Jei būtų renkamas įspūdingiausias pastarųjų kelių metų sugrįžimas Lietuvos sporto pasaulyje, vienu iš kandidatų tikrai galėtų būti Saulius Damulevičius.
Alpinistas sugebėjo atsitiesti po nemalonaus likimo smūgio, pernai įveikė penktą pagal aukštį kalną pasaulyje ir po truputį puoselėja naują didžiulį iššūkį.
Lūžio metai
Už pasiekimus 2025 metais S. Damulevičius buvo įvertintas: trečią kartą buvo išrinktas „Metų alpinistu“ ir apdovanotas aukso medaliu už pirmąjį lietuvišką įkopimą į Makalu viršūnę (8485 m) nenaudojant papildomo deguonies.
2025-uosius S. Damulevičius vadina lūžio metais. 2023 m. pabaigoje ėjusį per perėją alpinistą partrenkė automobilis. Buvo sulaužyti keli kaulai, vėliau atlikta sudėtinga kelio operacija. Tačiau jis per stebėtinai trumpą laiką grįžo prie didžiausių tikslų ir jau 2024-aisiais įkopė į Spantik (7027 m) viršūnę Pakistane, o dabar pasiekė Makalu – penktą pagal aukštį viršūnę pasaulyje.
„Man tai buvo jėgų ir sportinės formos pasitikrinimas prieš imantis tolesnių tikslų. Labai svarbu, kad pavyko atsistatyti“, – teigė jis.
Du skirtingi metų iššūkiai
Makalu kalnas S. Damulevičiui nebuvo tik dar vienas eilinis iššūkis. Į šį kalną jis buvo bandęs kopti dar 2017-aisiais: iki viršūnės tuomet pritrūko poros šimtų metrų. „Dabar grįžau, kad įgyvendinčiau tą tikslą. Vis tiek sirgau, buvo sunku, bet šį kartą pavyko. Turėjau daugiau patirties“, – svarstė alpinistas.
Kalno specifika prasideda nuo kasdienybės. Makalu iš kitų išsiskiria tuo, kad bazinė stovykla ten viena iš aukščiausių pasaulyje – beveik 5700 m. „Ten visą laiką privalai gyventi dideliame aukštyje. Atšiauri, šalta vieta, daug žmonių suserga. Praėjusiais metais buvo ir nušalimų, ir ligų protrūkių. Šis kalnas susijęs ir su žmonių žūtimis. Turi tokį didelį užtaisą. Ne veltui vadinamas didžiuoju juoduoju kalnu. Jei be mistikos – tiesiog tai tikrai sunkus kalnas“, – aiškino ne vieną iš aukščiausių pasaulio viršūnių įveikęs lietuvis.
Kita didžiulė S. Damulevičiaus metų ekspedicija iki ketvirtos pagal aukštį pasaulyje Lotsės viršūnės baigėsi nepasiekus tikslo – pritrūko maždaug 250 metrų. Tačiau tai, kas įprastai atrodo nedaug, 8000 m aukščio viršūnėse gali reikšti labai daug.
„Aukščio matematika paprasta: jeigu laiku neapsisuki – grįžti be kažko. Taip stipriai rizikuoti neverta. Buvo didelis vėjas, kopiant be deguonies atsiranda labai didelė nušalimų rizika. Išėjau į atviresnę vietą – pradėjo pūsti, šalti pirštai. Nepaisant to, kad tempas buvo labai geras ir turėjau laiko rezervą, objektyvios aplinkybės lėmė, kad negalėjau tęsti kopimo. Bet priėmęs teisingą sprendimą visada gali grįžti. Grįžti labiau pasiruošęs, daugiau žinantis apie kalną ir apie save“, – tikino alpinistas.
„Mirties zona“ ir kopimas be deguonies
Alpinistų pasaulyje 8000 m aukštis vadinamas „mirties zona“. Šis terminas nėra šiaip sau išgalvotas – tai ne kartą patyrė ir lietuvis.
„Ten joks žmogus negali gyventi. Mes nebuvome sukurti tokiems aukščiams. Laikas, kurį gali praleisti tokiame aukštyje, yra ribotas. Tai nėra kažkoks konkretus skaičius, gali būti mažiau ar daugiau. Bet žinai, kad negalima užsibūti. Organizmas jau kovoja – pereina į išlikimo būseną. Sutrinka miegas, virškinimas – nėra jokio atsistatymo. Fiziškai sunku, nes raumenims reikia deguonies. Taip pat sunku ir mąstyti, nes smegenims labai trūksta deguonies“, – iš patirties pasakojo S. Damulevičius.
Pasak jo, svarbiausia taisyklė šiame aukštyje – nuolatos veikti: „Pats blogiausias dalykas – tiesiog sėdėti ant sniego, nes laikas eina ir kažkada pasibaigs. Reikia nuolat daryti sprendimus: kopti į viršų ar į apačią… ir nepamiršti, kad negali užsibūti.“
S. Damulevičius iš kitų alpinistų išsiskiria kopimo būdu. Jis žygiuoja be daugeliui įprastos pagalbos – papildomo deguonies, gidų ir aukštuminių nešikų. Jis neslepia: toks pasirinkimas reiškia sudėtingesnį kelią, bet turi aiškią logiką.
„Man svarbu patirti kalną tokį, koks jis yra. Su papildomu deguonimi jausmas toks, tarsi būtum gerokai žemiau. Jeigu ne pats nešiesi palapinę – tai visai kitas santykis su kalnu. Galiausiai tai veda į etinę dilemą: individualiai rizikuoju daugiau, bet adekvačiai ir neprimetu savo rizikos kitiems. Jei ne aš rizikuoju užnešti palapinę ar eidamas papildomą kartą – tuomet kažkas kitas rizikuoja eidamas tuo keliu“, – teigė Saulius.
Šachmatai su fiziniais elementais
Įkvepiančias istorijas apie savo patirtis renginiuose pasakojantis S. Damulevičius sako, jog žmonės dažnai klaidingai galvoja, kad alpinistai yra tik adrenalino fanatikai.
„Turbūt yra atvirkščiai. Adrenalinas dažnai susijęs su klaidingais sprendimais – kai jau turi gelbėtis. Tai nėra tai, kuo norėtum didžiuotis ar prisiminti. Prieš kopimą laukia ilgas pasiruošimas: taktiniai dalykai, įrangos parinkimas, maistas, jėgų paskirstymas. Yra didelės „Excel“ lentelės, kur sužymėta: ką nešiesi, kada įranga įsigyta, kada reikia keisti… Visi rūbai ir įranga sužymėti gramais. Tad alpinizmas man yra labiau kaip šachmatai su daugiau fizinių elementų“, – pasiruošimo ypatumus atskleidė alpinistas.
Jis pripažino, jog šiame sporte yra ir daugiau rizikos, bet jos nesureikšmino.
„Kalnai savaime yra pavojingi. Bet rizika yra visur. Kaip parodė mano pavyzdys, nelaimingas atsitikimas gali įvykti tiesiog gatvėje šalia tavo namų. Gali visą laiką slėptis bunkeryje, bet taip gyvendamas nieko nepamatysi ir nesukursi. Manau, kad geriau tiesiog eiti į pasaulį“, – požiūrį aiškino alpinistas.
Kopia su šaulių vėliava
Alpinizmas Sauliaus gyvenime eina greta kitų veiklų – verslo strategijų konsultavimo, fotografavimo. Pastaruosius kelerius metus jis taip pat yra Lietuvos šaulių sąjungos narys ir šį pasirinkimą vadina vienu geriausių sprendimų.
„Man nebėra klausimo – ką darysiu, jeigu kažkas nutiktų. Nebūtinai kalbame apie karą – tai gali būti stichinė nelaimė ar pandemija“, – pasirinkimą aiškino jis.
Pasak S. Damulevičiaus, šaulių sąjunga suteikia žinias ir įgūdžius, reikalingus pasirūpinti savimi, šeima, artimaisiais: „Kitas dalykas – yra skyrius, būrys, kuopa, kurie stovi su tavimi. Tie žmonės pirmi atbėgs į pagalbą. Esi nebe vienas, o su taip pat mąstančių žmonių komanda. Nebėra to neužtikrintumo. Ten atradau daug motyvuotų žmonių ir tai užkrečia. Todėl nuo 2022 m. į aukščiausias pasaulio viršūnes kopiu su šaulių vėliava.“
Jis ragino prisijungti ir kitus norinčius: „Manau, kad daugeliui tai gali būti atsakymas, kaip suvaldyti nerimą, išmokti naudingų dalykų. Nebūtina prisidėti su ginklu – sąjungai reikalingi įvairūs specialistai. Visi gali prisidėti prie savo šalies gynybos bei savo šeimos ir artimųjų gerovės.“
Tekstas: Vaidoto Januškos
Nuotraukos: Sauliaus Damulevičiaus asmeninio archyvo
Žiemos futbolo turgus: ryškiausi perėjimai ir bręstantys sandoriai