Neslėpsiu, prieš susitikdama su 36-erių maratonininke Diana Lobačevske, šiek tiek jaudinausi – iš patirties žinau, kad tie, kurių žvaigždė žiba ryškiai, kartais būna pilni arogancijos. Tačiau jau pirmosiomis pokalbio minutėmis Diana leido atsipalaiduoti: paprasta, kalbi, besijuokianti sportininkė noriai pasakojo apie savo profesinį kelią ir pasiektą svajonę – atstovavimą Lietuvai Rio olimpinėse žaidynėse.
Treneris pastebėjo, kad mergaitė ypatinga
Vilnietė Diana lengvąja atletika užsiimti pradėjo 14-os, kai ją pastebėjo treneris Juozas Garalevičius.
„Tiesiog kūno kultūros mokytoja (Diana mokėsi Vilniaus Simono Stanevičiaus vidurinėje mokykloje – aut. past.) mane nusiuntė į 600 metrų bėgimo varžybas. Jų metu treneris mane ir pastebėjo, pakvietė treniruotis Vilniaus lengvosios atletikos manieže. Sutikau“, – apie pirmuosius savo žingsnius sporte pasakojo pašnekovė.
D. Lobačevskė teigė, kad treneris J. Garalevičius buvo nepaprastai atsidavęs darbui. Pavyzdžiui, dėl jos vienos atvykdavo į treniruotę ryte, mat Diana mokyklą lankydavo po pietų, saugodavo ją nuo per didelių krūvių.
„Būna, treneriai skiria per didelius krūvius vaikams, tada ir širdelę sugadina, ir traumų pasitaiko. Viskas priklauso nuo to, į vaiką žiūrima kaip į dvejų metų perspektyvą ar linkima jam 10–20 metų trunkančios karjeros. Mus labai gerai prižiūrėjo. Treneris visada skiepijo, kad esu ypatinga, turiu talentą, tačiau reikia įdėti labai daug darbo. J. Garalevičius išugdė tokius talentus kaip Irina Krakoviak ir Audrius Masilionis. Jie buvo vyresni, tačiau padėdavome vieni kitiems, palaikydavome, motyvuodavome“, – prisiminimais dalijosi sportininkė.
Lietuvos čempionatuose skynė laurus
Tačiau Diana prisimena ir tokius laikus, kai persidirbdavo, mat buvo labai motyvuota laimėti ir slėpdavo nuo trenerio, kad sportuoja kur kas daugiau, nei jai leidžiama:
„Buvau užsivedusi ne tik laimėti, man patiko ir keliauti, todėl norėjau patekti į čempionatus užsienyje. Dėl to pradėjau daugiau treniruotis: sakydavau, kad nubėgau dešimt, o iš tiesų įveikdavau po 15–17 kilometrų. Man tiesiog labai pasisekė, kad pasižymiu tokia didele ištverme. Kaip tik tai ir pastebėjo treneris: ištvermę, raumenyną, sakė, kad patiko mano bėgimo technika“, – vardijo atletė.
Diana paprastai varžydavosi pusantro, trijų, kartais penkių kilometrų distancijose. Merginai sekėsi puikiai, todėl visi Lietuvos čempionatai, kuriuose dalyvavo, buvo viena koja peršokti ir laimėti. Pasaulio čempionate Prancūzijoje 16-metė Diana liko 13-a (bėgo 3 km – aut. past.), Europos čempionate Latvijoje, būdama 17-os, užėmė penktąją vietą (bėgo 5 km – aut. past.). Buvo ir daugiau pergalių, tačiau jų Diana nebepamena.
Norėjo kardinaliai pakeisti gyvenimą
Vis dėlto maratonuose laimėtus laurus D. Lobačevskė puikiai prisimena. Juos pradėjo skinti būdama 28-erių – po septynerių metų pertraukos.
„21-ų nutariau mesti sportą. Buvo labai pabodę, neturėjau laiko sau, buvau pervargusi psichologiškai ir fiziškai. Norėjau pakeliaut, pamatyti pasaulio, todėl treneriui nieko nesakiusi susiruošiau emigruot į Angliją. Tiesiog norėjau kardinaliai pakeisti gyvenimą“, – prisipažino vilnietė.
Anglijoje ji susilaukė dukrytės, vėliau įsidarbino socialinės darbuotojos padėjėja. Diana buvo taip pavargusi nuo treniruočių ir varžybų, kad pirmus dvejus metus svečioje šalyje net nesportavo.
„Gal tik po poros metų užsirašiau į sporto klubą, kilo minčių prasibėgti. Tada Lietuvoje kaip tik prasidėjo maratonų mada. Interneto tinklalapiai mirgėjo nuo Lietuvos bėgikų rezultatų, sekiau juos, buvo įdomu“, – prisipažino lengvaatletė.
Kaskart pagerindavo asmeninį rekordą
2008 metais grįžusi pasisvečiuoti į Lietuvą, D. Lobačevskė nutarė dalyvauti pirmajame maratone.
Maždaug tris mėnesius Diana kasdien nubėgdavo po 10–12 kilometrų. Sportininkė išsikėlė tikslą įveikti Vilniaus maratoną per maždaug tris valandas.
„Turiu pripažinti, kad Vilniaus maratone tąkart man buvo labai gera bėgti, tačiau buvau apstulbinta, kad, pirma – laimėjau, antra – net pasiekiau trasos rekordą: nubėgau per 2 valandas 46 minutes. Iš karto po bėgimo manęs žurnalistai klausė, ką pirksiu už laimėtus pinigus, o aš net nesupratau, apie ką kalbama“, – juokėsi maratonininkė.
Maždaug tris mėnesius Diana kasdien nubėgdavo po 10–12 kilometrų. Sportininkė išsikėlė tikslą įveikti Vilniaus maratoną per maždaug tris valandas.
Grįžusi į Angliją, lietuvė nutarė išbandyti laimę Lesterio maratone, kaip pati sako – panašaus lygio kaip Vilniaus maratonas.
„Na ką, ir tą maratoną laimėjau, dar pagerinau Vilniaus maratono rezultatą – trasą įveikiau per 2 valandas 43 minutes. Ir toliau visuose maratonuose, kuriuose dalyvavau, vis pagerindavau asmeninį rekordą. Taip ir prasidėjo…“ – teigė bėgikė.
Treniravosi iki aštunto nėštumo mėnesio
Dalyvaudama maratone Italijoje, kur liko antra ir pagerino asmeninį rekordą (2:28:03 sek. – aut. past.), Diana įvykdė Londono olimpinių žaidynių normatyvą. Nuo tada į maratonų bėgimą pradėjo žiūrėti rimtai. Sportininkė metė darbą Anglijoje, grįžo gyventi į Lietuvą ir ėmė kasdien intensyviai treniruotis.
2011 metų pasaulio čempionate Pietų Korėjoje, Tegu mieste, sportininkė užėmė 25 vietą, 2012-ųjų pasaulio čempionate Maskvoje laimėjo 12 vietą, tais pačiais metais Londono olimpinėse žaidynėse – 28 vietą, 2013-ųjų Hamburgo maratone Vokietijoje iškovojo auksą.
Dianos pergales pristabdė kūdikio laukimas, tačiau ji bėgiojo iki pat aštunto nėštumo mėnesio. 2014 metais šeimai gimė duktė Atėnė, o po savaitės Diana ir vėl šoko į bėgimo batelius.
„Praėjus trims mėnesiams nuo dukters gimimo, vėl dalyvavau Hamburgo maratone, patiko jo trasa. Nubėgau per 2 valandas 28 minutes 53 sekundes ir įvykdžiau pasaulio čempionato normatyvą. Deja, dvi savaitės iki varžybų patyriau blauzdos raumenų traumą ir čempionate nedalyvavau“, – apgailestavo sportininkė.
2016-ieji – sėkmės metai
2016-ųjų maratone Japonijoje, Osakoje, Diana užėmė ketvirtąją vietą ir įvykdė olimpinį normatyvą. Tais pačiais metais pusmaratonyje Prancūzijoje pasiekė asmeninį pusmaratonio rekordą – 1 valanda 11 minučių 33 sekundės. Dar norėjo bėgti ir Londono maratoną, tačiau šiam ketinimui nepritarė gydytojai, mat jėgas reikėjo sutelkti į Rio olimpines žaidynes.
Diana teigė, kad, rengdamasi olimpinėms žaidynėms, perlenkė lazdą, todėl savaitę iki Rio jiems su treneriu Česlovu Kundrotu teko mąstyti, kaip optimaliausiai sumažinti krūvius, kad galėtų susigrąžinti jėgas.
„Viską blogino ir psichologinė įtampa, žinojimas, kad atstovauju savo šaliai, kad žurnalistai jau iš anksto išdalijo medalius. Pati sau prognozavau vietą tarp 24-ių bėgikių, tačiau slapta norėjau patekt į 20-uką“, – šypsojosi maratonininkė.
Dianos lūkesčiai buvo įgyvendinti su kaupu – lietuvė Rio olimpinėse žaidynėse užėmė 17 vietą.
Svajonėse – dar vienos olimpinės
Na, o neįtikėčiausia buvo Dianos pergalė Meksiko maratone, vykusiame praėjus dviem savaitėms po Rio žaidynių. D. Lobačevskė apie dalyvavimą šiame maratone net nesakė treneriui, nes buvo įsitikinusi, kad šis į Meksiką jos neišleis.
„Sąlygos buvo sunkesnės, nes bėgimas vyko 2,300 kilometro aukštyje virš jūros lygio, trūko deguonies. Tačiau buvau nusiteikusi tiesiog dalyvauti, be didelių lūkesčių. Ir kai nuo trečio kilometro išsiveržiau į priekį, negalėjau patikėti, kad taip daugiau niekas manęs ir nepavijo. Tai buvo gera pamoka, kokios didelės yra žmogaus galimybės, kai jis atsipalaidavęs, nekelia sau tikslų…“ – svarstė sportininkė.
Neįtikėčiausia buvo Dianos pergalė Meksiko maratone, vykusiame praėjus dviem savaitėms po Rio žaidynių. D. Lobačevskė apie dalyvavimą šiame maratone net nesakė treneriui, nes buvo įsitikinusi, kad šis į Meksiką jos neišleis.
Artimiausias D. Lobačevskės tikslas – dalyvauti dar vienose olimpinėse žaidynėse. O vėliau atsiras ir daugiau tikslų, mat maratonininkė neketina atsisakyti varžybų, kol pavyks siekti gerų rezultatų.
„Žinoma, reikia mokėti laiku išeiti iš sporto. Tačiau kol kas jaučiuos daug stipresnė ir fiziškai, ir psichologiškai nei, tarkim, kai buvau 25-erių. Nenustatau sau ribų“, – pokalbį baigė moteris.
Interviu su Diana Lobačevske po 2016 Danske bank Vilniaus maratono
[alert color=”violet”]Įdomybė
Pirmas olimpinis maratonas įvyko 1896 metais Graikijoje. Jame dalyvavo 17 bėgikų, kurie bėgo nuo Maratono iki Atėnų. Laimėjo graikas Spiridonas Luisas. Moterims šiose olimpinėse žaidynėse nebuvo leista dalyvauti.[/alert]
Tekstas – Karinos Sėrikovos
Nuotraukos – Tomo Kaunecko
Viktoras Diawara: reikia džiaugtis gyvenimu