Eglę Jurgaitytę vis dar norisi pavadinti Eglute, nes linksmos mergaitės, prieš trylika metų vaikų „Eurovizijoje“ Kipre su daina „Laiminga diena“ Lietuvai pelniusios trečią vietą, įvaizdis įsirėžęs atmintyje. Mažoji dainininkė išaugo į dailią talentingą merginą, vienu metu net bandžiusią modelio duoną užsienyje, o dabar vedančią radijo laidas, kuriančią muziką, turinčią daug kitų veiklų. Darbai ir metai neištrynė šiltos šypsenos ir gebėjimo lengvai bendrauti. Ji – ir „Sportland“ „Nike“ pavasario batelių kampanijos „Tavo vidinė superžvaigždė“ ambasadorė.
Ar nepyksti, kai tave atpažinę žmonės kreipiasi Eglute?
Man smagu, kad taip yra. Vadinasi, kažką vaikystėje dariau labai teisingai, jei žmonės mane atsimena ir jiems vis dar asocijuojuosi su ta mergaite. Čia, manau, man – tik privalumas.
Ką Eglutė, jau išaugusi į Eglę, per tuos trylika metų nuveikė?
Šįmet baigiau universitetą, laukiu birželio, kai jau gausiu į rankas tarptautinio verslo ir komunikacijos diplomą. Pradėjau dirbti ZIP FM radijuje, labai džiaugiuosi, kad ne tik vedu laidą, bet ją ir prodiusuoju. Taip pat daug laiko skiriu kūrybai – rašau muziką ir noriu kuo greičiau išleisti savo dainų. Tiesiog kūrybinis procesas, jo pradžia, nėra tokia paprasta, kaip gali žmonėms pasirodyti. Dabar visas dėmesys ir širdis skirti muzikai – veiklai, kuria labiausiai noriu užsiimti.
Kodėl studijoms rinkaisi ne muziką, o verslą ir komunikaciją?
Pasirinkau šias studijas mąstydama, kad muzikos, televizijos, radijo industrija taip pat yra verslas, tam reikia ir vadybos, marketingo, finansų žinių. Kadangi mokykloje labai gerai sekėsi matematika, pagalvojau, kodėl gi į tą sritį, kurioje esu, nepažvelgus iš kito kampo ir neįgavus žinių tam, kad būtų lengviau save įtvirtinti? Studijos sekėsi gerai, gavau daug dalykų, kurių man stigo. Jau ir prieš universitetą buvau savame kelyje, tiesiog studijos pridėjo gerų taškų į mano bagažą. Dabar galėsiu ne tik kurti muziką, bet ir prisidėti kuriant įvaizdį, pateikiant save.
Kaip ir kada atsidūrei radijo stotyje ZIP FM?
Pirmąsyk mane jie pakvietė dar prieš pirmąjį karantiną. Pasišnekėjome, viskas tiko, viskas fainai, turėjau pradėti darbus, bet dėl pandemijos juos reikėjo atidėti metams. Pagaliau šių metų vasarį įsiliejau į rytinę laidą, labai džiaugiuosi kolegomis, visu kolektyvu. Tai dar viena labai mylima mano veikla, kur jaučiuosi savimi ir savo vietoje.
Kada darbo dienomis nuskamba tavo žadintuvas?
Čia – liūdnesnė dalis, nes tenka keltis 5.30, septintą ryto jau eteris – iki jo reikia išsibudinti, susiruošti, kažko užvalgyti, kad nestigtų energijos, atvykti į studiją. Aš nuo mažens esu naktinėtoja – man naktį geriau ir mokytis, ir kurti. Užtat gavusi pasiūlymą rytinei laidai pagalvojau, kad bus tikras iššūkis. Rytais, išgirdusi žadintuvą, mintyse suurzgiu: „Na kodėėėėėl?“ Bet nuvažiavusi į studiją labai greitai tą kėlimosi nemalonumą pamirštu, nes darbas man labai patinka. Tai – smagi, budinanti, informacinė ir pramoginė laida.
Netrukus po vaikų „Eurovizijos“ pasitraukei iš didžiosios scenos, prieš kelerius metus priminei apie save projekte „Lietuvos balsas“, kur buvai tarp nugalėtojų. Koks jausmas grįžti?
Po „Eurovizinio“ laikotarpio iš visų televizijų dingau, nes tapau paaugliukė, norėjome palikti žmonėms tos mažos mergaitės įspūdį, prisiminimus. Tuo laiku, kai keičiausi į panelę, norėjau daug mokytis ir sugrįžti į sceną jau kitokia, gerokai sustiprėjusi. „Lietuvos balsas“ man pasirodė puiki galimybė prisistatyti kaip suaugusiai atlikėjai, pasitikrinti, ar žmonės mane prisimins, priims. Sulaukiau tokio palaikymo, tokios gausybės žinučių! Tai tikrai paskatina eiti į priekį ir kurti. Noriu sugrįžti su savo dainomis ir, tikiuosi, žmonės ir toliau mane palaikys.
Ką kuri, kokios muzikos mums laukti?
Esu paieškų kelyje, svarstau, kokia noriu būti, nes kol kas jaučiuosi labai plataus spektro atlikėja. Iš pradžių maniau, kad tai – trūkumas, tačiau su laiku įžiūriu vis daugiau privalumų ir manau, kad mano muzika nebus kažkokio labai konkretaus stiliaus. Ji bus įvairi, nes ir aš būnu visokia – ir lyriška, ir labai energinga. Tai ir mėginsiu išnaudoti. Dabar ieškau savyje vidinių balsų, kurie vestų į tam tikras kryptis ir suprantu, kad jų bus daug.
Sportas tavo gyvenime visada buvo labai svarbus. Bet per jį, konkrečiai – kalnų slidinėjimą, esi patyrusi ir rimtų traumų. Jos noro treniruotis neatgrasė?
Visą gyvenimą aktyviai sportuoju. Kelerius metus žaidžiau lauko tenisą, šokau, kasmet su šeima ir draugais važiuojame slidinėti. Visada kelionėse ar per atostogas, kur tik įmanoma, ieškau kuo aktyvesnių veiklų. Būtent slidinėdama gavau dvi kelio traumas, po kurių reikėjo rimtų operacijų. Vienas sužeidimų buvo ypač sunkus – plyšo praktiškai viskas, kas galėjo nuplyšti, gydytojai gąsdino, kad nebegalėsiu slidinėti kelerius metus, turėsiu saugotis, riboti veiklas.
Bet patekau pas labai gerus specialistus, kurie ir gydė, ir išaiškino, kad ateitis labai priklauso nuo manęs, kaip gyvensiu ir savimi rūpinsiuosi. Taip sužinojau, kad būtent sportas mano kojai yra geriausias vaistas. Jei noriu ir toliau daryti, kas man patinka – prie jūros žaisti tinklinį, kortuose tenisą, šokti, slidinėti, turiu visą gyvenimą sportuoti ir išlaikyti kūną tvirtą. Po operacijų vaikščiojau į kineziterapijos užsiėmimus ir daug sportavau, kartais – per skausmą, ašaras, bet nepraėjus metams jau vėl stovėjau ant slidžių ir jaučiausi tvirta.
Ir sportuoji dažniausiai avėdama „Nike“?
Tikrai taip! Tai mėgiamiausias mano laisvalaikio batų prekės ženklas nuo vaikystės. Tad ambasadorės pareigos man labai tinka (juokiasi).
Tekstas: Laimos Stundžaitės
Nuotraukos: Manto Repečkos
Dailusis plaukimas – šokis vandenyje, prisijaukinantis ir vyrus