Gatvės šokių mūšiuose ji dažniausiai likdavo antra. „Yra už mane stipresnių“, – šypsosi šokėja Gaudrė Kazlauskaitė. Nuo šešerių pradėjusi karjerą kaip sportini šokių šokėja, aštuoniolikos ji atrado gatvės šokius. Iš televizijos projektų „Tu gali šokti“, „Šok su manimi“ pažįstama daugkartinė įvairių turnyrų dalyvė Gaudrė vaikus ir suaugusiuosius šokti moko jau penkiolika metų. Penkerius vadovauja savo įkurtai studijai „G House“.
Gatvės šokiai dažnai prilyginami sportui. Gaudre, kada šokis yra menas, o kada – sportas?
Sakyčiau, kad gatvės šokiai yra menas. Šokių kovose mes nekovojame dėl medalių, nors daugybę laiko praleidžiame mokydamiesi. Šokame dėl žiūrovų, dėl jausmo. Sportiniuose šokiuose, pamenu, atidirbdavai kiekvieną judesį, bet ant parketo galvodavai ne apie visumą, o apie tai, ar tiksliai pakėlei ranką arba koją. Gatvės šokiuose daug improvizacijos, be fantazijos ir muzikos pajautimo nieko nepadarysi. Neužtenka vien girdėti ją, suprasti natas – klausomės ir mėginame pagauti gerokai daugiau, užčiuopti niuansus. Šokių kovas laimi tas, kuris geriausiai pasirengęs, moka triukų, improvizuoja ir geriausiai iššoka muziką.
Turiu draugų, kurie visai nesusiję su šokiais. Kai drauge žiūrime šokėjų pasirodymus ar kovas, mūsų nuomonės beveik visada išsiskiria. Jiems patinka vieni šokėjai, man – kiti. Reikia tuo gyventi, kad suprastum stiliaus niuansus.
Kodėl vaikystėje pasirinkai ne baletą, o sportinius šokius?
Pradėjau šešerių, sportiniai šokiai buvo gražu mano mamai, man irgi patiko. Sekėsi gerai, mane dažnai girdavo, o vaikui tai – svarbu. Kiek save prisimenu, atrodydavo, kad šokiai yra tai, kas man skirta.
Dvylika metų šokau su partneriu. Iki trylikos metų dažniausiai būdavome pirmi, vėliau viskas sustojo – pinigų privačioms pamokoms neturėjome. Po mokyklos abu nusprendėme studojuoti, jis įstojo į mokamą specialybę, pinigų šokiams visai neliko. Taip viskas ir baigėsi… Trejus metus mokiausi įstaigų administravimo, o paskui vis tiek grįžau daryti to, ko visą laiką norėjau, – pradėjau studijuoti šokio pedagogiką.
Sportiniai šokiai ir gatvės šokiai – visiškai skirtingi pasauliai…
Prisimenu, vienuoliktoje klasėje per televizorių pamačiau vaikiną, kuris sukosi ant galvos. Ne tiek daug anuomet tokių dalykų matydavome… Nelabai supratau, ką jis daro, tačiau pagalvojau, kad stilius įdomus. Atsisveikinusi su sportiniais šokiais ilgai ieškojau, ką norėčiau šokti. Kiekvieną savaitgalį išsitaškydavau šokių muzikos klubuose. Vieną vakarą prie manęs priėjo šokėjas Andrejus iš grupės „Beat Street“ ir pakvietė į savo klubą. „Tau nereikės mokėti, tik ateik“, – dar pridūrė. Kitą dieną, kaip buvo sutarta, nuėjau. Šiek tiek abejojau, ar Andrejaus kvietimas rimtas. Atidariusi studijos duris pamačiau pilną salę bernų. Ir Dainių Žebrauską-Skruzdėliuką. „Andrejus sakė, kad šiandien ketvirtą…“ – pradėjau lementi. O jis: „A, čia tu… Ateik po valandos, rinksis mišri grupė.“ Taip pradėjau mokytis breiko. Vaikinai nusprendė suburti merginų grupę, nors, tiesą sakant, nelabai kas ir žinojo, ko reikia mokyti.
Jau daug vėliau teko teisėjauti Šiauliuose. Toje pačioje salėje vyko ir sportinių šokių, ir gatvės šokių varžybos. Sportinių šokių šokėjai pasitempę, gražūs, vaikinai merginoms rankas paduoda, batukus pavalo, o gatvės šokėjai sėdi ant stalų, kojomis tabaluoja, juokelius laido, kvatoja garsiau, nei derėtų. Tada pagalvojau, kad esu abiejose barikadų pusėse. Keistas jausmas…
Gatvės šokiuose nėra blizgučių, užtat daug kas mano, kad ir šokėjai – purvini, negražūs, apsileidę.
Tačiau blizgučiai dažnai slepia daug purvinesnius dalykus…
Gatvės šokiuose nėra kam sumokėti, kad tau pavyktų. Nugalėtojas tiesiog privalo gerai pasirodyti. Iš sportinių šokių likę įgūdžiai pravertė, kaip ir įgyta sceninė patirtis, užtat per pasirodymus visada jausdavausi kaip žuvis vandenyje. Nors kai kurie dalykai trukdė – ilgai nemokėjau atpalaiduoti nugaros ir rankų.
Kur dėjai gražiąsias sportinių šokių sukneles?
Kai suėjo aštuoniolika, nusprendžiau pinigų užsidirbti šokdama klubuose. Iš tų pinigų pasisiuvau keletą klubinių kostiumų.
Dabar esi bene geriausiai žinoma hauso šokėja. Kodėl būtent toks stilius?
Tai mano arkliukas. Ilgai jo ieškojau, mane pykdė, kad iš tiesų nė gerai nežinome, ką šokame. O kai pradedu dvejoti, negaliu nusiraminti, kol neišsiaiškinu. Tuo metu, matyt, visko buvo per daug: mokinių – begalė, o aš nežinojau, ar juos mokau to, ko reikia mokyti. Nusprendžiau išvykti, Londone pamačiau šokį, kurį norėjau šokti, kuris tiko mano kūnui, į kurį galėjau sudėti viską, ko buvau išmokusi. Hauso stilius iš tiesų apima labai daug – jame gali rasti ir hiphopo, ir sportinių šokių, ir stepo žingsnelių, ir džiazo. Be to, man labai patiko muzika. Jaučiau, kad galiu į ją panirti.
Londone praleidai dvejus metus. Kodėl nelikai ilgiau?
Norėjau grįžti. Atrodė, į Londoną važiuoju atrasti savęs – nuvyksiu, visur dalyvausiu, ten juk visko daug. Tačiau kai atsiduri dideliame mieste, atsiranda kitų reikalų – reikia užsidirbti pinigų pragyventi ir tam, kad galėtum dalyvauti skirtinguose miesto galuose vykstančiose atrankose. Daug dirbau kavinėse, baruose, per tą laiką nuėjau tik į dvi ar tris atrankas, o ir ten supratau, kad savo svajonę bus sunku įgyvendinti. Tada nutariau geriau pasimokyti, ėjau į repeticijas ir mėginau išsiaiškinti viską apie hausą. Lietuvoje galimybių buvo gerokai daugiau nei Londone – turėjau mokinių, mane daug kur kviesdavo, dalyvaudavau visuose konkursuose. Anglijoje viską būtų reikėję pradėti iš naujo. Manęs dažnai klausdavo, kodėl nemokau šokti vaikų? Man trukdė kalbos barjeras. Susiklabėdavau lengvai, bet atrodė, kad negalėsiu perteikti šokio subtilybių. Daryti pusę darbo aš nemoku.
Kai grįžau į Lietuvą, jau kitą dieną paskambino keli buvę mokiniai, o kitą savaitę mes jau šokome.
Kai kalbame apie gatvės šokius, daugelį žmonių trikdo: gatvė, keisti drabužiai, galbūt narkotikai – ne, geriau nereikia…
Ir aš esu susidūrusi su tokiu požiūriu. Greičiausiai kur nors ko nors panašaus būna, naivu būtų manyti, kad ne, tačiau ten, kur mes dalyvaujame, narkotikų niekuomet nesu mačiusi. Žmonės ateina šokti, nusiteikę rimtoms varžyboms. Jiems reikia judesio, geros muzikos, geros atmosferos, galbūt tai ir yra tikrasis šokių narkotikas. Vesti seminarų ir skaityti paskaitų pas mus atvažiuoja gatvės šokių pradininkai, dabar jiems gerokai per penkiasdešimt, jie judrūs, gyvena sveikai, nerūko, nevartoja alkoholio. Gali būti, kad visa tai buvo jų jaunystėje – sunku įsivaizduoti, kaip nuo pirmadienio iki sekmadienio jie šokdavo per visą naktį…
Esi dalyvavusi ne viename televizijos projekte? Tai buvo būdas pranešti apie save ar populiarinti gatvės šokius?
Tiesiog norėjau šokti! Pamačiusi šokių konkursą „So You Think You Can Dance“ pagalvojau: aš irgi norėčiau. Nusiunčiau anketą, pasirodė – per vėlai. Anketa grįžo, o po dviejų mėnesių lietuviai paskelbė panašų konkursą. „Likimas…“ – pagalvojau ir nuėjau. Likau antra, tačiau mane kankinęs klausimas – ar galiu šokti panašiai, kaip šoka Anglijos, Amerikos šokėjai, liko. Čia, Lietuvoje, esi stiprus, o koks būtum ten, kur dalyvių daug daugiau?
Tavo vyras irgi šoka?
Mano vyras Rokas dešimt metų šoko sportinius šokius. Paskui padarė pertrauką, po jos atėjo į salsos pamoką – ten ir susipažinome. Vėliau Roką pamačiau savo pamokoje… Jis – puikus šokėjas, tačiau dabar šokiai yra tik hobis. Džiaugiuosi, kad jis supranta, apie ką aš kalbu, kas man svarbu ir kas vyksta mano gyvenime.
Stipriausias „House“ stiliaus konkursas „House dance forever 2016” Amsterdame:
„House Dance UK 2015” Anglijoje
Šokių kovų teisėjos solo
Tekstas – Laisvės Radzevičienės
Nuotraukos – Mariaus Žičiaus ir asmeninio albumo
Superžvaigždės atvyko!