Orientavimasis sporto slidėmis – orientavimosi sporto disciplina, skirta žiemos sporto sezonui. Sportininkai turi įveikti trasą, kuri veda per apsnigtus miško kelius ir specialiai paruoštus suplūkto sniego takus.
Visų orientavimosi sporto rungčių principas yra toks pat – gauni žemėlapį, kuriame yra nurodyti punktai ir juos reikia surinkti nurodytu eiliškumu. Tiesiog žiemą tą reikia atlikti šliuožiant su slidėmis.
„Skirtumas yra toks, kad orientavimuisi sporto slidėmis yra su sniego motociklais specialiai paruošiamos trasos. Jos yra pažymimos ant žemėlapio ir sportininkai turi jomis judėti. Kontrolės punktai būna ant vėžių. Varžantis bėgte, tereikia bėgti į mišką ir naudotis esančiais takeliais“, – aiškino viena labiausiai tituluotų Lietuvos orientavimosi sporto atstovių Ramunė Arlauskienė.
Natūraliai kyla klausimas – jeigu žiemą trasos būna pažymėtos vėžėmis, tai kam tada reikia orientuotis?
„Nėra taip, kad vėžės būna nupieštos vienos ar dvi. Jų būna daug. Tada sportininkai turi pasirinkti sau geriausią kelią ir jį įveikti. Tai yra gana sudėtinga, nes vėžių tinklas būna gana tankus ir kartais tikrai nelengva susiorientuoti“, – atsakė R. Arlauskienė.
Kaip ir kitose orientavimosi sporto disciplinose, varžybos įprastai vyksta trijų skirtingų ilgių trasose – sprinto, vidutinės ir ilgos. Sprinto varžybos trunka apie 12-15 min., vidutinės trasos – apie 35-40 min., o ilgos – daugiau nei valandą. Dar vyksta ir estafetės.
„Kad nejaustų diskomforto, sportininkai žemėlapius mato specialiame laikiklyje, kuris užsideda ant krūtinės. Tai yra labiausiai specifinis dalykas orientavimesi sporto slidėmis. Taip pat yra naudojamas ir kompasas. Visas kitas inventorius yra toks pat, koks reikalingas slidininkams – slidės, lazdos, batai, apranga“, – teigė R. Arlauskienė.
R. Arlauskienė – daugkartinė Lietuvos orientavimosi sporto slidėmis čempionė, taip pat užėmusi aukštas vietas Europos bei pasaulio čempionatuose.
„Geriausiais savo laikais turėjau po šešias treniruotes per savaitę. 30 proc. laiko skirdavau orientavimosi technikos tobulinimui. Anksčiau daug laiko praleisdavome stovyklose užsienyje, kur galėdavome išbandyti trasas, pasitreniruoti. Galbūt dėl to ir rezultatai būdavo geri. Lietuvoje dabar tokių galimybių yra mažiau“, –pabrėžė orientacininkė.
Šiais metais Lietuvoje žiema parodė savo tikrąjį grožį. Gausiu sniegu padengta visa šalis, todėl atsiranda galimybės užsiimti visomis įmanomomis žiemos sporto pramogomis. Prieš tai keletą metų dėl šilto oro ir sniego trūkumo būdavo sudėtinga surengti šalies čempionatus ar kitas vietines varžybas. Šiais metais vienintelė kliūtis yra pasaulinė COVID-19 pandemija.
„Jau pavyko Vilniuje surengti pusę Lietuvos čempionatų, todėl čia dabar galima treniruotis. Sąlygos pasiruošimui tikrai neblogos. Šį savaitgalį Lietuvos čempionatą turėsime Kaune, todėl ten bus paruošta dar viena trasa. Ypač tai svarbu sportininkams, kurie ruošiasi tarptautiniams startams. Anksčiau dažnai vykdavome treniruotis į Latviją, bet dabartiniu laikotarpiu yra sudėtinga keliauti“, – kalbėjo R. Arlauskienė.
Orientacininkė prisipažįsta, kad Lietuvos vietovės yra tinkamos orientavimosi sportui. Didžiausios problemos – technikos ir žmogiškųjų resursų trūkumas, nes trasų parengimas yra gana sunkus ir brangus procesas.
„Štai Vilniuje mes turėjome vargo su technika kai smarkiai užsnigo ir reikėjo išsivalyti kelius nuo nulūžusių medžių. O šiaip Lietuvoje yra daug nuostabių vietų, kur galima įrengti trasas“, – sakė sportininkė.
Bet kokiu atveju, tiek orientavimasis, tiek slidinėjimas yra labai naudingi užsiėmimai bet kokio amžiaus ir bet kokio sudėjimo žmogui. Dėl to rekomenduojama naudotis žiemos suteikiamais malonumais.
„Šio sporto nauda yra labai didelė. Gerai jau vien tai, kad tu gali leisti laiką lauke, miške, gryname ore. Orientavimasis sporto slidėmis gali sudominti tuos žmones, kuriems atsibosta šliuožti vienu ir tuo pačiu ratu. Čia kartu reikia ir pagalvoti bei pamiklinti smegenis. Sportuojant gaunasi darbas ir smegenims, ir rankoms, ir kojoms. Slidinėjant dirba daug raumenų grupių, todėl nauda žmonėms tikrai didelė“, – pridūrė R. Arlauskienė.
Tekstas: Dominyko Genevičiaus
Nuotraukos: Donato Lazausko