„Sportland“ kampanijos „Mano tikslas“ ir „Adidas“ prekinio ženklo ambasadorius Simas Bertašius – daugkartinis Lietuvos čempionas ir rekordininkas. Jis specializuojasi 1500 m bėgime, kuriam reikalingi ir ištvermė, ir greitis. Būtent šios pusiausvyros paieška ir žavi S. Bertašių, siekiantį olimpinės svajonės.
Sportininkas prisipažįsta, kad lengvoji atletika buvo pirmas ir kone vienintelis jo pasirinkimas, nes augant nedideliame miestelyje, didelės sporto šakų įvairovės nėra. Į jo lankomą mokyklą keletą kartų per savaitę atvažiuodavo lengvosios atletikos treneris. Taip ir prasidėjo treniruotės nedideliame Nemakščių miestelyje Raseinių rajone.
Sunkus darbas ir meilė bėgimui atvedė iki aukštų rezultatų visoje Europoje. Juozapo Garalevičiaus auklėtiniui jau priklauso trys šalies rekordai – 1500 m, 1500 m uždarose patalpose bei mylios bėgimo rungtyje.
Tavo pagrindinė distancija yra 1500 m, kuri gana sudėtinga. Kodėl būtent toks nuotolis?
Laikui bėgant, treniruotėse bandėme įvairias distancijas. Bėgau ir šiek tiek ilgesnes stadiono rungtis, bet pastebėjome, kad geriausiai sekasi vidutiniai nuotoliai. Šis nuotolis yra tarsi ištvermės ir greičio kombinacija. Tam, matyt, aš labiausiai tinku.
Sunkiau treniruoti ištvermę ar greitį?
Man patinka, kad treniruotės būna įvairios – tiek sprinto, tiek kroso bėgimai. Tokios treniruotės nėra nuobodžios. Žinoma, kaip sako treneris, treniruojant greitį, mažėja ištvermė, o treniruojant ištvermę, mažėja greitis, tačiau ta kombinacija bei trenerio gebėjimas suvaldyti visus procesus mane žavi. Sunkiausia yra tai, kad žmogaus organizmas su kiekvienais metais keičiasi. Kas tiko vienais metais, jau gali nebetikti kitais. Reikia į viską reaguoti, keisti treniruotes, atsižvelgiant į pratimus bei sąlygas. Nėra vieno recepto norint pasiekti geresnius rezultatus. Tas receptas nuolat keičiasi ir visada yra rizika pataikyti arba nepataikyti.
Kurių varžybų startas sukėlė didžiausią jaudulį?
Didžiausias jaudulys buvo 2014 metais, kai pirmą kartą dalyvavau Europos suaugusių komandiniame čempionate. Tai mažesnio rango varžybos nei Europos čempionatas, bet man tai buvo pirma patirtis atstovaujant suaugusiųjų rinktinei. Kojos labai drebėjo, buvo baisu ir likau tose varžybose paskutinis.
Kokios pergalės tave labiausiai motyvuoja?
Kiekvienais metais tikslai skiriasi. Kažkada pagrindinis tikslas buvo Lietuvos rekordas, o dabar, kai tą jau pavyko padaryti, tikslai pasikeitė. Dabar mane skatina noras dalyvauti aukšto lygio varžybose. Žinau, kad jeigu bėgsiu dar greičiau, turėsiu galimybę startuoti olimpinėse žaidynėse. Dabar būtent olimpinės žaidynės yra pagrindinis motyvacijos šaltinis.
Ar ko nors pasigendi per šį pandeminį laikotarpį?
Kalbant apie sąlygas, tai jas turiu gana neblogas. Galiu išvykti į treniruočių stovyklas ir daryti viską, ką ir anksčiau. Galbūt skiriasi varžybų procesas. Sunkiau patekti į komercines varžybas, renginių organizatoriai labai nukentėjo nuo pandemijos, į juos kviečiama mažiau sportininkų. Liūdina ir tai, kad varžybos vyksta be žiūrovų, kas tikrai padeda ir sukuria geresnę atmosferą. Atšauktos arba nukeltos svarbiausios varžybos sukelia tam tikrą nežinią, kuri išmuša iš vėžių, bet džiaugiuosi, jog galiu toliau treniruotis.
Lengviau bėgti stebint artimiesiems Lietuvoje, ar esant mažiau žinomam toli užsienyje?
Tai skirtingi momentai, bet man lengviau bėgti, kai žinau, kad į varžybas atvyks artimi žmonės, draugai. Tada jaučiu didesnę atsakomybę, bet ir būnu labiau užsivedęs. Žinau, kad negaliu jų nuvilti ir turiu pasirodyti maksimaliai gerai. Kai sportuoju vienas, tai sunkiau save nuteikti geram startui.
Ar turi sporte žmogų, į kurį lygiuojiesi?
Šiuo metu tikrai nėra tokio žmogaus. Noras į kažką lygiuotis tik viską apsunkintų. Aš tiesiog noriu pamatyti, ką galiu geriausia nuveikti sporte pats ir kokį maksimaliai gerą rezultatą galiu pasiekti. Neturiu užsibrėžęs jokių ribų. Noriu, kad visi atsimintų mane kaip Simą Bertašių, kuris bėgo vidutinius nuotolius.
Priimta manyti, kad su amžiumi greitis mažėja, ištvermė didėja. Ar tai kelia kokių nors minčių ateičiai?
Nesakau ne ir kitoms distancijoms – 5000, 20 000 m, o peržengus 30-metį gal ir maratonas atsiras mano karjeroje.
Ačiū už pokalbį.
Tekstas: Dominyko Genevičiaus
Nuotraukos: Sportland
Lietuviai svarsčių kilnotojai drąsiai taikosi į pasaulio rekordus