Gyvenimas ne svajonėmis, o pagal galimybes. Toks yra Utenos „Utenio“ futbolo klubo filosofijos kertinis akmuo. Šalia jo gula dar vienas – jokie rezultatai neteiks džiaugsmo, jei nebus bendruomenės, kuri nuoširdžiai mėgausis pergalėmis.
Svarbiausia – vienybė
„Mane labiau džiugina ne šeštoji komandos vieta A lygoje, o 45 šeimos, kurios pernai atvedė šešiamečius ar septynmečius vaikus į futbolo treniruotes ir patikėjo tuo, ką darome“, – sako futbolo klubo „Utenis“ direktorius Artūras Gimžauskas.
Praėjusiais metais, prieš Utenos futbolininkų debiutą aukščiausiame nepriklausomos Lietuvos futbolo čempionatų lygmenyje, A. Gimžauskas teigė: tiktų ir devintoji vieta dešimties komandų turnyre, tai garantuotų teisę išlikti lygoje. Formaliai komandai iškeltas tikslas – penktoji–septintoji pozicija. Mindaugo Čepo treniruojami futbolininkai egzaminą išlaikė – finišavo šešti.
Tačiau klubo direktorius ir toliau, kaip pats sako, linkęs gyventi bei dirbti pagal galimybes: „Nematau tragedijos, jei ateityje iškrisime ir atsidursime pirmojoje lygoje. Daug kas priklauso nuo pinigų – kuriai lygai jų užteks, toje ir žaisime. Tikslas yra išlaikyti bendruomeninį modelį, nes būtent tuo keliu turėtų eiti Lietuvos futbolas. Tie, kurie orientavosi tik į žaidimą aukščiausiame lygmenyje, dažniausiai patirdavo nesėkmių, nes planuoti biudžetą ilgesniam laikui – sudėtinga.“
„Džiaugiuosi, kad „Utenis“ pasirinko būtent tokį kelią, – provincijos klubo viziją palankiai vertina ir Lietuvos futbolo federacijos prezidentas Edvinas Eimontas. – Tikrai noriu, kad jis pasiektų užsibrėžtus tikslus.“
Bus daug futbolininkų
Vienas iš tikslų – po trejų metų turėti dukart daugiau besitreniruojančių vaikų nei dabar. Dabar sporto mokykloje futbolo paslapčių mokosi beveik aštuonios dešimtys, dar 45 treniruojasi pradinukų grupėse. „Rengiame nemokamas treniruotes darželiuose, ten jau yra maždaug 150 potencialių kandidatų į futbolininkus, taigi realu, kad užduotis, kurias esame išsikėlę, bus galima įvykdyti“, – skaičiuoja A. Gimžauskas.
Burdamas Utenos futbolo bendruomenę, klubas stengiasi išlaikyti vietos trenerius – „Utenyje“ dirba Egidijus Varnas, Aurimas Meidus. Bet prireikus pastiprinimo ieškoma ir kitur: M. Čepas ir komandos vartininkų treneris Pavelas Leusas – vilniečiai, treniruočių programą vaikams rengė Danijoje gyvenantis Aurelijus Skarbalius, o kaip ji įgyvendinama, prižiūri ukrainietis Olegas Boičišinas, anksčiau dirbęs Lvovo „Karpaty“ jaunių akademijos direktoriaus pavaduotoju.
Dėmesį vaikams nesunku pastebėti ir per „Utenio“ rungtynes. Stadione įrengta šeimos zona, ten vaikus prižiūri socialiniuose renginiuose klubui padedantys savanoriai. „Vaikams sunku žiūrėti visas rungtynes, jie pavargsta, kai kuriems tėvams ir vadinamojo trečiojo kėlinio reikia. Be to, norime į stadioną privilioti moteris“, – sprendimą, kurį vadina sėkmingu, bet tobulintinu, aiškina A. Gimžauskas.
Nulis – tinkamas skaičius
Prieš praėjusį sezoną „Utenio“ direktorius teigė, kad, norint visomis jėgomis rungtyniauti A lygoje, reikia bent 300 tūkstančių eurų biudžeto. „Neslėpsiu, pernai surinkome daugiau – maždaug 380 tūkstančių eurų, – dabar sako jis. – Viską ir išleidome. Šiuos metus norėtume baigti taip pat – kad būtų nulis eurų sąskaitoje ir nulis eurų skolų.“
Šiemet „Utenis“ iš savivaldybės žinios perėmė sporto mokyklą. Todėl, A. Gimžausko skaičiavimais, klubo išlaidos turėtų siekti bent 350 tūkstančių eurų.
„Manau, profesionalioji klubo struktūros dalis jau sustyguota. Bet tikslas buvo turėti visą piramidę. Dabar ją turėsime“, – svarsto Aukštaitijos klubo direktorius.
„Utenis“ negyvena iliuzijomis artimiausiais metais suburti komandą, kurios branduolys būtų uteniškiai, – miestas per mažas, kad parengtų tiek A lygai tinkamų futbolininkų. Siekiamybė – kad komandoje norėtų rungtyniauti talentingiausi apskrities žaidėjai.
„Į klubą stengiamės kviesti ambicingus, motyvuotus žaidėjus“, – teigia A. Gimžauskas.
Pernai čempionato dalyvių gretas praretino lažybų skandalai. „Utenis“ nuo šios grėsmės ginasi paprastai: klubas, pasak A. Gimžausko, futbolininkams moka nedidelius atlyginimus, bet visada laiku. Todėl neatsiranda sąlygų, kurios paverstų žaidėjus pažeidžiamais, potencialiais sukčių taikiniais.
Gyventi pagal šias taisykles „Uteniui“ padeda miesto savivaldybė. Ji ne tik finansuoja klubą, bet ir svariai prisideda prie rėmėjų paieškos.
Vienoje valtyje
Utena turi ne tik futbolo, bet ir krepšinio klubą, – „Juventus“ pernai iškovojo LKL bronzą. Ar dviejų sporto šakų atstovai konkuruoja dėl miesto pinigų ir sirgalių dėmesio?
„Ir jie, ir mes atstovaujame vienam miestui, sėdime vienoje valtyje, – teigia A. Gimžauskas. – Jeigu pradėsime toje valtyje vieni kitiems badyti skyles – nuskęsime.“
„Utenio“ direktorius tikina, kad santykiai su krepšininkais – nekonfliktiški ir dalykiški. Futbolo klubas skiria bilietų į savo rungtynes krepšininkams, „Juventus“ atsako tuo pačiu.
Nors praėjusį sezoną vidutinis žiūrovų skaičius kiek sumažėjo – nuo 650 iki 600, „Utenio“ vadovai situacijos nedramatizuoja. A. Gimžauskas mato kelias šio reiškinio priežastis: „Kol neturime stipraus produkto, lygai reikėtų taikytis prie žiūrovo. Pernai mums kai kada tekdavo žaisti per patį darbymetį. Gal pirmojoje lygoje sirgalių buvo gausiau ir todėl, kad mes kovojome dėl medalių, – žmonės mėgsta pergales.“
Aistruolių susidomėjimo potencialą „Utenio“ direktorius įžvelgė per rungtynes su „Žalgiriu“, kai į stadioną atėjo 1800 žiūrovų. „Šis faktas buvo ne skaičius protokole, o tai, kas yra labai arti tiesos“, – pabrėžia A. Gimžauskas. Sausakimšos tribūnos buvo ir per „Utenio“ rungtynes LFF taurės turnyro ketvirtfinalyje su Kauno „Stumbru“ – į Uteną plūdo ir sporto mėgėjai iš netoliese esančių Visagino, Molėtų miestų.
M. Čepas, vertindamas sezoną, teigia, kad pagrindiniai tikslai pasiekti: „Varžovai mus gerbia, žino, kad atvykę į Uteną ar priimdami mus lengvai trijų taškų į kišenę neįsidės.“ Pernai „Utenis“ nesugebėjo atimti taškų tik iš vieno varžovo – „Žalgirio“.
Treneris ypač džiaugiasi klubo vienybe. Geriausias jos pavyzdys – prieš paskutines praėjusio sezono rungtynes kasti sniego aikštėje į Visaginą vyko ir „Utenio“ administracijos darbuotojai.
Kokie bus 2016-ieji? A. Gimžausko atsakymas atspindi klubo norą gyventi ne svajonėmis, o tikrove: „Nesinori burti iš kavos tirščių. Esame komanda aikštėje ir už jos ribų, visi dirbame savo darbą, o už sporto reikalus atsako treneriai. Sakyčiau taip: jei A lygoje pakiltume bent vienu laipteliu, išliktume finansiškai stabilūs, treniruotis ateitų dar daugiau vaikų – metai būtų tikrai geri.“
Tekstas Nerijaus Kesmino
Nuotraukos iš „Utenio“ klubo archyvo
Su kedais... ant raudono kilimo