Krepšinio ritmu

„Mamyte, ar galėčiau pabėgti iš pamokos?“ – nuoširdi paauglio Mindaugo žinutė bene geriausiai atspindi Kuzminskų šeimos santykius. Vilniaus Radvilų gimnazijos, kurioje tuomet mokėsi ir sūnus, kūno kultūros mokytoja Zita Kuzminskienė neprieštaravo, kad jaunėlis su visa klase iš pamokos pabėgtų, nes jai visada svarbiausia buvo sąžiningumas. Būtent jį labiausiai ir skiepijo abiem savo sūnums – vyresnėliui Sauliui ir jaunyliui Mindaugui. Sūnūs pasekė motinos pėdomis ir tapo krepšininkais, nors namie, susitikę per atostogas, iš paskutiniųjų pliekia stalo tenisą, kurio žvaigždė Lietuvoje anksčiau buvo jų tėvas Vladas.

Tarsi kas aukščiau norėjo, kad Kuzminskai žaistų krepšinį. Iki vėlyvos paauglystės Zita net nemokėjo mesti į krepšį, bet išstypusi dzūkė buvo ištverminga ir šokli – pati to nežinodama šuolį lavino ganyklose šokinėdama per kadagius.

Per laimingą atsitiktinumą penkiolikametę Zitą pastebėjo legendinis moterų treneris Algis Gedminas ir tada prasidėjo jos šuolis į krepšinio aukštumas, nors krepšinio abėcėlės jai teko mokytis tada, kai bendraamžės mesdavo net užsimerkusios.

Zitos pirmagimis Saulius turėjo gražų balsą, tad lankė choro „Ąžuoliukas“ užsiėmimus, grojo pianinu, nors labiau norėjo sportuoti. Tik sužinoję, kad Saulius pamelavo – tai buvo neįsivaizduojama, –  ir vietoj choro lauke gainioja futbolo kamuolį, Kuzminskai leido sūnui lankyti tik krepšinį.

O Mindaugas jau pats turėjo teisę rinktis, nors irgi ne iš karto pamėgo treniruotes– turėjo sulaukti tinkamo amžiaus, kad į jas eitų su džiaugsmu.

„Bet dabar krepšinis užima itin daug mūsų gyvenimo. Net vyras, nors pats dar žaidžia stalo tenisą, gyvena krepšiniu. Šiandien, pavyzdžiui, važiavo į Vilniaus „Perlo“ rungtynes palaikyti Sauliaus, kai aš žaidžiu su „Auksinėmis kamanėmis“ veteranų čempionatuose, visa šeima tribūnose už mane serga. Dažnai skrendame palaikyti Mindaugo. Net Sauliaus sūnus septynmetis Jokūbas jau irgi bando žaisti krepšinį“, – šypsojosi 64 metų Z. Kuzminskienė.

Praaugo ir brolius, ir tėvus

Tremtinių šeimoje Krasnojarske gimusi Zita Makselytė (Kuzminskienė) į Lietuvą su šeima grįžo būdama trejų. Tėvai įsikūrė sodyboje Varėnos rajone, iš kurios ir buvo ištremti į Sibirą.

„Kaimietukė“, kaip didžiuodamasi save vadina Zita, ganė karves, padėdavo tėvams prie daržų ir nė nesvajojo apie sportą, kol kartą laikraštyje kūno kultūros mokytojas pastebėjo skelbimą, kad krepšinio treneriai ieško „liepaičių“ – aukštų merginų.

Daugiavaikėje penkių vaikų šeimoje Zita buvo vienintelė mergaitė. Visi keturi broliai už ją žemesni, tėvai – irgi vidutinio ūgio: „O aš jau penkiolikos buvau ištįsusi iki 180 cm – važiuodavau autobusiuku į pamokas ir būdavo nejauku, kad esu tokia aukšta. Atsigimiau į tėvo brolius – jie abu yra gana aukšti.“

Kūno kultūros mokytojo laiškas paskatino atkreipti dėmesį į aukštą ir ištvermingą, bet krepšinio pagrindų neturinčią dzūkę. Mokslo metus pradėjusi Varėnoje, penkiolikametė Zita juos baigė jau Vilniuje.

„Tėtis labai mane mylėjo ir nenorėjo išleisti, bet mama įkalbėjo: „Gal tai – jos kelias?“ Palydėjo mama iki internato, o grįždama visą kelią traukinyje raudojo – taip gaila manęs buvo. Bet esu labai dėkinga tėvams, kad leido pabandyti“, – sakė Zita.

Vilniuje krepšinio pradinukės karjera įsisuko neįtikėtinu greičiu. Po metų Z.Makselytė jau žaidė legendinėje „Kibirkštyje“, pradėjo brautis į jaunimo ir moterų rinktines.

„Krepšinyje gal ir neprogresavau taip greitai, bet buvau ištverminga, ilgomis kojomis, šokli. A.Gedminas buvo retų gabumų treneris – jis įžvelgė, kad galiu tapti krepšininke“, – pasakojo daugkartinė Lietuvos moterų krepšinio čempionė.

Zita iki šiol – tik jau mėgėjiškai – žaidžia krepšinį. Su „Auksinėmis kamanėmis“ dalyvauja veteranų čempionatuose ir yra buvusios „Kibirkšties“ žaidėjų pagrindu suburtos komandos kapitonė. Jei viskas bus gerai, kitąmet „Auksinės kamanės“ dar žada žaisti pasaulio veteranų čempionate Japonijoje ir galbūt parsiveš dar vieną trofėjų: aukso medalius veteranų čempionatuose jos raško tarsi obuolius.

Tačiau Kuzminskų šeimoje dabar didžiausios aistros verda per sūnų rungtynes. Saulius jau baigė krepšininko karjerą ir dirba trenerio asistentu Vilniaus „Perlo“ komandoje, o Mindaugas vis dar profesionaliai žaidžia, atstovauja Lietuvos rinktinei ir kol kas neketina trauktis iš aikštės.

Dainavimas buvo ne prie širdies

Šviesūs plaukai ir plačios šypsenos – Kuzminskų skiriamieji bruožai. Dėl tos šypsenos, kaip juokėsi Mindaugas, vaikystėje draugai jį net vadindavo „Čyzu“, mat anglakalbiai fotografuodamiesi mėgsta sakyti „cheese“ (iš anglų k. – sūris), kad nuotraukose atrodytų besišypsantys.

Saulius nuo pat vaikystės buvo ramus ir paklusnus vaikas. Muzikalų, gerą klausą turintį vaiką tėvai leido į „Ąžuoliuko“ chorą. Nors aukštam berniukui dainuoti ir nelabai patiko, jis sąžiningai lankė užsiėmimus, kol sykį vietoj repeticijų pasirinko futbolą, o tėvai jį prigavo.

„Supratome, kad jei Saulius jau sumelavo, tas dainavimas jam tikrai labai ne prie širdies – jis niekada nemeluodavo. Tad leidome nebelankyti „Ąžuoliuko“ ir eiti tik į krepšinio treniruotes“, – pasakojo Z. Kuzminskienė.

Stebėdamas, kaip oranžinį kamuolį gainioja septyneriais metais vyresnis brolis, Mindaugas irgi panūdo žaisti krepšinį. Juolab kad pats kone užaugo krepšinio aikštėje – kai mama, po “Auksinių kamanių” treniruočių su komandos draugėmis eidavo į pirtį, Kuzminskų jaunylis pusvalandį ir ilgiau mėtydavo kamuolį į krepšį.

Tačiau pirmasis blynas prisvilo, nes pusseptintų Mindaugas dar buvo per mažas žaisti krepšinį, tad į tuometę Š.Marčiulionio akademiją grįžo tik po pusantrų metų.

Ir tada ne viskas klostėsi sklandžiai. „Gal penkiolikos pradėjau lankyti ir lengvosios atletikos treniruotes, nes buvau vėlyvesnio brendimo, tad aikštėje man nesisekė. Net, maniau, geriau tapsiu teisėju, tad išsilaikiau licenciją. Švilpdavau krepšinio rungtynėse ir net pinigų užsidirbdavau, bet nemečiau ir krepšinio treniruočių. O papildomos lengvosios atletikos treniruotės padėjo sutvirtėti fiziškai, tad viskas – tik į gera”, – yra pasakojęs Mindaugas.

Didžiuojasi abiejų karjera

Saulius ir Mindaugas – panašūs išvaizda ir charakteriu, nors turi ir nemažai skirtumų. 37 metų Saulius ištįso iki 210 cm ūgio ir žaidė vidurio puolėju.

30-metis Mindaugas – 205 cm ūgio ir žaidžia lengvojo arba sunkiojo krašto puolėjo pozicijoje. Ten pat, kur žaisdavo ir jo motina.

„Mindaugas lankstesnis ir plastiškesnis už brolį, greičiau startuoja. Matyt, dėl to, kad yra žemesnis“, – pastebėjo Z.Kuzminskienė.

Nors jos jaunėlio karjera krepšinio aikštėje buvo įspūdingesnė nei vyresnėlio, abiem sūnumis motina didžiuojasi taip pat. „Ir Saulius nemažai rungtyniavo užsienyje, buvo prasibrovęs iki Lietuvos rinktinės. O dabar irgi nuo krepšinio nenutolo – treniruoja kitus“, – Z.Kuzminskienė laiminga dėl abiejų sūnų.

S.Kuzminskas žaidė Lietuvoje, Prancūzijoje, Slovėnijoje, Vokietijoje, Lenkijoje, Latvijoje, Italijoje, metus studijavo JAV.

M.Kuzminskas 2016 m. į JAV išvyko kaip NBA komandos „New York Knicks“ žaidėjas – patekti į šią lygą buvo krepšininko tikslas nuo vaikystės.

„Negaliu vadinti to svajone. Žaisti NBA buvo mano siekis, – yra pasakojęs puolėjas. – Tikroji mano svajonė buvo žaisti Lietuvos rinktinėje, kur niekas nemoka atlyginimo ir atstovauji savo šaliai.“

Dabar Pirėjo „Olympiakos“ (Graikija) marškinėlius vilkintis M.Kuzminskas profesionalo karjerą pradėjo Vilniaus „Sakaluose“, paskui žaidė „Perlo“ ekipoje, „Šiauliuose“, Kauno „Žalgiryje“, o sparnus į užsienį pakėlė 2013 m. ir tris sezonus rungtyniavo Malagos „Unicaja“.  Grįžęs iš NBA, praėjusį sezoną puolėjas žaidė Milano „Armani“.

Broliai Kuzminskai yra sezoną žaidę drauge – 2008-2009 m. abu atstovavo „Šiauliams“.

„Tie metai tikrai buvo išskirtiniai. Man tai buvo pirmas sezonas aukštame lygyje, todėl brolio buvimas šalia labai padėjo. Visą laiką jaučiau užnugarį. Aikštelėje taip pat buvo smagu kartu žaisti. Norėčiau kada nors ateityje, kad ir mėgėjų lygoje, žaisti vienoje komandoje su broliu“, –  yra atviravęs Mindaugas.

Tačiau kol kas pats jis žaidžia profesionaliai, o Saulius jau vilki trenerio kostiumą.

Z.Kuzminskienė juokiasi, kad per daugelį metų taip ir neišmoko ramiai žiūrėti sūnų rungtynių. Tiesa, anksčiau ji aršiau reikšdavo savo nuomonę, tačiau kartą vienas treneris ją paprotino: „Būk mama, o ne trenerė, nes trenerių jie ir taip daug turi.“

„Nuo tada stengiuosi taip nesikišti. Nors, ką čia slėpti, mano charakteris toks, kad negaliu nutylėti, tad vis tiek pasakau, ką galvoju – tik jau vėliau, kai aistros ataušta. Vis aiškinu Mindaugui, kad veržtųsi veidu į krepšį, bet jam gal kitaip atrodo. Mano reikalas pasakyti, ką manau, o sūnūs jau patys atsirenka, kas jiems tinka“, – šypsojosi Z.Kuzminskienė.

Save ji vadina laimingiausia mama – abu sūnūs dėmesingi tėvams, abu kasdien paskambina, pasiteirauja, kaip sekasi, viskuo aprūpina. Net namas prie Vilniaus buvo Mindaugo idėja ir dabar šiame name Zita ir Vladas jaučiasi laimingi. Kai suguža visa šeima, šurmulio ten netrūksta. O Saulius su Mindaugu nuolat tikrina vienas kitą – mėto į šalia namų esantį krepšį ar daužo stalo teniso kamuoliuką. Net specialų aplanką turi, kur žymi vienas kito laimėjimus. Broliai – lygiaverčiai varžovai, tad išsiaiškinti nugalėtoją kartais užtrunka.

Tekstas: Birutės Pakėnaitės
Nuotraukos: iš asmeninio archyvo, Scanpix