Spustelėjus šaltukui, ledrogių sporto mėgėjai ima atidžiau sekti orų prognozes ir tikrina inventorių – kai ežerus ar užliejamąsias pievas padengs ledas, galės ant jo kinkytis vėją. „Ši žiema, regis, bus labiau tikusi nei praėjusi. Vanduo jau atvėsęs, tereikia kokios savaitės gero šaltuko ir – startuosime“, – sako tituluotas vėjaračių ir ledrogių sportininkas bei pramogų organizatorius neringiškis Matas Mizgiris.
Ko reikia, norint užsiimti ledrogių sportu? „Labiausiai – noro. Taip pat – geros žieminės aprangos ir oro sąlygų – ledo bei vėjo. Jei nėra ledo, tenka ratais buriuoti, – pasakoja pasaulio vėjaračių čempionas, viešosios įstaigos „Irklakojis“ vadovas Matas Mizgiris. Buriavimui ratais ir pačiūžomis naudojamas tas pats „Blokart“ įrenginys su bure, skiriasi tik jo „apavas“. – Vėjaratį ar ledroges paprastai, be įrankių, galima susimontuoti per penkias ar septynias minutes. Uždėjus ratus, pasikinkius vėją smagu juo varyti žvyrkeliais, laukais, labai tam tinka nenaudojami aerodromai – juose vyksta vėjaračių varžybos, pasaulio ir Europos čempionatai. Mes vėjaračiais daugiausia buriuojame pajūriu, rengiame žygius laukiniu paplūdimiu iš Smiltynės į Juodkrantę.“
Kai atsiranda ledas, ratai išmainomi į pačiūžas ir prasideda tikrosios sezoninės pramogos. Pastaraisiais metais Kuršių mariose nebūdavo tvirto, buriuoti tinkamo ledo, užtat tekdavo kliautis ežerais. „Prie jūros šilčiau nei kitur Lietuvoje, tad ieškodami ledo keliaujame toliau nuo jos. Dažnai važiuojame į prie Šiaulių esantį Rėkyvos ežerą. Jis nėra gilus, o vanduo tokiuose telkiniuose greičiausiai atvėsta ir užšąla. Plateliai iš pajūrio būtų arčiau, bet dėl didesnio gylio jis ne taip greitai pasidengia ledu. Ledrogių sportui labai tinka ir užliejamosios pievos palei Rusnę, kai jas aptraukia ledas. Jo storį prieš buriuodami būtinai matuojame, niekada nerizikuojame“, – aiškina M. Mizgiris.
„Blokart“ klasės ledrogės sveria santykinai nedaug – 35 kilogramus. Jos lengvai išsimontuoja ir yra kompaktiškos – galima vežiotis net, pavyzdžiui, „Ford Fiesta“ bagažinėje. Tačiau yra ir kitokių klasių įrenginių, kurių gabaritai gerokai didesni. Vienas M. Mizgirio bičiulis Nidoje neseniai restauravo XX amžiaus pradžioje naudotas dvivietes ledroges. Kad jas, sveriančias gerus 150 kilogramų, paneštų, reikia keturių vyru. Kažkada apie istorines ledroges reportažą rengusi vokiečių televizija apie šį sportą kalbino ir Matą, ir vokietį senolį, kuris pasakojo, kaip kadaise pasikinkęs vėją iš Klaipėdos ledu atlėkdavo iki Juodkrantės išgerti kavos.
Sportininkai važinėjasi kitos klasės – „DN Iceboat“ ledrogėmis, jos – brangesnės, skirtos profesionalams. Šie į varžybas vežasi ir po dvidešimt pačiūžų komplektų, kitų priedų, daug investuoja į ledrogių konstrukcijas, o tai šį sportą paverčia prabangiu. Mėgėjams patogiausios „Blokart“ – vienodos, to paties gamintojo, skiriasi tik jų vairininko savybės, bet būtent jos dažnai lemia pergalę varžybose.
Minimalus mėgėjo įrangos komplektas – „Ice-Blokart“ ledrogės su keliomis burėmis kainuoja iki penkių tūkstančių eurų. Tačiau skubėti pirkti neįsitikinus, kad šis sportas tikrai jums, nevertėtų – pradžioje geriau išsinuomoti, pasimokyti ir išmėginti savo kailiu. Mėgėjams, susiruošusiems į žygį su instruktoriumi, didelio technikos išmanymo nereikia – pakanka keliolikos minučių instruktažo. Svarbu įsiminti taisyklę – paleisti burės virvę, jei vėjas nori ledroges apversti. Tačiau jei tai ir užsimiršta – nieko tokio, didelių traumų tarp važiuojančių ledrogėmis M. Mizgiris nėra matęs. Ši įranga – saugi, žmogus sėdi arti ledo, tad daugų daugiausia, kas gali nutikti nemalonaus – apvirtimas. Didžiausia trauma, kokią patyręs instruktorius matė pats – susidūrus profesionaliems „Blokart“ vėjaračių vairininkams, vienam jų lūžo pėdos kaulas, antras liko sveikutėlis. Didesni sužeidimai galimi varžantis ant ledo profesionaliomis „DN Iceboat“ ledrogėmis, arba, jei renkatės burlenčių tipo ledroges, kuomet ledu skriejama stovint.
Apranga šiam sportui turėtų būti šilta (pagal oro temperatūrą) ir nepralaidi vėjui. Geriausia – daugiasluoksnė, kad priklausomai nuo oro būtų galima reguliuotis. Tinka ir žvejybai ar slidinėjimui skirti komplektai. „Ar nuo vėjo slėpti veidą? Vieni mėgsta kaukes, man asmeniškai jos nelabai patinka, po kauke prisikaupia kondensato, geriau pasitepu odą riebiu kremu. Dar turiu šalmą, kuris yra uždaras – galima ir tokiu būdų saugotis stipraus vėjo į veidą“, – patirtimi dalijasi M. Mizgiris.
Maksimalus greitis, kokį jis pasiekė lėkdamas rogėmis – 74 kilometrai per valandą, mėgėjai laimingi skriedami ir perpus lėčiau. Kartą vėjaračių pasaulio čempionato treniruotėje kilus škvalui Mato prietaisai parodė 86 kilometrų per valandą greitį.
Greitis, laisvės svaigulys, skrydžio jausmas, galimybė pasikinkyti vėją – gamtos stichiją, – dalykai, kurie pakerėjo M. Mizgirį visam gyvenimui. „Nuo mažens esu buriuotojas, lankiau Nidos sporto mokyklą, vasaromis plaukiodavome „Optimist“ laiveliais, o žiemą, kai marios užšaldavo, imdavome ledroges „Ice Optimist“ – jų buvo parvežta iš Estijos. Paskui sporto mokykla žieminio buriavimo tradiciją baigė. Man šis sportas labai patinka. Jei ledas būna idealus, visiškai stiklinis, atrodo, lyg sklęstum. Vyksta ir varžybos, esu azartiškas, mėgstu konkuruoti, palenktyniauti. Visų inventorius vienodas, skiriasi tik žmogiškos savybės, reikia mokėti atpažinti vėją, išmanyti, kaip jis sukinėjasi, tuos pasisukimus išnaudoti, numatyti, kur gali būti stipresnis gūsis. Man patinka toks buvimas su gamta, su savimi, galimybė pajusti stichijos jėgą. Tai padeda atitrūkti nuo kasdienybės problemų, nuolatinio lėkimo, pajusti balansą, harmoniją su savimi, atgaivą“, – vardija Matas.
Vienas ledrogių sporto privalumų – norint jį išbandyti (nepretenduojant į rezultatus ar rekordus), nereikia ypatingo pasirengimo ar fizinės formos.
Tekstas: Laimos Stundžaitės
Nuotraukos: iš asmeninio archyvo
Žiema ir karantinas – ne kliūtis šiaurietiškajam ėjimui