Olimpietė Ieva Januškevičiūtė jau kuris laikas šią žiemą leidžia Italijoje, kur treniravo jaunuosius kalnų slidininkus, o dabar sportuoja pati. Lietuvos kalnų slidinėjimo mėgėjų džiaugsmą dėl ką tik veikti vėl pradėjusių trasų ji stebi iš tolo. „Girdėjau, kaip greitai buvo išgraibstyti bilietai, ne visi norintys spėjo jų gauti. Kai viskas buvo uždaryta, žmonėms labai norėjosi nors kur ištrūkti“, – šypsosi profesionali sportininkė ir trenerė.
Šie metai dėl pandemijos sudėtingi ne tik slidinėjimo mėgėjams, kurių dauguma negalėjo nei išvykti į kalnus svetur, nei leistis trasomis Lietuvoje. „Rimtai sportuojantiems profesionalams taip pat buvo sudėtinga. Man šiuo metu – pauzė, buvau padariusi pertrauką nuo sportinio čiuožimo. Daugiau užsiimu treniravimu, mano mokiniai – dvylikos ar trylikos metų vaikai – neseniai dalyvavo varžybose Italijoje. Dabar vėl turiu sąlygas treniruotis pati, smagu sugrįžti“, – pasakoja Ieva, 2014-aisiais Sočyje tapusi pirmąja Lietuvos atstove moterimi kalnų slidinėjime olimpinių žaidynių istorijoje.
Slidinėjimo sezonas šio sporto atstovams trunka praktiškai visus metus su pertraukomis balandį ir gegužę. „Juk tai – kaip darbas“, – paaiškina sportininkė. Sočio ir 2018-ųjų Pjončango žaidynių dalyvė Lietuvoje daug laiko praleidžia sniego arenoje Druskininkuose. „Kai buvau mažesnė, treniruodavausi ir Liepkalnyje. Sportuoti Lietuvoje įmanoma, tiesiog pastarosios žiemos buvo šiltos, beveik be sniego. Užtat Druskininkų arena nuostabi vieta sportininkams treniruotis. Ypač – vasarą ar pasiruošiamuoju laikotarpiu. Taip pat ten puiku mokytis vaikams ar slidinėjimą besijaukinantiems suaugusiems. Čiuožiantiems savo malonumui ta pati arenos trasa gali būti nuobodoka“, – svarsto Ieva.
Kalnų slidinėjimas – labai techniška sporto šaka, tačiau čia nemažai lemia ir psichologija. „Baimių turi ir patys geriausi sportininkai, nelygu kaip kuris su jomis susitvarko. Tai įveikiama su patirtimi ar sporto psichologo pagalba. Manau, protingiau su baimėmis susitvarkyti nei išvis nieko nebijoti. Baimė yra elementari savisauga, kiek gali sau leisti rizikuoti. Jei nesi užtikrintas, šis jausmas stipresnis. Užtat reikia atskirti, ar bijai dėl patirties, nučiuožtų kilometrų trūkumo ar tiesiog nesusitvarkai su savimi“, – sako sportininkė.
Baimių turinčiam pradedančiajam, kuris nuo kalnų skrieja tik svajonėse, ji pataria svarbiausia nedaryti didelio žingsnio į priekį, pradėti nuo mažų žingsnelių ir, svarbiausia, jie turi ne kelti stresą, o teikti malonumą: „Neklausykite tų, kurie daro spaudimą iš šalies ir siūlo rizikuoti. Iš komforto zonos išeikite pamažu. Juk jau praėjo tie laikai, kai būdavo kieta nemokantiems slidinėti stoti į juodąsias trasas. Tokios drąsos rodymas – nieko vertas. Nuoširdžiai sakant, aš pati tų juodųjų trasų nelabai ir mėgstu. Jose juk mažai malonumo – reikia dirbti! Man maloniausios švelnios raudonosios trasos, kai lengvai skrieji nuo kalno, nereikia spirtis ir irtis. Jos – techniškai nesudėtingos, neapninka jokios baimės, o džiaugsmo – daug. Tai svarbu pradedančiajam ar čiuožiančiam savo malonumui. Paskui, pažengus, juodosios trasos irgi žavingos. O naujokui jos – daugiau traumų gaudyklė.“
Olimpinio sezono metu Ieva naudojo septynias poras slidžių. Trys iš jų skirtos slalomo, trys – didžiojo slalomo rungtims, dar vienos – vadinamosios freeride, kai negadinant sportinių slidžių norisi pašokinėti, pačiuožinėti savo smagumui. Visų sportinio slidinėjimo disciplinų slidės skiriasi pirmiausia ilgiu. „Slalomo slidės trumpiausios ir – vikriausios, jei taip galima pasakyti, jomis daromi mažesni posūkiai. Didžiojo slalomo – ilgesnės, jomis daromi posūkiai yra didesni“, – aiškina Ieva. Kaip ir kiti profesionalūs sportininkai, savo inventorių ji atnaujina kasmet.
O ką svarbiausia įsigyti pradedančiajam? Anot olimpietės, visų pirma reikia sau atsakyti, kur čiuošite: daugiau Lietuvoje ar užsienyje, kur slidinėsite rimčiau. „Pavyzdžiui, jei slidinėsite Vilniaus Liepkalnyje, Anykščiuose ar Ignalinoje, ilgos slidės nelabai tiks, nes trasos gana trumpos. Jose kur kas maloniau lėkti trumpesnėmis slidėmis, kur galėsite padaryti daugiau posūkių“, – iš patirties pataria sportininkė.
Slidinėti nemokantiems debiutantams ji siūlo nesišvaistyti pinigais renkantis brangiausias profesionalams pritaikytas slides. Išmokti čiuožti tokiomis bus daug sunkiau nei paprastesnėmis, universaliomis, kuriomis galima čiuožti ir puriame sniege, ir lygia trasa. „Sportinės slidės kietesnės, jas sunkiau suvaldyti. Tarkim man, gavus naują slidžių porą, užtrunka savaitę, kol prie jų priprantu, išminkštinu, išvažinėju. Jos skirtos tam, kad stipriai jomis dirbtum, o ne malonumui. Tad ieškantiems jo siūlyčiau tokių nesirinkti. Gamintojai išleidžia net specialias moterims skirtas slidžių linijas, jos labai tinka pradedančioms. Tokios palengvina gyvenimą ir mokymąsi slidinėti. Bent jau anksčiau būdavo siūloma rinktis slides, kurių ilgis – iki slidininko nosies. Tai netaikoma vaikams, tik suaugusiems. Šios teorijos griežtai laikytis nereikia, bet tiesa ta: jei slidės ilgesnės už žmogų, jas sunkiau valdyti“, – pataria Ieva.
Išmokus technikos, paprastesnes slides bet kada galima keisti į sudėtingesnes. Kaip ir pasirinktas trasas.
Tekstas: Laimos Stundžaitės
Nuotraukos: iš asmeninio archyvo
Vandensvydžio treneris: „Merginų akys taip dega, kad kartais tenka jas stabdyti“