Naujausias žingsnis pirmyn moterų futbolui Lietuvoje – projektas „Įgyvendink savo svajones“ („Live Your Goals“). Visame pasaulyje vykstanti kampanija skatina moteris ir mergaites žaisti futbolą.
Lietuvos futbolo federacija (LFF) į projekto pirmąjį etapą sukvietė 7-14 metų moksleives ir suteikė galimybę joms susipažinti su futbolo pagrindais, aktyviai sportuojant praleisti laiką, dalyvauti smagiuose žaidimuose ir išklausyti įkvėpiančių projekto ambasadorių pasakojimų.
„Įgyvendink savo svajones“ projekto ambasadorės – trys jaunos, bet jau spėjusios pasižymėti Lietuvos moterų rinktinės futbolininkės: Vestina Neverdauskaitė, Greta Kaselytė ir Kamilė Vaičiulaitytė.
Prieš dvejus metus jos su Šiaulių „Gintros-Universiteto“ komanda sudrebino futbolo pasaulį patekdamos tarp 16 geriausių komandų UEFA Čempionių lygoje. Siūlome trumpą pažintį su šiomis trimis futbolininkėmis.
Vestina Neverdauskaitė
Gimtasis miestas: Tauragė
Amžius: 21
Pozicija: Gynėja
Komanda: Šiaulių „Gintra-Universitetas“
Titulai: Geriausia 2015 m. Lietuvos futbolininkė, keturiskart Lietuvos čempionė (nuo 2012 m.), Baltijos moterų futbolo rinktinių taurės laimėtoja
Kas tave įtraukė į futbolą ir paskatino profesionaliai treniruotis?
Tiesiog turėjau draugę, kuri lankė futbolą ir sako: „Gal nori pamėginti“. Man jau seniai labai patikdavo tos aprangos ir pats žaidimo stilius. Kieme žaisdavome su kamuoliu žaidimą „21“, kai reikia sumušti ant kojos kamuolį. Buvau to žaidimo entuziastė. Tačiau nuėjus į kelias treniruotes pamėginau ir labai patiko, pradėjau stengtis. Eidavau ne tik pas mergaites, bet ir pas berniukus, kurie, aišku, noriai nepriėmė. Tai manęs nesulaikė. Buvo ir patyčių, bet tada man tai nerūpėjo, ėjau savo tikslo link.
Labai palaikė ir motyvavo mano pirmas treneris Bronius Kičas. Vėliau, žaidžiant su kitų miestų komandomis, pastebėjo Rimantas Viktoravičius. Jis pasiūlė atvykti į Šiaulius ir žaisti už „Gintra-Universitetą“. Man jau buvo paskutiniai mokslo metai -12 klasė – todėl ir sutikau. Visada buvo mažytė svajonė patekti į šią komandą. Jau ketverius metus atstovauju šiai komandai ir labai tuo didžiuojuosi.
Kokia buvo aplinkinių reakcija į tavo užsibrėžimą tapti futbolininke?
Visų požiūris buvo stereotipinis – neva futbolą gali žaisti tik berniukai. Tačiau, kai pradėjau rimtai tuo užsiimti, šeima labai palaikė. Vienintelis klausimas buvo: „ar tikrai nori?“. Prieš tai dar lankiau šokių ir dainavimo būrelius. Pastarųjų teko atsisakyti, nes visur nesuspėdavau. Iš aplinkinių dar įvairių replikų susilaukdavau, tačiau palaipsniui tai dingo, visi palaikė.
Ką galėtum patarti merginoms, kurios žaidžia ar norėtų žaisti gynėjos pozicijoje?
Būti gynėjai nereikia išskirtinių charakterio savybių. Viską lemia treneris: kokioje pozicijoje tavo vieta ir kur geriausiai pačiai sekasi. Jei kažką išskirti, tai drąsą, nes, be vartininko, tu esi paskutinis komandos žaidėjas, kuris gali lemti įvarčio praleidimą. Nors sakoma, kad „gynyba prasideda nuo puolimo“, bet jeigu varžovai prieina prie gynybos, tu – paskutinė viltis padėti komandai.
Ką dažniausiai veiki laisvu nuo sporto metu? Be kurių hobių neįsivaizduoji savo gyvenimo?
Neįsivaizduoju savo gyvenimo be sporto ir futbolo. Bet laisvalaikiu leidžiu sau pailsėti nuo paties futbolo ir užsiimu kitu sportu, mėgstu pabėgioti su šunimi, pasilepinti SPA malonumais, taip pat būti su savo artimaisiais ir draugais. Visgi kartais to laisvalaikio nebūna.
2014 metais kartu su „Gintra-Universitetu“ patekote tarp 16 geriausių komandų Europoje. Kaip tai pavyko ir kokias pamokas išmokote?
Iš pradžių, kai sužinojome kokios laukė komandos, buvome šiek tiek nuliūdusios. Tačiau treneriai, kurie mus rengė ir ruošė šiam UEFA turnyrui, neleido nė minutės galvoti apie tai. Kai pamatėme, jog galime laimėti, išsisklaidė visos abejonės ir darėme tai, ką sugebame geriausiai, negalvodamos apie pasekmes.
Pasimokyti reiktų visų pirma tikėjimo. Jei nematysi vizijos, netikėsi, kad tai įmanoma, tai ir neįvyks. Labai daug įtakos turėjo pati komandos sudėtis ir atmosfera, buvom itin vieningos. Labai motyvavome ir palaikėme viena kitą sunkiausiais momentais. Prie viso šito žygio prisidėjo ir fanai, kurie palaikė mus, džiaugėsi mumis, kad ir koks buvo rezultatas.
Esi kartą pasakiusi, kad pati norėtum suburti visą futbolo komandą. Vis dar neatsisakai šios drąsios idėjos įgyvendinimo?
Žinoma – juk galima kurti viziją, iki kurios eitumei mažais žingsneliais. Dabar jau dirbu trenere ir turiu suburti merginų futbolo komandą. Treniruoju aš ir kita jauna trenerė, mano komandos narė Tatjana Veržbickaja. Abi dirbame su ta pačia komanda. Esame vienintelės moterys Šiauliuose, dirbančios futbolo trenerėmis.
Tavo mėgstamiausios futbolo komandos ir žaidėjai?
Mano favoritės – Brazilė Marta ir amerikietė Alex Morgan. Kalbant apie klubus, pirmiausia palaikau vyrų nacionalinę rinktinę. Esu patriotė. Tačiau turiu ir mėgstamą užsienio vyrų komandą – tai FC „Barcelona“. Jie vieni mano favoritų su gražiu taktišku ir technišku žaidimu, kurio galima ir pasimokyti.
Kokie pirmieji įspūdžiai iš išvykų su „Įgyvendink savo svajones“ projektu?
Labai smagu būti išrinktai atstovauti tokiam puikiam projektui. Visą paaukotą laiką atperka malonumas, „pasikrauni“ labai teigiamų emocijų ir karmos taškų. Stengiuosi mergaitėms būti pavyzdys, motyvuoti jas, papasakoti, kad futbolas – tai ne vien žaidimas, pasidalinti savo patirtimi. Jeigu jos labai to norės ir sieks – bus tokios kaip aš, ar net geresnės.
Greta Kaselytė
Gimtasis miestas: Ukmergė
Amžius: 23
Pozicija: Vartininkė
Klubas: „Napoli C.F.“, Italija
Titulai: Geriausia Lietuvos vartininkė (nuo 2007 m.), daugkartinė Lietuvos čempionė (nuo 2012 m.), Baltijos moterų futbolo rinktinių taurės laimėtoja
Atstovauji klubui Pietų Italijoje. Kuo labiausiai sužavėjo nauja komanda ir nauja šalis?
Personalo gausa ir merginų atsidavimu futbolui. Treniruočių metu turime gausų personalą, kuris padeda treneriui ruošti treniruotėms skirta inventorių, turime komandos gydytoją kiekvienoje treniruotėje. Kalbant apie atsidavimą – komandoje yra merginų, kurios gyvena 1-2 valandas kelio nuo Neapolio ir važinėja į treniruotes kelis kartus per savaitę, nes daugiau galimybių neturi.
Taip pat sužavėjo tėvų dėmesys savo vaikams. Kiekvienoje treniruotėje yra merginų tėvų, kurie stebi treniruotes, taip pat atvyksta i rungtynes. Jei rungtynės kitame mieste, tėvai atvažiuoja pasižiūrėti. Pietų Italija man patinka: geras oras, įdomi kultūra, žmonių įpročiai. Stebina kraštovaizdis, miesto vaizdai, maistas ir žmonių atsipalaidavimas.
Pavyko greitai prisitaikyti prie komandos? Įvaldei vietinės kalbos pradmenis, kaip žadėjai?
Komanda priėmė šiltai, prisitaikyti, manau, pavyko. Iš pradžių buvo sunku priprasti prie komandos taktikos, nes buvo kitaip nei Lietuvoje. Dabar jau prisitaikiau ir nejaučiu nepatogumų.
Kalbos pradmenis įvaldžiau, man kaip vartininkės pozicijoje žaidžiančiai žaidėjai komunikacija yra labai svarbi. Pagrindinius žodžius, padedančius komunikuoti per rungtynes žinau, stengiuosi kalbėti daug ir padėti gynėjoms. Komandos draugėms labai smagu mane pamokinti vietinės neapolietiškos kalbos posakių. Jos sako, kad jau esu beveik Napolitano (itališkai – neapolietė).
Ar sulauki daug dėmesio iš italų emocingame Neapolyje?
Taip, dėmesio sulaukiu nemažai, labai išsiskiriu iš visų žmonių vien savo išvaizda, ūgiu. Gatvėje pasižiūri visi. Iš pradžių baugino tas žmonių žiūrėjimas ir vyrų švilpavimai. Bet dabar jau apsipratau, stengiuosi nekreipti dėmesio.
Kokie būtų tavo patarimai vartininkei, kuri norėtų pasekti tavo pavyzdžiu ir išmėginti jėgas užsienyje?
Iš pradžių reikia įgauti daug rungtynių patirties. Be abejo, labai svarbios yra treniruotės su vartininkų treneriu, kuris išmano savo darbą ir gali supažindinti su technika. Man pasisekė, kad pradėjus sportuoti Šventupėje treniruočių metu būdavo Darius Petraška, kuris treniruoja ir supažindina su technika. Žaidžiant Šiauliuose vartininkų trenerio neturėdavome, tad laukdavau rinktinės stovyklų.
Palinkėčiau išsikelti asmeninį tikslą tobulėti, kiekvienų rungtynių metu stengtis priimti kuo geresnius sprendimus ir po rungtynių apgalvoti, kaip galėjai pasielgti kitaip, analizuoti save. Žinoma, tas tikslas turėtų įgyvendinti svajonę, kurią turi susikurti pati.
Kas įtraukė tave į futbolą?
Tikriausiai gyvenamoji vieta ir norėjimas nebūti prastesnėmis už berniukus. Kiekviena mano kartos futbolininkė galėtų papasakoti skirtingas priežastis dėl ko pradėjo žaisti. Aš turėjau pavyzdį -Šventupėje žaidė futbolą mano dvi vyresnės pusseserės, kurių namuose žavėjo apdovanojimai ir medaliai, laikraščių iškarpos. Mane mažą tai labai žavėjo.
Šventupėje, kur gyvenau, be futbolo kitų sporto šakų treniruočių ir nevyksta. 2003 metais į šį miestelį atsikraustėme iš Ukmergės, pradėjome su seserimi Lina eiti į Vidiškių mokyklą. Treneris Vytautas Tutlys rinko naują mergaičių grupę, atvyko į namus ir pakvietė ateiti į treniruotę. Per pirmąją treniruotę su Lina ėjome pas vartininkų trenerį. Nesupratome, kad treneris nori iš mūsų padaryti vartininkes. Tikriausiai jis taip pasielgė, nes mūsų mama buvo aukšta.
Kaip sekasi tavo seserims futbole?
Lina būtų tikrai gera vartininkė, jei nebūtų per daug užsispyrusi eiti žaisti į aikštę. Dabar ji studijuoja kūno kultūrą, dalyvauja futbolo gyvenime kaip teisėja. Emilija – jaunesnės kartos žaidėja. Ji ir treniruotis pradėjo jaunesnė. Manau, bus dar geresnė, jei sportuos toliau. Man labai smagu, kad mes trys esame futbole, kartu daugiau turime bendros veiklos. Mūsų jaunesni broliai taip pat žaidžia futbolą. Moterų futbolas yra populiarus Ukmergės rajone.
Labai džiaugiuosi, kad pasirinkau būtent šią sporto šaką, pamačiau pasaulio. Visa tai šiuo metu Emilija išgyvena atstovaudama merginų rinktinėms. Labai džiaugiuosi, kad abi seserys yra įsitraukusios į futbolą, gali atrasti save vienoje ar kitoje srityje ir jaustis laimingomis.
Kamilė Vaičiulaitytė
Gimtasis miestas: Kaunas
Amžius: 21
Pozicija: Saugė/Puolėja
Komanda: Kauno FM „Žara“
Titulai: Perspektyviausia Lietuvos futbolininkė (2013 m.), geriausia puolėja (2011 m.), Lietuvos čempionato sidabro medalių laimėtoja
Prieš kelerius metus internete keli tūkstančiai žmonių peržiūrėjo vaizdo klipą, kuriame juos nustebinai savo puikia kamuolio žongliravimo technika. Kaip to išmokai?
Nuo pat mažens, kaip ir daugelis vaikų, žavėjausi futbolo virtuozo Ronaldinho išvystyta technika tiek aikštelėje, tiek už jos ribų. Taip susidomėjau futbolo „freestyle“. Mokytojų neturėjau, o futbolo triukai merginoms buvo svetimi. Teko pačiai panaršyti internetą, griebti kamuolį ir valandų valandas praleisti kieme kartojant tuos pačius judesius.
Kodėl sutikai prisidėti prie projekto „Įgyvendink savo svajones“?
Labai džiaugiuosi, kad vyksta šis projektas ir kad galiu būti jo dalimi. Vaikystėje man pasisekė – atsidūriau tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje tą dieną, kai mane pakvietė į futbolo treniruotę. Šis projektas keliaudamas po mokyklas tokią galimybę suteikia įvairių mokyklų moksleivėms. Man didelė garbė, kad galėjau su merginomis pasidalinti savo patirtimi ir supažindinti su sportu karaliumi futbolu.
Kas įtraukė tave į futbolą bei kuo ši sporto šaka tave vaikystėje sudomino?
Vos išmokus vaikščioti, tėvai turėjo problemų mane priversti sėdėti vienoje vietoje. Tad pradėjus eiti į pirmą klasę iškart ieškojome popamokinės veiklos. Būrelių buvo daug, tačiau trečioje klasėje per kūno kultūros pamoką priėjo mūsų mokyklos mokytoja, futbolo trenerė Ingrida Siliūnienė ir pasiūlė išbandyti futbolo treniruotę. Su kiekviena treniruote ši sportą pažindavau, o kartu ir pamildavau vis labiau. Komanda buvo labai draugiška ir linksma, treniruotėse atrasdavau vis naujų iššūkių, o dar laukdavo rungtynės, kur emocijos liejasi laisvai. Taip mane futbolas ir pavergė.
Ką futbolas tau suteikė brangiausio?
Futbolas – dinamiškas sportas, suteikiantis labai daug gerų emocijų, kartais ir blogų. Lygiai taip kaip ir gyvenimas. Tad nebijau teigti, kad futbolas mane išmokė gyventi. Dirbti iš visų jėgų siekiant savo tikslo, atsitiesti, išsilaižyti žaizdas, kai viskas nesiklosto taip kaip planuota, ir toliau kovoti. Futbolas suteikė galimybę pažinti pasaulį, kitų šalių kultūrą ir jų žmones, taip dar daugiau išmokti apie save ir savo šalį. Taip pat suteikė neįkainojamą dovaną – tikrus draugus, kurie kartu su manimi, nesvarbu ar šalta, ar karšta.
Kaip sekasi suderinti futbolą ir mokslus? Koks linksmiausias epizodas įstrigo iš mokyklos suolo?
Studijuoju Kauno technologijos universitete cheminę technologiją ir inžineriją. Tikiu, kad sportas niekada netrukdys mokslui, o tik padės. Tad suderinti šiuos du dalykus didelių kėblumų nekyla. Žinoma, būna, dienotvarkės visai suintensyvėja, dubliuojasi datos, bet kelios bemiegės naktys dar nepadarė labai didelės žalos. O vis tiek galima atrasti teigiamų pusių ir sakyti, kad čia saviugdos forma. Kartą su draugais sugalvojome slapta nepastebimi likti mokykloje per naktį, o ryte, kaip niekur nieko, išeiti į pamokas. Buvo labai daug ir baimės, bet dar daugiau juoko
Kokie tavo laisvalaikio praleidimo būdai už futbolo aikštės?
Mėgstu laisvalaikį leisti su sau brangiais žmonėmis, o ypač gamtoje, kai geras oras. Kvailioti ir džiaugtis kartu kiekviena diena, nustumiant visas problemas į šalį. Taip pat mėgstu filmus, serialus, dokumentiką. Kartais pagroju gitara.
Ko norėtum palinkėti futbolininkėms ir visiems futbolo mėgėjams?
Jaunosioms futbolininkėms palinkėsiu tikėti savimi, reikalauti iš savęs kiekvieną dieną vis daugiau, ne tik futbolo aikštėje, bet ir už jos ribų. Mylėti futbolą.
Visiems kitiems palinkėsiu ateiti į merginų futbolo rungtynes. Palaikyti moterų futbolą ir padrąsinti šalia esančią draugę, sesę, ar draugės sesę žaisti futbolą. Merginų futbolas yra nuostabus sportas, skriaudžiamas mūsų pačių, mūsų kurtų stereotipų. Bet ar svarbu ką tu darai, jeigu jautiesi laimingas? Mums reikia jūsų palaikymo. Būkim vieni kitiems geri.
Tekstas: Robertas Každanas
Nuotraukos: Monika Požerskytė, Saulius Čirba
Naujausi lietuviškos vartininkų kalvės talentai