32-ejų televizijos laidų ir renginių vedėjas bei aktorius Mantas Stonkus tikina, praėjusią vasarą atradęs naują geriausią draugą. Tai ne senas pažįstamas ar scenos partneris – paskutiniu metu prekės ženklo „Nike“ ambasadoriui Mantui daug laimės teikia kalnų dviratis, kuris padėjo naujai „atrasti“ Vilnių, o Plungėje – nukeliauti vaikystės takais. Su žinomu humoristu kalbame apie aktorystę, sportą ir gyvenimo komfortą.
Į Lietuvos teatrus sugrįžote su teatro komedija „Man gal magnio trūksta?“, kurioje vaidinate galbūt kiek per stipriai atsipalaidavusį, įsipareigoti vengiantį 40-metį vyrą. Kaip manote, ar būtina pačiam turėti savo personažo bruožų, kad gerai suvaidintumėte rolę?
Turėti personažo bruožų, ko gero, būtų privalumas, tačiau jei esi pakankamai empatiškas, užtenka pasikalbėti su draugais, išklausyti kitų žmonių patirčių, išgyvenimų ir per kurį laiką pavyksta susitapatinti su vaidmeniu. Reikia suprasti, kad personažas yra kaip asmenybė ir kasdien su juo tapatintis yra iššūkis, dėl to aktorių profesija ir yra tokia žavinga.
Jūsų, kaip aktoriaus, karjera prasidėjo maždaug prieš dešimtmetį. Kodėl pasirinkote būtent sceną?
Manau, tai ne aš pasirinkau sceną, o scena pasirinko mane. Tiesiog nuo pat vaikystės, norom ar nenorom, atkreipdavau į save dėmesį. Pastebėjau, kad man pavyksta užmegzti kontaktą su žmonėmis, padaryti taip, kad manęs klausytų ir į mane žiūrėtų. Be to, mane visą gyvenimą lydėjo scena: šokau liaudies šokius, mokykloje vesdavau renginius ar ką nors vaidindavau. O kai renkantis profesiją, pamačiau apie galimybę studijuoti aktoriaus profesiją, dėl savo pasirinkimo net nesudvejojau. Žinoma, kartais sudvejoju, ar aš dar būsiu populiarus dešimt metų, bet aš į gyvenimą žiūriu labai labai pozityviai.
Jei ne aktorius, tai kas?
Jei ne aktorius, tai norėčiau būti somelje restorane. Man patinka ne tik gaminti maistą, tačiau apie jį kalbėtis, jį ragauti, gilintis į subtilybes, susijusias su maistu ir vynu, domėtis jų derinimu, galų gale – bendrauti su žmonėmis. Esu įsitikinęs, kad somelje, baigęs aktorinį ir daug metų dirbęs ant scenos, būtų dar patrauklesnis nei tiesiog padavėjas. Manau, prie staliukų rengčiau puikius spektaklius (juokiasi).
Domitės tiek lietuvišku krepšiniu, tiek NBA ir Eurolygos rungtynėmis. O ar Jus įmanoma pamatyti krepšinio aikštelėje?
Deja, manęs krepšinio aikštelėje neišvysite, nebent – žaidžiant „Play Station“. Tačiau tikrai įmanoma pamatyti „Žalgirio“ arenoje, stebint mano mėgstamos komandos „Žalgiris“ rungtynes.
Teko skaityti, kad praėjusią vasarą įsigijote dviratį ir įstojote į minančiųjų gretas. Ar vis dar esate užsidegęs dviračių sportu?
Tiesą pasakius, kai užlipau ant dviračio jį išbandyti, dar nebuvau tikras, kad man jo tikrai reikia. Tačiau kai pradėjau važiuoti, rodos, prisiminimai mane tiesiog nunešė į vaikystę. Taigi, nusipirkau kalnų dviratį, kad galėčiau keliauti ne tik po miestą, bet ir bekele. Galų gale, supratau, kad Vilniuje, galima sakyti, net negyvenau, kol neatradau dviračio. Tik įsigijęs dviratį, pamačiau, kokių gražių vietų yra sostinėje ir aplink ją. Dviratis šiuo metu yra mano geriausias draugas. Keliavom su juo į Nidą, gimtąją Plungę, kur aplankiau visas vaikystės vietas, bei kitur. Šiandien taip pat numyniau kokį dvidešimt kilometrų. Manau, kad ir žiemą neapleisiu šio naujai atrasto malonumo.
Koks dar sportas Jus traukia?
Taip pat esu atradęs sportą su savo kūno svoriu. Tai yra elementarūs prisitraukimai, atsispaudimai, kojų kilnojimas ir t.t. Todėl, visų pirma, su dviračiu numinu iki parkelio, kur yra skersinis ir kiti sportiniai įrengimai, ir visada jame atlieku treniruotę. Taigi, esu vienas pats, laisvas, važiuoju, kur noriu, kada noriu ir t.t. – man tai labai patinka – savotiška meditacija.
Ar esate komforto vergas? Atskleiskite 5 dalykus, darančius Jūsų gyvenimą patogesnį.
Taip, tikrai esu, o su metais vergėju ir vergėju (juokiasi). Kas liečia mano gyvenimą patogesniu darančius dalykus, visų pirma, tai yra geri batai. Patinka patogiai vaikščioti, patogiai sportuoti. Taip pat komfortiška lova – patogus čiužinys, tinkamas aukštis ir t.t. Kadangi labai daug keliauju, man labai svarbu ir automobilis, kuriame jaučiuosi patogiai. Taip pat mano profesija. Gera žinoti, kad tu dirbi tai, ką tu labai mėgsti, kad į darbą važiuoji kaip į dar vieną įdomų nuotykį. Kiekvienas žmogus, dirbantis savo mėgstamą darbą, pritars, kad tai yra labai gera. Dar patogumo prideda ir tai, kad kai yra daugiau darbo pasiūlymų, galiu reguliuoti savo darbo tempą. Na ir dar labai patogu tai, kad galima užsisakyti maistą į namus (juokiasi).
Kalbino: Karina Sėrikova
Nuotraukos: iš asmeninio M. Stonkaus albumo, Sportland
Tėvas ir sūnus – viena komanda