Su „Humoro klubu“ išgarsėjęs komikas, „Youtube“ tinkle esančio „Klajumo kanalo“ įkūrėjas ir turinio autorius bei laidos „Kitokie pasikalbėjimai“ vedėjas Dominykas Klajumas – laimingas žmogus, nes daro tai, kas patinka, save realizuoja ir iš to visai neprastai gyvena. Jo paskyrą „Instagram“ seka 37 su puse tūkstančio, „Klajumo kanalas“ turi 80 tūkstančių prenumeratorių, vertinančių ten pasirodančias kino recenzijas. Jis – ir „Sportland“ „Nike“ pavasario batelių kampanijos „Tavo vidinė superžvaigždė“ ambasadorius.
Dominykai, tavo kilimas prasidėjo nuo „Stand-up“ žanro, kuris Lietuvoje dar santykinai naujas. Kaip pats jį atradai?
Jis nebe naujas tiek, kad jau turime skirtingų komikų, tačiau dar pakankamai naujas, nes nėra nė vienos numirusios jo atstovų kartos. Dar niekas portretų ant maikučių nenešioja (šypteli). Pats „stand-up“ žiūrėti pradėjau seniai, su draugais keisdavomės kompaktais su Pablo Francisco, Eddie Murphy įrašais, kurie šiandien jau daug kam galėtų nebepatikti. Man visą laiką patiko būtent juodaodžiai komikai iš Jungtinių Amerikos Valstijų – jų maniera, taip pat klausiau daug repo muzikos, man tai prilipo. Kartą sesuo parašė, jog „Humoro klubas“ rengia pasirodymus ir paklausė, ar nenorėčiau pasisiūlyti. Kai jiems parašiau ir pradėjau, man buvo devyniolika.
Greitai pajutai, jog tai gali būti ir profesija, užsiėmimas, iš kurio gyvensi?
Norėčiau turėti gražią istoriją, kaip, pavyzdžiui, Pilies gatvėje tekdavo prašyti centų, kad po to vakarais galėčiau eiti pasakoti komedijų. Bet nieko panašaus nebuvo. Man sekėsi, o „Humoro klubas“ buvo puiki vieta startui. Nuo kokio trečio pasirodymo pradėjau uždirbti kažkiek pinigų. Jei pasirašai programą, turi ką pasakyti ir žmonės ateina tavęs klausytis, neturėtum blogai gyventi.
Kada nusprendei „įlipti“ į internetą?
Vis įkeldavau ką nors į „Youtube“, bet tai būdavo tarsi nuotraukos įklijavimas į albumą – padedi ir pamiršti. Rimtesnio žengimo į internetą nebuvo, kol nepradėjau rimtai daryti kino recenzijų savo „Youtube“ kanale.
Kaip jūsų gyvenime atsirado kinas? Esate jame ir nusifilmavęs?
Neįžeidinėsiu šios profesijos sakydamas, kad esu aktorius – tiesiog buvau pakankamai mandras vyrukas, kurį pakvietė epizodiškai pavaidint. Paskui prisidėjau prie kelių kino projektų rašymu. Lietuva maža, tad prie tokių, kurie kažką juokingai rašinėja, televizijos ir kino prodiuseriai lengvai prisibrauna. Nuo jų esame praktiškai per vieną rankos paspaudimą, tereikia kažkieno paprašyti telefono. Jau debiutavau kaip režisierius, sukūręs trumpo metro filmą, kuris yra mano „Youtube“ kanale. Tikiuosi, prie kino kažkada sugrįžti pilna koja.
O kaip atsirado recenzijos?
Kinas mane visada domino, apie jį daug šnekėdavau, tik gal nežinojau terminų ir nemokėdavau pakankamai gerai ir aiškiai išsireikšti, tą dariau savamoksliškai. Man apskritai labai patinka kino ar medijų recenzavimas, nes iš esmės turinį kuri iš turinio, jį patogu pateikti, nes turime internetą. Tie žmonės, kuriuos kritikuojame, yra toli, tad atrodo, kad jiems ir neskauda. Perskaičiau šiek tiek knygų, kad sužinočiau, kaip kas kur vadinasi ir pradėjau. Viskas įsivažiavo, suvienijome jėgas su mano partneriu Jonu ir įsisukome gana rimtai. Baigėsi laikai, kai pakakdavo porą kartų per mėnesį „video padaryti“.
Kokie filmai, kuris žanras yra įdomiausias?
Dažnai žiūrime filmus su sužadėtine Vismante. Ji kai kuriems žanrams sako „Ne“. Tarkim, siaubo filmams, o aš juos mėgstu. Bet mes kartu pamatėme kelis tikrai gerus – apdovanotus ir žmonių išgirtus – siaubo filmus. Abiem patiko. Vadinasi, nėra blogo žanro, tik vieni kažko nemėgsta dėl asmeninių priežasčių, kiti žanrai tiesiog perdega, kaip dabar yra nutikę su superherojais. Kai kurie dalykai, pavyzdžiui, komedijos, labai prastai sensta – pažiūrėjus kažkada matytą komediją žmonėms būna nebejuokinga, jie ima nebetikėti visu žanru.
Esi ir „Kitokių pasikalbėjimų“ vedėjas. Kurs pašnekovas įsiminė labiausiai?
Visi pašnekovai tiek „Kitokiuose pasikalbėjimuose“, tiek podkastų kanale buvo apgalvoti, atskleisti. Buvo įdomu su visais. Ir su Raimondu Šilansku, kuris, atrodytų, yra toliausiai nuo manęs esantis žmogus. Lygiai taip pat įdomu kalbėtis ir su reperiu Remigijumi Daškevičiumi. Jis – visiškai kitu paros laiku nei aš gyvenantis žmogus, kuris kuria dainas ir per dienas kepa kepsnius namų kieme. O ką dar norėčiau pakalbinti?.. Gal kada pavyktų prisišnekinti Dalią Grybauskaitę. Ji kažkiek primena mano mamą, manau, nesijaudinčiau kalbėdamasis.
Močiutė tebėra kantri „Klajumo kanalo“ žiūrovė?
Taip. Būna, paskambina ir pasako, kad gal galėčiau mažiau keiktis. Atsakau, kad nelabai – tokia mano meninė ekspresija. Ji viską supranta, bet vis vien paprašo pasistengti mažinti keiksmažodžius.
Esi „Nike“ kampanijos „Tavo vidinė superžvaigždė“ ambasadorius, sportiniai bateliai ir sportas tau svarbūs?
„Nike“, kaip ir kiti garsūs prekės ženklai, mus gyvenime lydi nuo mažens. Juk atsimename X gamintojo sportbačius, kuriuos tėvai nupirko rugsėjo 1-ajai, kuriuos avėdamas spardei kamuolį, kol jie nuplyšo. Aš tu tais pačiai „Nike“ bateliais vaikštau jau kelerius metus. Nesu didelis sportininkas, mane domina konkrečios šakos. Pavyzdžiui, kovos menai. Jie suteikia pasitikėjimo savimi, galios jaustis gerai ir, nepabijosiu to žodžio, „krūtai“ atrodo.
Tekstas: Laimos Stundžaitės
Nuotraukos: Manto Repečkos
Riedlenčių sportas – mėgėjai grįžta į parkus, profesionalai ruošiasi olimpinei atrankai