Viena sparčiausiai augančių sporto sričių pasaulyje, moterų futbolas po truputį kyla iš šešėlio ir Lietuvoje – tai vis profesionalesnis, struktūruotas sportas, susilaukiantis vis daugiau dėmesio.
Viena iš šio pokyčio vėliavnešių – Milda Liužinaitė, kuri yra ir Lietuvos rinktinės kapitonė, ir Lietuvos moterų futbolo asociacijos direktorė, ir ambicingos Vilniaus FK „Žalgirio“ komandos žaidėja.
Naujas etapas sostinėje jai – ne tik dar vienas karjeros žingsnis, bet ir ženklas, kad moterų futbolas Lietuvoje pagaliau įgauna rimtesnį svorį.
„Šis sezonas svarbus tuo, kad su „Žalgiriu“ galime pradėti labai gerą etapą, kuriame moterų futbolas yra vertinamas – įdomus ne tik mums pačioms, žaidėjoms, bet ir klubo valdžiai, rėmėjams, žiūrovams“, – sakė M. Liužinaitė.
Pastarasis mėnuo jai ir visam moterų futbolui buvo išties įsimintinas – kovą Lietuvos rinktinė pirmą kartą sulaukė organizuoto aistruolių palaikymo išvykos rungtynėse Lichtenšteine, o moterų A lygoje FK „Žalgiris“ po truputį pritraukia žiūrovų auditoriją ir susilaukia žinomų žmonių dėmesio.
Tarp darbo ir treniruočių
M. Liužinaitės vaidmuo šiame kontekste tampa dar ryškesnis. Ji atlieka ne tik vadybines pareigas, yra viena iš rinktinės ir klubo lyderių aikštėje, bet ir žaidėja, kuri savo patirtimi bei tonu padeda apibrėžti standartus.
Kita vertus, nors moterų futbolas Lietuvoje auga, daugeliui žaidėjų vis dar toli iki galimybės gyventi vien iš sporto, o futbolas dažnai yra tik viena iš veiklų.
„Lietuvoje nėra tiek daug profesionalių futbolininkių, kurios galėtų 100 proc. savo laiko skirti vien futbolui. Lietuvėms tenka dirbti, kad galėtų išsilaikyti. Tad kasdienybė yra nuolat derinti savo veiklas, darbus, kad spėtum dar treniruotis ir būti fiziškai pasiruošusi“, – sako rinktinės kapitonė.
Jos pačios diena įtempta: administracinis darbas, po jo – treniruotės, savaitgaliais – rungtynės. Tokia rutina reikalauja ne tik fizinio pasirengimo, bet ir gebėjimo nuolat derinti skirtingus vaidmenis.
Ji taip pat eina Lietuvos rinktinės kapitonės pareigas, kurios nesibaigia išvykus iš nacionalinės komandos stovyklos. „Tai atsakomybė ir aikštėje, ir už jos ribų. Kai esi nacionalinės rinktinės žaidėja, ja nenustoji būti grįžusi į klubą. Žinai, kad reikia ruoštis kitai stovyklai, būti visada formoje, treniruotis. Nes tai nėra savaime duotas dalykas. Turi nuolat stengtis ir dirbti. Rinktinė man reiškia daug. Tai buvo mano tikslas nuo pat mažens, ir visada vertinu laiką, kai susirenkame ir galime žaisti kartu“, – sakė M. Liužinaitė.
Pokytis, kuris jau matomas
Per pastaruosius metus moterų futbolas Lietuvoje akivaizdžiai keičiasi – tai jaučia ir pačios žaidėjos. Anot 19 metų šiuo sportu užsiimančios Liužinaitės, didžiausias progresas matomas ne rezultatuose.
„Didžiausias pokytis yra klubų struktūrose – daugėja gerų specialistų, keičiasi požiūris, auga susidomėjimas ir viešumas. Ambicijos buvo visada didelės, tik anksčiau nebūdavo galimybių jų įgyvendinti. Didėjantis profesionalumas reiškia geresnę aplinką tobulėti, tai leidžia pasiekti geresnių rezultatų, o geresni rezultatai skatina daugiau apie tai kalbėti, atsiranda didesnis žiniasklaidos dėmesys“, – sakė M. Liužinaitė.
Naujų galimybių moterų futbolui atsirado šiais metais, kai futbolo klubo „Žalgiris“ prezidentu tapęs visuomenininkas Andrius Tapinas apsiėmė globoti moterų komandą. Į pirmąsias Vilniaus ekipos rungtynes atėjo ir aktyviausi vyrų ekipos aistruoliai, o pastarosiose lankėsi ir premjerė Inga Ruginienė.
Didesnis dėmesys neišvengiamai atneša ir spaudimą, tačiau Liužinaitė į tai žiūri ramiai. „Papildomas spaudimas yra, bet jis yra reikalingas sporte“, – teigė ji.
Futbolininkė – ir ambasadorė
Šiandien futbolininkė, pasak Liužinaitės, nebėra tik žaidėja aikštėje. Ji turi būti ir savo sporto veidas už jos ribų.
„Norime daugiau dėmesio moterų futbolui, bet kai kviečia į interviu, kartais pabijoma eiti kalbėti. Mūsų pareiga yra skleisti pozityvią žinutę ir palaikyti moteris sporte“, – sakė ji.
Jos manymu, būtent žaidėjos gali labiausiai įkvėpti jaunas mergaites pradėti savo kelią futbole.
Paklausta, kas ją šiandien labiausiai motyvuoja, Liužinaitė išskiria ne rezultatą, o procesą.
„Per visą karjerą pralaimėjimų patiriama daugiau nei pergalių, todėl jei vežtų tik pergalės, būčiau metusi futbolą po metų“, – sako ji.
Būtent žmonės, komanda ir kasdienis darbas yra tai, kas leidžia išlikti šiame sporte ilgai. O kartu – ir jausmas, kad prisidedi prie pokyčio.
Kokia Mildos vizija ateičiai? „Norėčiau matyti profesionalų, stabilų ir gerbiamą moterų futbolą, kuriame žaidėjos gali visiškai atsiduoti sportui, o rungtynės sulaukia gausaus žiūrovų ir žiniasklaidos dėmesio.“
Kol kas tai dar tikslas, tačiau šiandien jau matyti, kad Lietuvos moterų futbolas juda būtent šia kryptimi. Toms, kurios dar tik pradeda, jos patarimas paprastas: „Svarbiausia yra nebijoti svajoti ir mėgautis tuo, ką darai.“
Artimiausiu metu M. Liužinaitės dėmesys persikelia iš klubo į rinktinę. Lietuvos moterų rinktinė balandžio 14 dieną Druskininkuose susitiks su Bosnija ir Hercegovina, o balandžio 18-ąją išvykoje žais su Estija.
Tekstas: Vaidoto Januškos
Nuotraukos: Elvio Žaldario
L. Grigelis – apie artėjantį tenisininkių iššūkį: „Tikslas lieka toks pats“