Kai žmonės apsiperka Vilniaus „Akropolyje“ esančioje „Sportland“ parduotuvėje, jiems visada patarti yra pasiruošusi Valerija Kolontaj. Parduotuvės konsultantė yra ne tik puiki darbuotoja, bet ir pajėgi Lietuvos lengvaatletė.
Po mėgstamo darbo – iškart į treniruotę. Tokiu grafiku gyvenanti V. Kolontaj prisipažįsta – sportas yra jos gyvenimas.
Apie savo darbą, sportą ir sudėtingas lengvaatlečių sąlygas Vilniuje sportininkė papasakojo „Sportlandmagazine.lt“.
Kaip sportas atsidūrė tavo gyvenime?
Nuo pat mažens buvau aktyvi ir, kur tik galėjau, ten dalyvavau. Lankiau įvairias šakas – nuo futbolo iki dviračių sporto. O rutulio stūmime atsidūriau ne savo noru. Nors išbandžiau daug sporto šakų, niekas manęs neįtraukė, kol vieną kartą per kūno kultūros pamoką man trenerė pasiūlė stumti rutulį ir mesti diską. Aš paklausiau – o kas tai yra? Dar įsijungiau „Youtube“, pamačiau kaip Virgilijus Alekna mėto diską ir pagalvojau, kad tai visiškai ne mergaitiškas sportas ir tikrai ne man. Tačiau trenerė liepė nueiti pabandyti. Kai nuėjau ir pabandžiau, man pasakė, kad už trijų dienų jau varžybos. Aš dar net technikos teisingos nemokėjau, o jau reikėjo dalyvauti. Ten pavyko iškovoti du medalius ir tada trenerė skambino tėvams ir prašė, kad lankyčiau lengvąją atletiką. Iš pradžių dar lengvoji atletika buvo antrame plane, bet jau gerus ketverius metus esu susikoncentravus tik į ją. Atsirado vis daugiau varžybų, rekordai ir taip pasilikau šiame sporte.
Kuo ypatingas yra rutulio stūmimas?
Aš visur mėgstu viską daryti labai gerai ir būti pirma. Kai žaidžiau futbolą, susilaukiau priekaištų, kad nesu komandos žmogus, o rutulio stūmime mane „veža“ tai, kad aš pati atsakinga už savo rezultatą. Pati šios rungties nesirinkau, tiesiog trenerė pasakė, kad turiu labai gerą ranką. Bandžiau mesti ir ietį, bet čia mano alkūnės neatlaiko, todėl pasilikau prie rutulio ir disko. Rutulio stūmimas dabar yra pagrindinė rungtis, o diskas lieka dėl savęs, labiau paįvairinimui.
Kaip treniruojatės Vilniuje, kur nėra veikiančio nė vieno maniežo?
Dvi dienas per savaitę sportuojame lauke – Vingio stadione. Taip pat susiradome mokyklą, kuri suteikė mums galimybę du kartus per savaitę pasportuoti šiltai. Šeštadieniais vykstame į Kauną arba Panevėžį, kad bent kažkiek galėtume pastumdyti rutulį. Vilniuje tokios galimybės neturime, todėl ir aukštų rezultatų tikėtis yra sunku. Dėl sveikatos teko praleisti praėjusį sezoną ir šiemet tikėjausi atsigriebti su kaupu, bet sąlygų nėra. Sunku.
Dirbi „Sportland“ parduotuvėje. Norėjai, kad darbas būtų sportiškoje aplinkoje?
Man patinka čia dirbti dėl to, kad sportas yra mano gyvenimas. Kadangi pati esu išbandžiusi nemažai sporto šakų, labai mėgstu patarti žmonėms ir padėti jiems išsirinkti norimą dalyką. Mėgstu paaiškinti aprangos ir avalynės technines savybes ir jų pritaikymą konkretiems žmonėms.
Kuo labiausiai domisi parduotuvės lankytojai?
Tie, kurie sportuoja rimčiau, klausinėja apie technines savybes. Neretai reikia aiškinti, kuo skiriasi bėgimo bateliai nuo treniruočių. Daug kam visi bateliai atrodo vienodi – tiek laisvalaikiui, tiek bėgimui, tiek treniruotėms. Tenka išaiškinti skirtumus, nes pati esu išbandžiusi tiek bėgimą, tiek įvairias treniruotes, todėl žinau, ko reikia dirbant su svoriais ar tiesiog su savo svoriu bėgiojant.
Kaip leidi laisvalaikį?
Visą mano laiką užima „Sportland‘as“ ir sportas. Sportui skiriu labai daug laiko, po darbo iškart vykstu į treniruotę, kurios kartais vyksta dvejose vietose, nes neturime sąlygų. Laisvų dienų per savaitę būna viena dvi, tai per jas tiesiog ilsiuosi. Nieko ypatingo veikti tuo metu ir nesinori.
Jei galėtum pasiimti tris daiktus į negyvenamą salą, kas tai būtų?
Pasiimčiau rutulį ir kažką atsigerti (šypsosi, – red. past.). Kadangi sportuoti mėgstu, tai dar štangas pasiimčiau, kad būtų linksmiau.
Ačiū už pokalbį.
Tekstas: Dominyko Genevičiaus
Nuotraukos: Alfredo Pliadžio
Gustas Grinbergas sieks Azijos Le Mans čempionato titulo