„Sportland“ kampanijos „Nugalėtojų pasirinkimas“ ir „Helly Hansen“ prekinio ženklo ambasadorius Henrikas Vikšraitis savo gyvenime turėjo ne vieną iššūkį. Skurdas, girtaujantis šeimos narys ir patyčios mokykloje jo nepalaužė, o sporto dėka jis tapo, kuo yra dabar – pasaulio čempionu, mylimu vyru ir dviejų nuostabių mergaičių tėčiu.
Sportas – gyvenimo variklis
H. Vikšraitis užaugo nedideliame Gražiškių miestelyje. Jo šeima nebuvo pasiturinti, jam tekdavo dažnai matyti girtaujantį tėvą, bet H. Vikšraitis iškart suprato, kad jo kelias bus kitas. O tas kelias jį galiausiai atvedė į Vilnių ir kikbokso ringą.
„Esu išbandęs daug sportų. Nenorėjau sekti tėvo pėdomis, man malonumą teikė sportas, todėl visur, kur galėdavau, stengdavausi sudalyvauti. Vykdavau į krepšinio, futbolo varžybas. Alkoholis buvo visiškai ignoruotas. Taip ir likau neparagavęs alkoholio per 17 metų savo miestelyje“, – pasakojo H. Vikšraitis.
Sudėtingas gyvenimas užgrūdino Henriką, tačiau vieną kartą susivaldyti nepavyko. Prisiminęs nemalonų įvykį, sportininkas dabar prisipažįsta, kad kiekviena gyvenimo pamoka jam padėjo išsikristalizuoti savo svajones.
„Gyvenimas vaikystėje buvo sunkus, gyvenome skurdžiai, o mokykloje dažnai patirdavau kažką panašaus į patyčias. Kai tas pasijausdavo, tekdavo pastovėti už save. Vieną kartą per tą pastovėjimą kiek persistengiau ir sulaužiau vienam „bachūriukui“ ranką. Dėl to turėjau reikalų su teisėsauga. Galima sakyti, kad tada ir buvo lūžis ir atėjo galutinis supratimas, kad reikia važiuoti mokytis į kitą miestą. Kitaip gyvenimas kaime galėjo mane pasiglemžti“, – atvirai kalbėjo H. Vikšraitis.
Būdamas 17-os metų H. Vikšraitis išvyko į Vilnių. Jį pasikvietė geras draugas Edgaras Jankauskas, kuris studijavo tuometiniame Vilniaus pedagoginiame universitete (VPU). Taip ir prasidėjo Henriko kelias koviniame sporte.
Kikboksas atgaivino gyvenimo džiaugsmą
Kovinis sportas ne tik išmoko puikios technikos, stovėsenos ar smūgių tikslumo. Individualus sportas leidžia stiprinti charakterį, o geras ir ramus būdas lydėjo Henriką nuo pat mažens.
„Iš pradžių nežinojau, kas tas kikboksas yra. Įstojau į profesinę mokyklą, kad turėčiau gyvenimą. Pavyko gauti gyvenamąją vietą, mokiausi statybininkų ruošimo centre ir sportuodavau. Pirma kova įvyko labai greitai – maždaug po pusės metų. Teko kautis su profesionaliomis taisyklėmis ir be šalmų. Pavyko laimėti pirmą kovą ir taip „užsivedžiau“. Pamačiau, kaip greitai pasikeitė kitų žmonių požiūris į mane, kai stengiuosi siekti savo tikslų. Taip jau 13 metų užsiimu kikboksu“, – teigė H. Vikšraitis.
Per savo karjerą sportininkas turėjo jau apie 150 kovų. Jis tapo daugybės tarptautinių turnyrų prizininku, turi KOK pasaulio čempiono diržą.
„Visada yra pergalės, kurios saldesnės viena už kitą, bet nenorėčiau dar sustoti vietoje. Man dar tik 27-eri metai. Norėčiau dar siekti aukštumų. Neaišku, kaip dabar viskas pasaulyje vyks, kada vyks varžybos, bet tikrai eisiu į priekį ir sieksiu dar didesnių pergalių“, – kalbėjo H. Vikšraitis.
Kovotojas prisipažįsta, kad didžiausias iššūkis jo laukdavo mėgėjų turnyruose, kai norint tapti čempionu, reikėdavo per dieną laimėti keturias kovas. Jis prisiminė tokį savo triumfą atvirajame Lenkijos kikbokso čempionate.
„Kadangi vien kelias iki finalo buvo labai sunkus, tai po finalo pergalės skonis – labai saldus“, – šypsojosi H. Vikšraitis.
Apsuptas moteriškos šilumos
H. Vikšraitis ne tik pats skina pergales, bet ir ugdo jaunąją kartą. Šie karantininiai metai pareikalavo šiokių tokių korekcijų, bet kiekvienas iššūkis yra nauja galimybė.
„Aš visą laiką sportuoju ir stengiuosi palaikyti formą. Dirbu treneriu ir treniruoju žmones, stengiuosi juos motyvuoti, kad neapleistų treniruočių. Karantino metu vedžiau „online“ treniruotes ir stengiausi, kad visi palaikytų formą. Pats karantino laikotarpiu sportuodavau lauke. Kadangi esu ir treneris, tai žinau kaip tą daryti. Nepriaugau daug svorio. Kai suvaržymai atlaisvėjo, pradėjome sportuoti salėje su kolegomis. Viskas panašiai kaip ir anksčiau, tik varžybų kiekis smarkiai sumažėjo“, – kalbėjo H. Vikšraitis.
Jis pridūrė, kad šuo metu kiek sumažėjo sportuoti norinčių žmonių, bet tie, kurie tą daro, viską atlieka atsakingai.
Kiekvieną dieną sportininko namuose laukia net keturios moteriškos lyties atstovės – žmona, dvi dukros ir šuo Bitė. H. Vikšraitis džiaugiasi, kad nepaisant užimto grafiko, jis yra mylimas ir palaikomas.
„Iš tikrųjų tenka nemažai paaukoti. Šeimai skiriu mažai laiko, nes reikia vykti į salę sportuoti pačiam, vesti grupines treniruotes, o tai užima didžiąją dalį dienos. Turi dvi mažas mergaites ir labai norisi joms duoti kuo daugiau dėmesio. Taip pat ir žmonai bei šuniukui. Iš tiesų esu apsuptas moteriškos lyties (šypsosi). Pats esu švelnus žmogus, tai likimas turbūt taip ir lėmė“, – sakė H. Vikšraitis.
Artėjanti žiema kovotojo negąsdina. Svarbiausia, kad niekas neuždarytų sporto salių durų.
„Žiemą mėgstu, bet daugiausiai laiko vis tiek praleidžiu sporto salėje. Bet kai turiu laisvo laiko, visada stengiuosi pasivaikščioti su šeima, o šilta apranga dažniausiai pasirūpina „Sportland“. Gyvenu gamtos apsuptyje, tai vaikščiojimai su šeima ir šuniuku man yra vienas malonumas“, – pridūrė H. Vikšraitis.
Na o sportinėje karjeroje H. Vikšraitis toliau sieks kuo aukštesnės viršūnės. Noras toje viršūnėje iškelti Lietuvos trispalvę jį toliau veda į priekį.
„Svajonė yra kopti aukštyn, nugalėti aukščiausio lygio kovotojus. Norisi įrodyti, kad nors esu iš mažos šalies, galiu mesti iššūkį stipriausiems kovotojams. Esu užsispyręs, turiu jau patirties, sportas teikia malonumą, todėl lieka tik sulaukti galimybių pasirodyti“, – pabrėžė H. Vikšraitis.
Tekstas: Dominyko Genevičiaus
Nuotraukos: Vytauto Dranginio
Kaip išlaikyti norą bėgioti, kai už lango vėsta ir temsta?