Pagrobtas žygių ir kalnų

Turbūt dėsninga, kad interviu su šios rubrikos herojumi Daliumi Pranculiu vyksta ne ramiai prisėdus ant sofos, o gaudant iš tolimų kalnų atskriejančius atsakymus internetu.

Man apie jus labai entuziastingai pasakojo: geografijos mokytojas, trijų vaikų tėvas, aistringas keliautojas… Visa tai tiesa?

Taip, esu geografijos mokytojas, trijų nuostabių dukrų – Austėjos, Rugilės ir Smiltės – tėtis ir nepaaiškinamai išprotėjęs dėl kelionių…

Kaip kelionės suderinamos su mokytojo darbu, kuris yra įspraustas į griežtą ir nekintantį kalendorių?

Dirbu Vilniaus Mykolo Biržiškos gimnazijoje, šis darbas yra džiaugsmo ir pajamų šaltinis. Mokykloje turiu ne visą krūvį, ketvirtadienį po pirmų dviejų pamokų tampu laisvas iki pirmadienio ryto. Dar pridėjus visų sezonų atostogėles, laiko keliauti galima sutaupyti nemažai. Štai ir dabar moksleiviams Velykų atostogos, ir aš sėdžiu kalnuose.

Kodėl pasirinkote mokyti geografijos?

Iš tikrųjų mano svajonė buvo tapti kūno kultūros mokytoju. Geografiją pasirinkau gana atsitiktinai. Įgijau geografijos ir kūno kultūros mokytojo specialybę, bet likimas nusviedė dėstyti geografijos. Greitai supratau, kad ši specialybė man leidžia geriausiai pajusti aplinką, suvokti gamtos stebuklus. Visai kitas požiūris, kai keliaudamas įmeni daug gamtos mįslių. Tai pati romantiškiausia pasaulyje profesija.

Koks jūs keliautojas? Kokias keliones mėgstate, kokia jų geografija?

Esu gamtos vaikas, pagrindinės energijos semiuosi iš žygių, kurie vagoja gamtos arimus. Pripažįstu tik aktyvų keliavimo būdą, be sezoniškumo ir paros ritmo. Žiemą miegoti palapinėje, keliauti naktį, plaukti ištvermės trasomis man yra tiesiausias kelias į kitą, subtilų, pasaulį.

Tikriausiai savaitę gulėti paplūdimyje kur nors Turkijoje ir mėgautis įprastais „all inclusive“ kelionės paketo malonumais jums – misija neįmanoma?

Niekaip neįsivaizduoju savęs paplūdimyje, negaliu pakęsti buvimo vienoje vietoje. Matyt, mirčiau, jeigu mane kas priverstų gulėti paplūdimyje. Tada tikrai geriau pabėgti ten, kur nėra žmonių ir popso. Savęs tokioje kelionėje tiesiog neįsivaizduoju.

Kiek žinau, kopti į kalnus – jūsų aistra?

Tai tiesa. Kalnai mane jau pasiėmė amžiams. Kadangi į juos patekti nėra pigu, tris keturis kartus per metus pabūti ten man – tikra palaima. Kelionių geografija plečiasi, esu įsimylėjęs Aziją. Kelis kartus aplankiau Himalajus, šią vasarą vėl ruošiuosi jiems į akis pažvelgti. Teko pasivaikščioti po mistišką Tibetą, gamtos stebuklų šalį Islandiją. Europa, tiesa, dar mažai pažinta, viskas čia palikta ateičiai.

Kokių įspūdžių ieškote kelionėse, kas labiausiai masina?

Labiausiai ieškau dvasinės ramybės. Galbūt todėl rytietiška filosofija man yra tokia artima.

Kaip dažnai keliaujate? Kur dabar esate? Kokioje kelionėje?

Keliauju, galima sakyti, kiekvieną savaitgalį. Per paskutinius kelerius metus namuose esu praleidęs vos porą trejetą savaitgalių. Rašau būdamas Lenkijos Aukštuosiuose Tatruose. Trisdešimt trys keliautojai bohemiškai juda kalnų slėniais ir viršūnėmis. Tai – tradicinis pavasarinis mūsų žygis.

Kurią kelionę prisimenate kaip įspūdingiausią?

Įspūdingiausia kelionė tikriausiai būtų septyniolikos dienų plaukimas valtimis nuo Luodžio ežero Zarasų rajone iki Kuršių marių – iš viso apie 540 kilometrų!

Kas jūsų kelionių kompanionai?

Turiu įmonę – Všį „Kertam kampą“. Ji padeda įgyvendinti savo ir bičiulių idėjas. Įmonė labiau orientuota ne į pelną, bet į žmogaus poreikių puoselėjimą. Čia renkasi tie, kurie dievina improvizaciją, nuoširdžiai kerta kampą ir taip pasisemia sprogstamos, teigiamos energijos. Mūsų bendruomenei oficialiai priklauso apie 2300 narių. Aktyviai keliauja kur kas mažiau, bet daugelis pažįsta vieni kitus, nes ši veikla jau vyksta dešimtmetį. Bendruomenė plečiasi, žygių kokybė gerėja.

Yra posakis „Draugą nelaimėje pažinsi“, bet, ko gero, dar geriau draugą pažinsi kelionėje.

Kadangi mūsų kelionės dažnai grindžiamos posakiais „Kuo blogiau – tuo geriau“ arba „Lengvų kelių neieškom“, atsiveria visos paslėptos žmogaus savybės. Kuo sunkesnis žygis, tuo labiau matyti, ką imtum į žvalgybą. Tokios kelionės labai grūdina dvasinį pamatą. Visos sunkesnės kelionės reikalauja aštuoniasdešimties procentų darbo galva ir tik dvidešimt procentų fizinių pajėgumų. Kelionėse radus savo žmogų galima būti tikresniam.

Svajonių kelionė. Kokia ji?

Svajonių kelionė yra į Naująją Zelandiją. Kuprinė ant pečių, artimas žmogus šalia ir – pirmyn į nuotykių pasaulį.

Įsivaizduokime, kad ką tik gavote pasiūlymą per valandą susiruošti į savo svajonių kelionę. Kas būtų jūsų kuprinėje, be ko neiškeliautumėte?

Ko gero, į kuprinę pirmiausia įsidėčiau tušinuką, bloknotą ir fotoaparatą.

Tekstas – Vitos Ramanauskaitės
Nuotraukos – VŠĮ “Kertam kampą” archyvo