Trikovės jojimas – tai trijų raitelio bei žirgo išbandymų kompleksas. Tai daug jėgų ir kruopštaus pasiruošimo reikalaujančios trijų dienų varžybos, sudarytos iš dailiojo jojimo (išjodinėjimo), konkūrų bei ištvermės jojimo, arba kitaip vadinamo kroso, rungčių.
Pirmąją trikovės varžybų dieną, dailiojo jojimo rungties metu, žirgas bei raitelis demonstruoja techniškai atliekamus elementus (pratimus), eleganciją bei tarpusavio harmoniją. Antroji diena skirta ištvermės jojimo rungčiai, kuri reikalauja žirgo bei raitelio drąsos ir ištvermės, jojant atviromis didelio ploto aikštelėmis, bei įveikiant įvairias kliūtis. Trečiąją trikovės varžybų dieną duetai rungiasi konkūrų aikštelėje, kur turi įrodyti savo tvirtumą, pasiruošimą, sveikatą ir jėgą po sunkios ištvermės jojimo dienos.
Geriausias Lietuvos trikovės jojimo atstovas – Aistis Vitkauskas. Jis buvo netoli to, kad dalyvautų Tokijo olimpinėse žaidynėse, o dabar neatsisako minties pakovoti dėl galimybės startuoti Paryžiuje 2024 metais.
„Joti pradėjau būdamas 14 metų Vilniaus Belmonto jojimo mokykloje pas trenerį Joną Butkų. Jis būtent treniravo trikovės jojimą, todėl natūraliai buvau nukreiptas į šią rungtį“, – „Sportlandmagazine.lt“ sakė A. Vitkauskas.
Pasak sportininko, visos trys jojimo trikovės disciplinos turi savo žavesio. Jo teigimu, kroso rungtis yra tarsi vyšnia ant torto dėl savo adrenalino, streso, greičio bei įtampos.
„Daugiausiai iššūkių man kelia išjodinėjimo rungtis. Taip yra dėl žirgų specifikos. Šiame sporte dominuoja žirgai, turintys nemažai anglų grynakraujų veislės kraujo, kas provokuoja juose truputį didesnį jautrumą, karštesnį charakterį. Dėl to susikoncentravimas ir ramybė išjodinėjimo rungtyje jiems patiems kelia didesnį iššūkį“, – pasakojo A. Vitkauskas.
Nenuostabu, kad pasiruošimas trims rungtims iš karto yra sudėtingas procesas. Raitelio teigimu, pasiruošimas išjodinėjimo rungčiai panašus į tą, kurį naudoja atskirai šiai disciplinai besiruošiantys sportininkai. Kiek kitokia yra kroso ir konkūrų specifika.
„Trikovėje reikia daugiau ištvermės ir itin gero fizinio pasiruošimo. Tai yra išjodinėjimo, konkūrų ir kroso rungčių visuma, kur kiekviena reikalauja savo paruošimo specifikos. Konkūre gal reikia labiau gilintis į specifiką – kadangi trikovės žirgai turi šokti per konkūrus kitą dieną po kroso, kai žirgai yra pavargę, o ir kliūčių aukštis siekia 130 cm, jie yra ruošiami šokti savarankiškai, su kiek mažesne raitelio pagalba.
Ištvermės krosas trikovėje turi išskirtinai kitą specifiką ir filosofiją. Ten labai svarbus ne tik žirgo, bet ir raitelio psichologinis pasiruošimas, bet ir „nuosava“ kroso jojimo filosofija. Čia yra daug kilometrų siekianti trasa su apie 50 šuolių įvairioje aplinkoje ir dideliu greičiu. Fizinis pasiruošimas – tai ir intervaliniai zovadavimai, įkalnės, o mano žirgai dar du kartus per savaitę plaukia baseine anksti rytais. Svarbiausia krose yra pasitikėjimas tarp raitelio ir žirgo. Kliūtys būna pačios įvairiausios, todėl „nuogai“ jas iškalti treniruotėse nėra įmanoma“, – sporto subtilybes atskleidė A. Vitkauskas.
Taigi, siekiant auginti žirgo ir raitelio bendrystę, reikia ilgų procesų metų. Tik tada kroso trasoje žirgui nebekils jokių dvejonių, kad abiem trasa yra įveikiama.
Kaip minėjome, A. Vitkauskui pagal reitingą nedaug trūko iki pateko į Tokijo olimpines žaidynes. Po mėnesio lietuvio laukia Europos čempionatas Šveicarijoje. Kitąmet – pasaulio pirmenybėse Italijoje. Vėliau jau bus siekiama vietos Paryžiaus olimpinėse žaidynėse. Žirgų išlaikymas, o juolab – kelionės su jais po varžybas, yra brangus malonumas. Vis tik A. Vitkauskas įsitikinęs, kad pinigai šiame sporte nėra lemiamas veiksnys.
„Taip, tai brangus sportas, bet jis žavus tuo, kad jame yra daugybė pavyzdžių, kaip galima pasiekti aukštus rezultatus pačiais įvairiausiais būdais. Nebūtina būti gimus su auksiniu šauktu burnoje, toli gražu. Svarbiausia yra noras ir užsispyrimas. Jei to netrūksta, galima ir įsigyti gerus žirgus“, – pabrėžė A. Vitkauskas.
Pats A. Vitkauskas jau daugelį metų gyvena ir sportuoja Danijoje. Šioje šalyje, kaip ir daugelyje kitų vakarų Europos valstybių, trikovės jojimas yra gana populiarus. Nors, pasak A. Vitkausko, labiausiai šis sportas išplitęs Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje ir Prancūzijoje.
Raitelis džiaugiasi, kad žirginis sportas šiuo metu išgyvena didelį pakilimą ir Lietuvoje.
„Ypač sparčiai Lietuvoje populiarėja dailiojo jojimo rungtis. Pirmą kartą turime net keletą raitelių „Grand Prix“ lygyje. Puikiai tobulėja ir konkūrai tarptautiniame lygyje. Trikovė turėjo savo smegduobę prieš kelioliką metų ir, kadangi tai labai kompleksiškas ir sudėtingas sportas, tai reikia nemažai laiko, kad šis sportas grįžtų į buvusias pozicijas“, – kalbėjo A. Vitkauskas.
Lietuvos raitelis mano, kad viena iš išeičių trikovės jojimo populiarumui auginti, yra tarptautinių varžybų rengimas. Šiuo keliu eina kaimynai lenkai, nuolat rengiantys aukšto lygio varžybas ne tik vietiniams, bet ir raiteliams iš užsienio.
Patyręs A. Vitkauskas sako, kad jam įsimena kiekvienos varžybos, kuriose yra pasiekiamas finišas.
„Įsimintiniausios turbūt buvo prieš 13 metų Anglijoje (Burghley) vykusios FEI 5 žvaigždučių varžybos, kuomet krose jojome neįtikėtinai gerai ir greitai, tilpdami į laiką, bet prieš pat finišą, likus 4 kliūtims iki jo, griuvome. Tai buvo to momento mano pakilimas ir nuopuolis viename priešais 150 tūkst. žiūrovų minią. Taip pat visada atsiminsiu 2012 metų pasaulio taurės finale užimtą 13 vietą. Šiais metais su „Commander VG“ žirgu 5 žvaigždučių varžybose Luhmulene pavyko iškovoti 11-ą vietą. Nors mano žirgui tik 10 metų, jis jau yra įsitvirtinęs tarp geriausių pasaulio žirgų“, – pasakojo A. Vitkauskas.
Tekstas: Dominyko Genevičiaus
Nuotraukos: iš asmeninio archyvo
Futbolo vilkų sugrįžimai: Liverpulio puses sumaišęs Benitezas ir logiškas Turinas