Mongolia Bike Challenge čempiono dienoraštis

Turbūt net ir nieko apie dviračių sportą nežinančiam žmogui yra tekę girdėti apie Tour de France lenktynes. Šios lenktynės yra šiuolaikinio dviračių sporto pradžia, jų formatas – daugiadienės lenktynės yra bene epiškiausias šiame sporte. Taip ir Mongolia Bike Challenge yra 6 dienų epinės kalnų dviračių daugiadienės lenktynės. Jos vertinamos kaip vienos sunkiausių ir prestižiškiausių pasaulyje. Šiose lenktynėse dalyvių skaičius yra ribotas iki 108, sportininkai susirenka net iš 23 skirtingų pasaulio valstybių. Šiemet ir Lietuva pirmą kartą turėjo savo atstovą Elijų Čivilį. Lietuvio debiutas šiose lenktynėse buvo neįtikėtinas – sportininkas užėmė pirmąją vietą! Paprašėme Elijaus papasakoti apie savo pasirengimą šioms lenktynėms ir įspūdžius jose. Perduodame žodį jam.

Apie pasirengimą

Pasirengimas Mongolia Bike Challenge prasidėjo gūdžią lietuvišką žiemą, kai mudu su bičiuliu ruošėmės pasaulio 24 val. MTB čempionatui (kuriame, beje, Elijus Čivilis ir Andrejus Dolgovas tapo pasaulio kalnų dviračių 24-ių valandų lenktynių čempionais – redakcijos pastaba) ir dėl vos kelių laipsnių mažesnio šalčio važiavome treniruotis į Palangą. Tada su dideliu entuziazmu buvome nusiteikę važiuoti ilgą treniruotę, bet vos išvažiavę prie -12 šalčio ir stipraus jūrinio vėjo jau po 10 minučių konstatavom, kad visos galūnės nušalusios ir vargu, ar galim važiuoti toliau nuo namų. Bet mudu nepasidavėme, susiradome labiausiai apsnigtą pievą ir pasileidom klampoti ratais po purų sniegą, kad tik maksimaliai pakiltų pulsas ir būtų šilta. Tą dieną prasukom 4 valandas ir kitą dieną panašiai. Va taip ir panašiai iki Mongolia Bike Challenge surinkau lygiai 11 008 km, kurių tikrai pakanka būti pasiruošusiam daugiadienėms lenktynėms.

Kelionė ir  pirmieji žingsniai

Šiais laikais vargu, ar kas nors gali nustebinti. Prisižiūrėjęs kelionių žurnalų ir turėdamas nemenką gyvenimiškos patirties bagažą, tiesiog važiuoji į naują šalį atlapa širdimi ir neturi jokių lūkeščių. Mongolija įdomi šalis būdama vienintelė demokratija regione ir turinti ypač spalvingą istoriją, kuri ant kiekvieno kampo primygtinai primenama: Čingischano oro uostas, Čingischano monumentas, Čingischano gatvė ir Čingischano koldūnai. Turėdamas pora laisvų dienų iki starto, viską tokia eilės tvarka ir išbandžiau. Na, bet kadangi atvažiavau čia ne kultūrinės programos, o į lenktynes, tai iškart pereinu prie jų.

Pirmasis etapas ir pasiekti tikslai

Pirmojo etapo startas yra lyg rugsėjo pirmoji naujoje mokykloje. Lyg ir supranti, dėl ko čia visi susirinko, supranti tvarkaraštį, bet nežinai, kas klasėje bus tie pirmūnai, kuriuos reikėtų stebėti, o kas dvejetukininkai, kuriems užsėdus ant rato varžybų laimėti greičiausiai nepavyks. Startas miesto centre su neutraliais 15 km iki techninio starto užmiestyje. Šis atstumas tikrai neprailgo, nes visi išsižioje stebėjome veiksmo filmą tikrovėje, kai mūsų koloną lydintis  policijos ekipažai gaudydavo greitus ir įsiutusius vietinius mongolus, kuriems žūt būt reikėjo mus lenkti per dvigubas ištisines juostas ir priešpriešinį eismą žiede, o policijos bandymus juos stabdyti tiesiog ignoravo. Moralas: drąsioje šalyje ir pats turi būti drąsus.

Prieš techninį startą visus sustabdo ir iš naujo nuaidi starto pistoletas. „Full gazz”, pasileidžiam nuokalne „kraštais” (dviratininku terminas, t.y. greičiausia pavara). Į kalną  neatleidžiam ir taip įsitempia grupė. Aš sėdžiu apie 4 ratu (dviratininkų terminais 4 tas žmogus eilėje) ir nekantrauju kas bus, nes lyg ir 120 km etapą važiuojam, o greitis it finišas už 10 km. Galiausiai jaučiu kaip gale vis mažiau žmonių lieka, o prieš mane sėdintys jau tarpus atidarinėja, tad susikaupęs privažiuoju iki pirmojo žmogaus ir sukandęs dantis kenčiu, nes žinau, kad greitai liksim dviese, o tada jau galvosiu ką daryti. Ir iš tiesų po dar kelių kalnelių liekam dviese, aš ir olandas Gosse. Dar po kelių kalnelių jaučiu – ir man paskutinioji ateina ir, jei nieko nedarysiu, liksim važiuoti po vieną. Susikaupiu, privažiuoju iš šono ir pradedu kalbinti apie gražius vaizdus ir įdomų reljefą. Gosse mano provokacijoms pasiduoda, sumažina tempą ir puola reikšti savo nuomonę. Šiek tiek pašnekėjus pasiūlau „pasitaupyti”, nes laukia dar daug dienų varžybų ir nors olandas spirga ir nori važiuoti greičiau, jis sutinka. Važiuojam ramiau, o aš džiaugiuosi, kad baigėsi mano krizė.

Važiuojam, žagsim nuo vaizdų, atvirų erdvių ir laukinių arklių, kurie visada prisijungia į kompaniją. Taip besiritant per Mongolijos stepes privažiuojam pirmąjį tarpinį kalnų sprintą, už kurį duodamos premijinės sekundės. Olandas veda, o aš kenčiu. Kenčiu, kenčiu ir kalno jau beveik viršuje palūžtu ir išplaukiu. Gosse laimi tarpinį sprintą ir atsisuka manęs palaukti. Privažiavus, teiraujasi, ar viskas gerai, o aš nustatęs „poker face” sakau, kad viskas gerai, tiesiog tyčia norėjau jam palikti tarpinį, mat anas vis tiek daugiau dirba. Gosse labai padėkoja, gaunu “respekto” taškų ir važiuojam toliau.

Dirbam darniai, didinam atstumą nuo persekiotojų grupės, o aš galvoju, kad gerai čia gali viskas susiklostyti, jei jau pirmame etape užlipsiu ant podiumo, kas ir buvo mano šių lenktynių tikslas. Artėjant finišui (žinoma, dar visko daug nutinka, nes visgi praleidžiam beveik 4,5 val trasoje), pirmas pateikiu siūlymą finišuoti kartu (paskutiniuosius kilometrus nebandyti viens kito atsikratyti), olandas, aišku, negali nesutikti, nes tai būtų neetiška dėl mano jau turimų „respekto” taškų. Kilometrai tirpsta, ant navgiacijos jau matau finišo vėliavą, fiziškai matyti, kad kažkur tolumoje yra finišo arka, bet kaip iki jos privažiuoti nelabai suprantama, nes iki jos dar ganykla, upelis, mūrinė tvora ir dar kažkokių nežinomybių. Čia nusprendžiu padidinti tempą ir važiuoti pirmas, o kolegai tas tinka, nes sprintuoti iš po rato yra visada geriau. Gal ir geriau, bet tikrai ne Mongolijoje. Tuo pasinaudodamas pro visas tas ganyklas, upelius, mūrinės tvoros vartus ir kitus dalykus vingiuodamas pirmas suprantu, kad tiesiog jam čia nebus kur manęs lenkti ir sprinte tuo pasinaudodamas per “Marytės plauką” laimiu etapą. Laimės daug, visi sveikina, o man kyla klausimų, ką daryti su varžybų tikslais, jei jie jau pasiekti per pirmąjį etapą. Po mūsų grupelė finišuoja po beveik 10min. Ar tai daug, ar mažai? Manau, normaliai. Lietuvos eiliniame 2,5 valandos trukmės MTB maratone paprastai pirmą vietą nuo dešimtos skiria 10 minučių. Tai čia per dvigubai ilgesnį etapą laimėti 10 min nėra labai ženklus skirtumas, bet psichologiškai saugus. Lyderio marškinėliai atitenka Gosse dėl premijinių sekundžių įtakos galutiniam rezultatui.

Antrasis etapas. „Queen stage” ir kraujo „nuleidimas”

Startuojam vėl smarkiai. Iškart pabėga prancūzas Nicolas ir ispanas Odei. Nieks negaudo ir aš negaudau. Negaudau, nes aš nesu varžybų lyderis ir man to daryti nereikia. Duetas tolsta. Vis dėlto neišlaiko mano nervai ir pasinaudodamas nuokalne išsuku didelį greitį ir su dar keliais sportininkais, buvusiais man ant rato, persikeliam pas lyderius. Visi apsidairom, o olando su mumis nėra. Iškart pasirikiuoja vakarykščiai persekiotojai ir darniai dirba. Aš neprisidedu, nes žinau, kad Gosse tikrai atvažiuos, o po vakar etapo mes jau šiokie tokie draugeliai, tad nenorėčiau pasišiukšlinti. Ir iš tikrųjų dar po 10 km matau iš galo per kalnus atlekiantį varžybų lyderį. Jam pasivijus tempas krenta ir visi važiuojam ganėtinai lėtai. Olandas manęs pasiteirauja, ar aš dirbau ir už atsakymą iškart gaunu dar daugiau „respekto” taškų ir mūsų santykis iškart pasiekia kitą lygį. Važiuojam visi kartu, bet kažkaip nervingai, vis kažkas prisitrina ratais, vis kažkas atsistumia alkūnėmis ir kai galiausiai prieš mane važiavęs sportininkas smarkiai krito nusinešdamas dar kelis bendrakeleivius pasiūlau lyderiui šiek tiek  praretinti gretas. Gosse sutinka ir jau pirmame kalne aš smarkiai atakuoju. Niekas negaudo, visi žiūri į lyderį, o jis tyčia laukia, kol kalnas užstatės ir tada šauna nuo grupelės manęs link. Už jo užsikabina jau minėti Nicolas ir Odei, bet ilgainiui pastarasis atsilieka ir po dar kelių kilometrų susirenkam trise: aš, Gosse ir Nicolas. Mes pasirikiuojam, persekiotojai irgi ir taip mes nuo jų bėgam, o jie mus gaudo. Gaudo gan neilgai, nes privažiuojam pirmąjį tikrą kalną. Mongoliškas kalnas yra apie 200+ metrų sukilimo, tai lyginant su mūsų Trijų Kryžių kalnu, kuris yra 64 metrai, reiškia, kad turi bent 3 kartus sukilti ir, žinoma, ne asfaltu. Tai nėra kosmosas, bet kaskart kalnui užsivertus virš 20% statumo, man darosi sunku. Sunkiai mudu su Nicolas bandom laikytis paskui Gosse. Abu jie yra bent 20kg lengvesni už mane, tad jiems kur kas lengviau kopti į kalnus, o dar tas vakar pralaimėtas finišas Gosse aitrina padus ir jis žūt būt nori įrodyti savo pranašumą. Šiaip ne taip mes atkenčiame tą kalną. Pakylus ant kalno visada būna nuokalnė ir čia suprantu, kad visgi tie papildomi kilogramai man padeda, o ir dviratis mano labiau tinkamas nuo kalnų leistis, tad aš pasinaudoju savo pranašumais ir pasidarau tarpą nuo bendrakeleivių. Ilgai netrukus jie pasiveja ir toliau darniai dirbam kartu. Persekiotojai susiskaldė į mažas grupeles ir mes jau jų nebematom.

Privažiavus kitą kalną, kuris jau yra ir tarpinis sprintas, Gosse atakuoja ir po dramatiškos kančios tiek aš, tiek Nicolas nuo jo atsiliekam. Gosse nulekia į viršų, o mudu net nežiūrėdami viens į kitą individualiai kovojam su savimi mintyse uždavinėdami egzistencinius klausimus apie gyvenimo prasmę, tik skirtumas turbūt tas, kad aš lietuviškai, o jis prancūziškai. Ant kalno Gosse jau seniai nematyti, aš tarpiniame būnų antras, o Nicolas iš paskos. Nuo kalno leidžiames greitai, abu rizikuojam, nes suprantam, kad čia galim būti greitesni už bėglį prieš mus. Nusileidus ilga tiesė ir stiprus priešpriešinis vėjas.

Turiu pripažinti, mano visos mintys tuo metu buvo apie augantį apetitą bevalgant, t.y. atsiradusi norą pakovoti dėl bendros įskaitos, bet ką čia bepakovosi, kai vakar tiesiog pasisekė užsikabinti už Gosse, o šiandien tenka matyti jo pranašumą. Vėjas toliau smarkiai pučia ir važiuoti tikrai nelengva. Pažiūriu navigacijoje, likę ~33 km bus prieš šitą vėją ir dar po to 12 km per kalnus iki finišo. Kai, rodos, esi beviltiškoje situacijoje, mane aplanko viltis. Dar 4 dienos lenktynių, dar visko gali būti, tad galvoti apie pasidavimą po pirmos atakos yra mažų mažiausiai skysta. Pasimaitinu pats, pamaitinu prancūzą ir motyvuoju jį nepasiduoti, juk jis vienas, o mes dviese. Kažkuriuo momentu privažiuoja fotografų džipas ir informuoja, kad bėglys jau pirmauja 10 minučių prieš mudu. Aš nepanikuoju, nes gal ir gerai, jam juk reikia „kraujo nusileisti”, o šiandieninis etapas beveik 5,5 valandos trukmės. Įdedu visas jėgas. Vedu daug ir smarkiai, it tai būtų žygis už Lietuvos laisvę.  Nicolas vis padejuoja, kad jis taip negali ir kaip jam sunku, o aš vis savo, vis už tėvynę. Po geros valandos važiavimo įvažiuojam į dar vieną kalnų masyvą ir matau horizonte, toli toli, judanti taškelį. Suprantu, kad tai yra Gosse. Užgulu pedalus. Nesupratau kada, bet kažkada nuo rato atsikabino Nicolas. Nebelaukiu. Vėjas pučia. Minu susirietęs, minu atsistojęs, bandau įvairias pozas, bet vėjas vistiek žiauriai pučia. Pučia vėjas ir olandui, kuris, kaip po finišo paaiškėjo, buvo pametęs savo gertuvę ir kentėjo mėšlungius. Jis artėja, bet lėčiau nei kilometrai iki finišo. Prasidėjo vėl trigubi kryžių kalnai ir akimirkai nuo minties apie persekiojimą grįžtu prie savęs. Konstatuoju, kad esu tokioje agonijoje, kokios ant dviračio turbūt nesu patyręs. Skausmas nenusakomas ir suprantu, kad užkilęs į šį kalną, vargu, ar dar galėsiu įveikti kitą. Pasidaro baisu, kad galiu perdegti ir sustoti, bet vėl nukreipiu mintis į kovą ir seku kiekvieną atkovotą metrą.

Visgi iki finišo aš skrajojančio olando nepaveju ir finišuoju antras, atsilikę nuo jo apie 3 minutes (atkovotos 7 prarastos minutės). Finiše vėl visi draugiškai pasveikina, o aš iškart ieškau Gosse. Randu jį visą išbalusi gulintį ant žemės prie organizatorių palapinės. Pagalvoju, kad visgi jis savo šiandien pasiekė, bet ne dėl laimėto etapo, o dėl nusileisto kraujo. Vietoj planuotų komplimentų aš jam tiesiog pasakau, kad tai, kas buvo šiandien, nėra pabaiga, priešingai, tai tik mūsų dvikovos pradžia. Bendroje įskaitoje esu antras pralaiminėdamas 4 minutes (tarpinių sprintų įtaka).

Veliau buvo ilgas vakaras. Ilgas vakaras prie bendro stalo ir ilgomis pauzėmis be žodžių. Moralas: visi mes turime savo galimybių ribas, gerai, kai pamatai, kur jos yra.

Trečias etapas. Žaidimai prasideda

Po antrojo „Queen stage” etapo išgyventų asmeninių krizių daug kam norėjosi ramios dienos. Ramios dienos  nenorėjau tik aš ir mano naujas bičiulis iš Prancūzijos. Sutarus nuo pat pirmų metrų jis atakuoja ir vienas nuvažiuoja nuo grupės. Grupės smaigalyje per didelius nenorus atsiduria lenktynių lyderis, bando kontroliuoti atstumą iki bėglio ir vėl vargelį vargsta. Aš sėdžiu jam ant rato. Šitaip važiuojam gal valandą, kol pirvažiuojam vėl tarpinį finišą. Lyderis informuoja, kad jis pirmas iš mūsų grupelės kirs liniją pasiimdamas likusias premijines sekundes. Jo nuostabai aš deklaruoju, kad man toks scenarijus netinka. Pradedam „taškytis”, daugelis tieisog bando nuo mūsų neatsilikti, o mes viens kitą atakuojam. Visgi sprinto sekundes jis prieš mane laimi, bet tą pačia akimirka jis gauna it peiliu į nugarą iš manęs kontrataką ir aš jį aplenkiu. Nuvažiuoju smarkiai ir leisdamasis nuo kalno pasiveju bėglį. Mudu susigrupuojam ir „virinam”. Per keliolika kilometrų visgi lyderis su ispanu Guillem mus pasigauna ir dabar važiuojam keturiese.

Įvažiuojam į nacionalinį parką ir labai pasikeičia vaizdai ir kraštovaizdis. Atsirado daugybė upelių, kuriuos mes kertam, vieni didesni, kiti mažesni. Kertant vieną iš upelių Gosse įstringa tarp akmenų, aš žinoma vėl jį atakuoju. Jis vėl mane gaudo. Kitoje techninėje zonoje aš vėl pasinaudoju aplinkybėmis, žodžiu, aš jį tiek varginu, kol jis rimtai įsiunta ir pats mane atakuoja į paskutinį dienos kalną. Visi nusikrato, o aš jį seku ant rato iki pat viršūnės. Viršūnė vėl 20%+ statumo ir mano 20 kg+ svoris atkabina nuo olando. Jis tuo pasinaudodamas mina kiek gali, aš vos užsiritęs ant kalno irgi pasileidžiu kiek galiu. Šitaip pasikabinam viens paskui kitą per keliasdešimt sekundžių, bet viens kitą puikiai matom. Iki finišo apie 30km. Jaučiu kaip per tiesius kelius jis tolsta, bet kaskart kertant upę aš jį vėl prisitraukiu. Upių tą dieną kirtom nesuskaičiuojamą kiekį. Daugelis tiesiog tiesiai pravažiuojamos, bet vieną jų kertant pajutau kaip prarandu žemės trauką ir srovė išmuša pusiausvyrą ir aš jau dviračiu šonu pradedu plaukti. Greitai nušokau ir ištraukęs dviratį virš vandens brendu į krantą. Visai maloniai atgaivino.

Bėglys dingo iš matymo zonos. Šiek tiek liūdžiu, bet pagalvojus, kaip smulkieji japonai ar korejiečiai kirs tą upę, šypsena vėl grįžta. Iki finišo važiuoju atskiro starto režimu, susikaupęs ir susikoncentravęs į efektyvumą. Finišuoju mintimis, kad agresyvaus važiavimo planas nepasiteisino, bet pribėgęs organizatorius sveikina su rekordiškai įveiktu trasos laiku ir su pergale. Pergale? Juk Gosse buvo pirmas?! Ne, pasirodo, jis nuklydo nuo trasos apie 8 km iki finišo ir yra man už nugaros. Prieš kiekvieną etapą yra dalyvių instruktavimas (angl. briefing), kurio metu varžybų teisėjas kalbėjo vien tik apie sankryžą, kurioje trasa susiliečia su kitu keliu ir kaip reikia tiesiog važiuoti tiesiai. Tai pasirodo Gosse ignoravo nurodymus ir trasos ženklinimus, bei nusuko nuo jos. Man lieka mistika, kodėl jis nesivadovavo savo navigacijos nurodymais. Navigacijos įrenginiai dėl saugumo yra privalomi visiems dalyviams ir jis tikrai ją turėjo. Na bet yra kaip yra, ir Gosse finišuoja trečias atsilikdamas nuo manęs daugiau kaip 10 minučių. Visas nelaimingas, piktas ir sugniuždytas. Aš tampu varžybų lyderiu su 6 min persvara prieš olandą.

Vakare virė ilgos diskusijos apie nuklydimą nuo trasos ir apie tai, kad čia nėra kriterumas uždarytose miesto gatvesė, bet tikras iššūkis (angl. challenge), kuris net į pavadinimą įkoduotas, todėl visada turi būti blaivus ir būti viskam pasiruošęs.

Beje, tą naktį miegojom palapinėse, be jokio šilto vandens, patogumų ar mobilaus ryšio, visiškai laukinėje gamtoje. Dangaus skliautas buvo tiesiog WOW, tokio ryškaus paukščių tako dar nebuvau matęs!

Ketvirtas etapas. Naujas Khanas – nauja tvarka

Tapęs varžybų lyderiu iškart nusiteikiau atkakliai kovai, bet kaip liaudies išmintis byloja apie vieną karį kovos lauke, supratau, kad reikia stiprinti jau užsimezgusias koalicijas. Dar išvakarėsė šnektelėjau su daugeliu dalyviu apie jų lūkesčius ir ambicijas. Daugelis likusiuose etapuose norėjo turėti galimybę pasižymėti etapo finišuose. Pradėjus ketvirtą etapą aš iškart išvažiavau į grupės priekį ir nelaukdamas kol kažkas mane atakuos pasiūlau mintį šį etapą pravažiuoti visiems kartu, kad visi galėtų sudalyvauti finiše dėl podiumo. Žinoma, toks siūlymas sulaukia labai daug palaikymo, juolab, kad nusimatė pats ilgiausias šių metų Mongolia bike challenge etapas – 143 km. Po šio siūlymo parikiuoju visus sau ant rato ir diktuoju naują važiavimo kartu tvarką. Važiuojame didele grupe. Privažiavus vienintelį tarpinį finišą, ir šį kartą ne į kalną, įvyksta dramatiška kova it plento lenktynėse ir aš jį laimiu pasiimdamas daugiausia premijinių sekundžių, o mano artimiausi varžovai lieka grupės viduryje. Likusius kilometrus važiavom gan tvarkingai, tik vis kertamos ganyklos ir netikėtai užklupusi liūtis įnešė šiek tiek nerimo. Privažiavus finišo tiesiąją aš vėl priminiau mūsų sutarimą ir išvažiavau vesti grupę. Visi suglaudę ausis laukė finišo momento, o aš įsibėgėjęs tiesiog pasitraukiau ir leidau visiems finišuoti. Finišą visgi laimėjo Gosse, bet tai jam labiau paguodos prizas, nes bendroje įskaitoje lieka vos 2 etapai mane nukarūnuoti.

Penktas etapas. Nervinga diena

Daugelis dalyvių ir organizatorių prognozavo dramatišką kovą priešpaskutiniame etape. Varžybos dar toli gražu nėra baigtos: net 3 tarpinai sprintai, bent 6 kalnai, iš kurių 2 man per statūs ir, galiausiai, bet kokia techninė bėda, pvz.: pradurta padanga, viską gali pakeisti. Startavom iškart į 10% statumo 80 m kalną (vos didesnis už jau minėtą Trijų Kryžių kalną). Čia vėl pabėga Odei ir Nicolas. Aš visiškai ignoruoju, o visi laukia. Ilgai netrukus, bėgliai patys grįžta į grupę. Visgi kojos jau nešviežios ir 4 dienų nuovargis visus šiek tiek varžo. Kažkaip tie lyderio marškinėliai pradeda mane smaugti. Jaučiu, kaip visa grupė seka mano judesius ir esu labai ryškiai matomas. Vis pasimuistau dėl didelio diskomforto nešti lyderio atsakomybę prieš save ir tuos, kurie sekė ir palaikė Lietuvoje. Kažkaip sunkiai riedanti stepė ir mano nuolatinis važiavimas grupės smaigalyje situacijos nešvelnino.

Po valandos važiavimo Nicolas vėl ryžtingai atakuodamas nuvažiuoja nuo mūsų grupės. Artėja pirmieji tikri kalnai, įtampa auga. Bet kaip ir per antrajį etapą, atrandu, kad ta įtampa kažkuriame lūžio taške mane tik labiau įgalina ir padeda teigiamai mobilizuotis. Pradėjęs kilti į vieną iš esminių kalnų, aš vėl išvažiuoju į kolonos smaigalį ir primetu savo tempą – tokį, kad niekam nekiltų noras pabandyti savo laimės. Neatlaikydama tempo pradeda byrėti grupė. O aš jį vis didinu norėdamas kitiems įrodyti, kad aš gerai jaučiuosi ir net neplanuoju vien gintis. Kaip tyčia šiam etapui turiu likusius tik didelės kofeino koncentracijos gelius. Po daugiau kaip savaitės gyvenimo be kavos, jie veikia puikiai. Artėjant prie pirmojo tarpinio sprinto smarkiai įsibėgėjau ir į kalną užkilau net atsiplėšęs nuo visų. Čia supratau, kad aš tikrai nesu labiausiai pavargęs ir įtvirtintas autoritetas man leidžia būti situacijos režisieriumi. Sulaukiu pirmų persekiotojų ir pasileidžiam gaudyti prancūzo. Vos jį sugavę vėl kylam į kalną, o aš užsakinėju muziką, pagal kurią visi šoka. Šitaip besiverčiant kalnas po kalno mudu su Gosse vėl liekam dviese, o iki finišo vos du kalnai. Paklausiu, kaip jis jaučiasi. Gaunu atsakymą, kad jis nebemato galimybių pakovoti dėl bendrosios įskaitos. Sutariam iki finišo važiuoti kartu. Jis džentelmeniškai užleidžia į likusius sprintus.

Finiše perdaug nesidraskau, nes nematau prasmės finišuoti. Baigiu antras, o bendroje įskaitoje padidinu pranašumą iki 7 min ir 20 s. Ar to pakanką paskutiniam etapui? Laikas parodys.

Šeštasis etapas. Sunki pabaigos pradžia, saldi pabaigos pabaiga

Pabaiga prasidėjo jau išvakarėse, kai gyvendami XIII amžiaus jurtų stovyklavietėje be elektros ir ryšio gavom vakarienei pieniškos sriubos su mėsa ir tris rūšis skirtingų riebių mėsų. Šitai, žinoma, buvo užprogramuota nelaimė, nes vargu, ar ši mėsa buvo paruošta lepiam vakariečio skrandžiui. Daugelis dalyvių atkrito su kažkokia bakterija, įskaitant mane, Gosse ir net patį varžybų mediką. Net paradoksaliai juokinga, kai eini pas mediką į palapinę, o jis pats gulėdamas visiems antibiotikus dalina, nes negali atsistoti. Kaip vėliau pamokė sporto profesionalai, tokių egzotinių varžybų metu negalima valgyti termiškai neapdoroto maisto, pvz.: salotų, visų mėsos ir pieno produktų, bet ir jiems laikantis šių taisyklių  problemų išvengti nepavyko (aš bent skanios avienos ir jautienos privalgiau ankstesnėmis dienomis, o rezultatas buvo vienodas).

Paskutinysis etapas buvo atskiras 25 kilometrų startas. Šioje rungtyje startuojama po vieną minutės intervalu bendros įskaitos atvirkštiniu eiliškumu. Aš su tam tikrais niuansais apšilimo metu prisistatau į startą laiku ir puikiai žinau kaip važiuosiu, nes kažkada atskirą startą visai gerai važiavau ir ši rungtis man patinka. Startuoju paskutinis su didelėmis ovacijomis ir plačia šypsena. Atvirose vietose matau minute mane lenkiantį Gosse ir susitelkiu jį vytis, nes jis tikrai praščiau jaučiasi tiek emociškai, tiek fiziškai po audringos nakties su neaiškios kilmės bakterijomis. Aš jį pagaunu apie 10-tą varžybų kilometrą ir persimetam abipusiais paraginimo žodžiais. Matau, priekyje kitus dviratininkus važiuojančius prieš jį ir prasidėjus vienineliam dienos kalnui pradedu po vieną susirinkinėti. Į kalną kančios užtenka, bet suvokdamas, kad tai yra paskutinis mano kalnas Mongolijoje, aš tiesiog atsiduodu jam ir tiems fiziniams jausmams, kuriuos jis man suteikia. Atsiduodu paskutinio nusileidimo vėjui ir viskam, ką tik užfiksuoju trasoje. Likus keliems kilometrams iki finišo pradedu suvokti, kur aš esu, kas čia visą šią savaitę vyko ir kaip yra gera gyventi.

Į finišo tiesę įvažiuoju ramiai, suprantu, kad etapą kaip ir bendrąją įskaitą laimėjau užtikrintai. Daug sveikinimų ir sureikšminimų, su kuriais sunku tvarkytis iš to lietuviško nepapratimo girdėti komplimentus.

Tada paskutinysis ilgas vakaras didžiulėje jurtoje, ilga vakarienė, kurios niekas nevalgo, svajinga kultūrinė programa su tenykščių nomandų dainomis ir muzika. Prasideda apdovanojimų ceremonija ir mano nuostabai po 6 dienų visi labai aiškiai išmoko tarti žodį Lithuania ir dabar jau tiksliai žino, kokia tai šalis. Viešai gaunu „legendary Lithuanian” etiketę ir su didžiulėmis ovacijomis pakviestas ant pakylos nusilenkiu publikai atiduodamas pagarbą , nusilenkiu savo pagrindiniams konkurentams ir užlipu ant aukščiausio laiptelio. Rankos į viršų, Mongolia Bike Challenge pergalė – mano!

Moralas: lietuviškas genas yra geras genas. Gal mes šiek tiek kuklūs ir burbuliuojantys savo smėlio dežėje, bet jei mes iš jos išlipam, pasauli, laikykis!

Tekstas – Elijus Čivilis (kalba netaisyta);
Nuotraukos – Mongolia Bike Challenge