abitūros egzaminų lankiau dvi mokyklas – nuo pirmadienio iki penktadienio kasdien eidavau ir į choreografijos mokyklą.
Berniukai labiausiai norėjo lankyti krepšinį ir futbolą. Beveik visi mano klasės draugai žaidė futbolą, kai kurie vėliau atstovavo profesionalų komandoms ir savo amžiaus rinktinėms. Aš į viską žiūrėjau gudriau – man patiko, kad šokių repeticijose yra mergaičių.
Galbūt tada iš manęs juokdavosi, bet manau, kad susikroviau didesnį bagažą ir gavau geresnių bendravimo įgūdžių. Greta to šokdamas išlavinau plastiką, ritmiką, koordinaciją, pažinau savo kūną.
Įstojęs į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją taip pat turėjau būti gerai fiziškai pasirengęs, nes emocinė įtampa kūną veikia ir fiziškai. Be to, aktoriai ketverius metus mokomi ir akrobatikos, scenos judesio, šokio, baleto.
Ar aktoriui būtina palaikyti gerą sportinę formą? Juk aktorystė – ir darbas ant scenos, kur jus stebi šimtai, o kartais tūkstančiai akių. Turbūt gera išvaizda – irgi svarbi? Ar sportiškas kūnas suteikia daugiau pasitikėjimo, jėgų?
Iš aktorių dažnai reikalaujama transformacijos. Bet transformuotis iš geros formos į blogą visada lengviau nei iš prastos į gerą. Todėl, mano įsitikinimu, gera sportinė forma reikalinga.
Jei gaučiau vaidmenį filme, kur turėčiau būti lieknas, svorį numesti būtų nesunku. Jei reikėtų priaugti papildomų raumenų, man irgi būtų lengva tą padaryti, nes jau yra pagrindas. Reikia visada būti pasirengusiam iššūkiams, o sportiškas kūnas tam labai padeda.
Ar sutiktumėte su teiginiu, kad sportas sukelia priklausomybę?
Jei apsileidžiu, savaitę kitą nesportuoju – ir nuotaika būna prastesnė, ir labiau save graužti pradedu, ir darbuose sunkiau. O sporto salėje išsiskiria laimės hormonai endorfinai, vyrui gyvybiškai svarbus testosteronas, didėja raumenų tonusas. Stengiuosi bent du, o kartais ir keturis kartus per savaitę nueiti pasportuoti.
Ar jums svarbu, kaip sporto salėje atrodote?
Labai. Esu estetas, tad apranga turi reikšmės net mano psichologinei būsenai. Jei drabužis nešvarus ar yra menka dėmelė, kurios niekas nemato, bet aš žinau, kad ji yra, tai man labai kerta per savijautą. Todėl sportuoti mėgstu su gražiais, gerais ir patogiais drabužiais.
Apskritai domiuosi pasauliniais prekių ženklais, mada – ir vyriška, ir moteriška. Apranga yra viena mano saviraiškos formų. Esu pamišęs dėl sportinės avalynės, stebiu mados tendencijas, juolab kad sporto aprangos motyvai dabar itin populiarūs – net aukštojoje madoje.
Sakoma, kad antroji Lietuvos religija yra krepšinis, o Lietuvoje – trys milijonai krepšinio trenerių. Ar jūs irgi tarp jų?
Aš – ne treneris, o sirgalius. Nors, žinoma, pasitaiko, kad sėdėdamas ant sofos pabumbu ant vieno ar kito žaidėjo. Esu „Žalgirio“ sirgalius – Antanas Kavaliauskas geras mano draugas, pažįstu ir daugiau tos komandos krepšininkų, todėl žinau šiek tiek daugiau nei eilinis sirgalius ir neapsiverčia liežuvis būti vienu iš trijų milijonų trenerių. Kuo daugiau žinau, tuo labiau suprantu, kad vis mažiau žinau.
O futbolą ar mėgstate?
Anksčiau labai mėgau, bet dabar futbolą apleidau ir dėmesį skiriu tik krepšiniui. Žinau, kas vyksta Europos futbolo lygose, pasaulyje, stebiu visus didžiuosius turnyrus – Europos ar pasaulio čempionatus, nutuokiu, kuriuose klubuose žaidžia žvaigždės, bet komandų sudėčių negalėčiau išvardyti.
Kurie sportininkai jums yra didžiausios žvaigždės?
Krepšininkai, ypač senosios kartos. Kai buvau paauglys, apie 1995–1996 metus kilo NBA bumas. Net rinkome lipdukų albumus su NBA krepšininkų atvaizdais.
Tuo laikotarpiu ir Arvydas Sabonis pradėjo žaisti NBA, vėliau ten pateko Žydrūnas Ilgauskas. Nuo tada man sportininkų idealai yra Reggie Milleris, Michaelas Jordanas, Kevinas Garnettas.
Šiuo metu labai patinka stebėti Russellą Westbrooką. Dėl jo žaidimo stiliaus ir dėl to, kad jis – mados ikona.
O kuriuos aktorius garbinate: ir dėl jų darbo, ir dėl elgesio ar viešojo bendravimo?
Į aktorių viešąjį bendravimą nekreipiu dėmesio, nes suprantu, kad vienokie jie darbe, kitokie – kaip žmonės. Viešas aktoriaus bendravimas yra dar vienas vaidmuo. Asmeninis aktorių gyvenimas man neįdomus – įdomūs jų darbai. Visada stengiuosi pažiūrėti filmus su Leonardo DiCaprio ir Johnny Deppu.
Kaip jūsų gyvenime atsirado aktorystė?
Po šimtadienio dar nežinojau, kur stosiu. Žurnale „Kur stoti?“ aptikau aktorinio meistriškumo specialybę, pažiūrėjau, kad reikia lietuvių ir anglų kalbos egzaminų – juos ir rengiausi laikyti bei neblogai išlaikiau. Nuvažiavau į stojamuosius ir įstojau.
Visada buvau scenos žmogus – nuo šešerių jau dalyvaudavau šokių konkursuose. Apskritai mėgstu visus linksminti, man patinka, kai į mane žiūri, kai juokiasi, džiaugiuosi, kai prajuokinu žmones. Tad negalėjau kitaip, tik būti ant scenos.
Užsienyje – ypač JAV – itin populiarūs ir laukiami ryškiausių muzikos žvaigždžių pasirodymai per nacionalinių čempionatų finalus ar Žvaigždžių dienas. Ten dainininkai tūkstantinei auditorijai dažniausiai atlieka nacionalinį himną. Gal ir jums yra tekę dirbti per sporto varžybas?
Esu dirbęs arenos linksmintoju per 2011 m. Europos krepšinio čempionato grupės varžybas Šiauliuose. Dirbau B grupėje, kurioje buvo bene daugiausia žvaigždžių. Ten žaidė Vokietija, Italija, Prancūzija, Latvija, Izraelis ir Serbija.
Iš arti mačiau Nicolas Batumą, Tony Parkerį, Dirką Nowitzkį, Ronny Turiafą, Danilo Gallinari, Marco Belinelli, Andrea Bargnani – visą Europos žvaigždyną. Kiekvieną dieną leisdavau su jais.
Net buvo smagus nutikimas. Arenoje kabėjo televizoriai, per kuriuos buvo galima žiūrėti kitų grupių rungtynes. Stebėjau kažkurią dvikovą, kai šalia prisėdo tuometis Rusijos rinktinės treneris Davidas Blattas. Pradėjome plepėti, pasiūliau jam saldainių „Karvutė“. Jis vieną mandagiai paėmė, o paskui paprašė dar. Taip plepėdami, valgydami „Karvutę“ ir gerdami „Coca Cola“ žiūrėjome krepšinį.
Krepšininkų dažnai klausiame apie svajonę žaisti NBA, o koks jūsų svajonių NBA? Koks nors režisierius? Koks nors vaidmuo?
Lietuvoje rengti pasirodymus arenose yra tas pats, kaip krepšininkui žaisti Eurolygoje. Man Eurolygos pakanka. Jei atsidurčiau dar ir NBA, tai įvyktų dėl tinkamai susiklosčiusių aplinkybių.
Žinoma, svajoju sukurti vaidmenį dideliame, garsiame ir populiariame filme, bet esu realistas, todėl laukiu tinkamai susiklostančių aplinkybių ir likimo dovanos. O kol kas likimas man ir taip dosnus.
Kurią vietą pasaulio krepšinio čempionate Kinijoje užims lietuviai?
Jei laimės ketvirtfinalį, žais finale.
DOSJĖ
Gimimo data: 1987 m. gegužės 3 d., Plungė.
Išsilavinimas: Lietuvos muzikos ir teatro akademija, vaidybos bakalauras (2010 m.). Kurso vadovas – Vladas Bagdonas.
Karjera: MTV laidų vedėjas, LNK „Dviračio šou“ aktorius (nuo 2010 m.), dirbo didžiausiuose TV šou, M.A.M.A. apdovanojimuose, „Eurovizijos“ nacionalinėje atrankoje, kūrė projektus „Buvusių moterų reikalai“, „Darius ir Girėnas“, dirbo „Domino“ teatre, priklausė „Humoro klubui“, su Mantu Katleriu rengė „stand up“ komedijų turus didžiausiose Lietuvos arenose #ManTaiVienodai, #ManTAiGeriau, #ManTAiKieme. Dabar – muzikinio projekto „Finalo ketvertas“ vedėjas (LNK).
Laimėjimai: su scenos meno kūrėjų asociacija „Trupė liūdi“ nominuotas Auksiniam scenos kryžiui už vaikišką spektaklį „Baltoji stirna“ (2010 m.). „Žmonių“ žurnalo mylimiausias metų aktorius (2017 m.).
Laisvalaikis: vaikai ir sportas – kūno rengyba, boksas, vandenlentės.
Tekstas: Birutė Pakėnaitė
Nuotraukos: Vytautas Dranginis, 15min.lt/BNS, asmeninis albumas, Sportland
Olimpietės patarimai bėgikams