Vienas geriausių mūsų šalies futbolo arbitrų – nuolatinis UEFA varžybų dalyvis ir skiriamas vis svarbesnėms dvikovoms. Šį sezoną jis tapo pirmuoju lietuviu (po nepriklausomybės atkūrimo), kuris teisėjavo UEFA Europos lygos atkrintamojo etapo rungtynėms.
Nuo 2008 metų tarptautinę (FIFA) kategoriją turintis teisėjas neslepia, jog svajoja dirbti ir UEFA Čempionų lygos pagrindinio etapo kovose. Interviu G. Mažeika papasakojo apie savo įsimintiniausias rungtynes, pasikeitusias sąlygas, svajones, darbą ir laisvalaikį.
Ar vaikystėje svajojote, galvojote apie tokią karjerą? Kaip pasukote teisėjo keliu?
Apie profesionalaus futbolo teisėjo karjerą, ko gero, mažai kas svajoja. Realybė tokia, kad teisėjais dažniausiai tampa žmonės, kurie anksti priversti baigti futbolininko karjerą dėl traumos, ar kaip mano atveju, supratę, kad neturi pakankamai talento tapti profesionaliu, gero lygio, žaidėju.
Man asmeniškai dar „padėjo“ apsispręsti ir sveikatos sutrikimai. Žaisdamas futbolą porą kartų buvau netekęs samonės. Niekas tuo metu nesugebėjo paaiškinti kodėl taip atsistiko. Tik vėliau supratau, kad tai buvo dehidratacijos pasekmės.
Kokios buvo pirmosios tarptautinės rungtynės karjeroje?
2008 metų kovą žaidė San Marino ir Serbijos jaunimo rinktinės. Dvikova baigėsi rezultatu 0:5, tačiau iki dabar atsimenu jaudulį ir daugelį rungtynių momentų. Tai nepamirštama. Prieš rungtynes jaudinausi taip, jog bijojau išmetus burtų žetoną jo nepagauti. Nuo to laiko niekada negaudau jo, o leidžiu kristi ant žemės. Tai lyg prietaras prieš rungtynes.
Kurias rungtynes įvardintumėte kaip įsimintiniausias – pagal rungtynių vietą ar komandas, kurioms teko teisėjauti?
Įspūdingiausias stadionas – Londono „Wembley“, kai teisėjavau Anglijos rinktinei. Komanda – Vokietijos rinktinė. Teisėjau vokiečiams atrankoje į Pasaulio čempionatą Brazilioje. Tą čempionatą jie laimėjo.
Tačiau visada sakau, jog sunkiausias ir dėl to labiausiai įsiminusias rungtynes teisėjavau Albanijoje, kur žaidė vietos jaunimo rinktinė su Azerbaidžano bendraamžiais. Rungtynės vyko 16 valandą per 40 laipsnių karštį. Teisėjų inspektorius netgi leido nedaryti pramankštos aikštėje.
Išėję į aikštę iškart pasigailėjome: tvankumas buvo nepakeliamas. Jau penktą minutę dėl masinės konfrontacijos parodžiau du įspėjimus. Po pirmo kėlinio pagalvojau – viskas. Fizinių jėgų neliko. Šiek tiek pagelbėjo tai, jog per antrą kėlinį nuo pagrindinės tribūnos krito šešėlis ant aikštės. Rungtynės baigėsi rezultatu 0:0. Parodžiau 8 geltonas ir dvi raudonas korteles. Gavau patį geriausią įvertinimą per karjerą ir įspūdžių visam gyvenimui.
Kaip pasikeitė teisėjų darbas ir sąlygos lyginant dabar ir prieš 10 metų?
Kartais prisimename laikus, kuomet teisėjų stovyklose gyvendavome po septynis kambaryje. Galbūt tai buvo prieš 15 metų. Prieš 10 metų mes galėjome tik pasvajoti, jog kada nors teisėjausime su radijo ryšiu tarpusavyje, ar turėsime elektronines vėliavėles Pirmoje lygoje.
Fiziniam pasirengimui dabar taip pat skiriame daug daugiau dėmesio, neužtenka bėgti krosą porą kartų per savaitę. Turime savo fizinio rengimo trenerį, pas kurį gali kreiptis bet kokiu rūpimu klausimu, pasikonsultuoti. Kartą ar du per metus paskaitas mums skaito lektoriai iš įvairių Europos šalių. Futbolo teisėjo darbas tampa vis profesionalesnis.
Ar Jūsų profesionalumą pastebi ir futbolininkai? Apskritai, ar keitėsi Lietuvos futbolininkų požiūris į teisėjus?
Manau, kad futbolininkai taip pat profesionalėja ir tai skatina pagarbą vieni kitiems. Vis rečiau reikia aiškinti: „prašau, nemokykite mus taisyklių ir jų interpretacijų, nes juk mes nemokome jūsų pataikyti į vartus, atlikti perdavimą, atimti kamuolį.“
A lygoje vieni kitus pakankamai gerai pažįstame ir gerbiame. Taip pat teigiamas postūmis yra tai, jog prieš sezoną teisėjai ir inspektoriai vyksta į klubus ir supažindina komandas su naujausiomis taisyklių interpretacijomis ir tendencijomis.
Ar likote patenkintas paskutiniu savo sezonu?
Visada sakiau, kad geriausias įvertinimas – kitos tau skirtos rungtynes. Pastarasis sezonas buvo geras. Ne puikus, ne labai geras, tačiau geras. Yra kur pasitempti, tačiau buvo ir momentų, kuriuos prisimenu su dideliu malonumu.
Pastarajame sezone labai gerai dirbome kaip komanda. Už tai ypač dėkingas savo asistentams Vytautui Šimkui ir Vyteniui Kazlauskui, papildomiems teisėjams Sergejui Slyvai ir Jurijui Paškovskiui. Teisėjavimas, kaip ir futbolas – komandinis darbas. Nekalbu vien apie rungtynes, tačiau ir apie pasiruošimą joms, kelionės drauge, treniruotes drauge. Jei nebus supratimo ir gerų tarpusavio ryšių – nieko neišeis.
Kada bus galima išvysti lietuvį UEFA Čempionų lygos rungtynėse? Ar tai Jums svarbu asmeniškai?
Tai yra siekiamybė ir tikslas, tačiau ten patenkama laiptelis po laiptelio, reikia būti kantriam ir nenustoti tikėti, jog gali tai pasiekti. Negaliu įvardinti konkrečios datos ar termino. Dalyvauti Čempionų lygoje – svajonė, tai ko trokšta visi futbolą žaidžiantys, teisėjaujantys ar kažkaip su juo susiję žmonės. Tai klubinio futbolo viršūnė. Darau viską, kad ten patekčiau.
Kaip pavyksta adaptuotis prie aplinkos išvykus į tarptautines rungtynes? Ar neišmuša iš vėžių daugiatukstantinės žiūrovų minios?
Pilni stadionai manęs neglumina. Kuomet ateini į juos treniruotis prieš rungtynes atrodo didingi ir šiek tiek slegiantys. Tik tuomet turi laiko pagalvoti apie tai, koks bus triukšmas, kokia minia čia susirinks, kiek pastabų ar patarimų gausi.
Rungtynių metu apie tai nėra kada galvoti, visa koncentracija yra į žaidimą. Triukšmas, audringa atmosfera padeda susikaupti. Supranti, koks svarbus šis žaidimas tūkstančiams žmonių. Lietuvoje šito trūksta. Tikiuosi, kad greitu laiku ir mes turėsime modernų stadioną, kuriame visi galės susirinkti palaikyti mūsų rinktinę ar klubus Europos taurėse.
Pernai FIFA panaikino 45 metų amžiaus cenzą teisėjams. Kiek metų planuojate teisėjauti toliau?
Manau, jog tie 45 metai nebuvo sugalvoti šiaip sau. Visgi amžius veikia tavo fizines galias, ypač greitį. Dar turiu šiek tiek laiko apie tai pamąstyti. Visgi dabar linkčiau link to, jog reikia užleisti vietą jaunesniems. Kažkada aš užėmiau Audriaus Žutos vietą. Tikiuosi jam gėdos nepadariau… Jei rimčiau, tai ne vien fizinės ištvermės klausimas, tačiau ir moralės.
Kuo užsiimate be teisėjavimo futbole?
Dirbu kūno kultūros pedagogu darželyje. Tai išties įdomus ir įtraukiantis darbas. Dabar dažnai mąstau, kuria kryptimi eiti baigus teisėjo karjerą: tapti futbolo teisėjų inspektoriumi ar su vaikų kūno kultūra. Norėčiau tai derinti.
Laisvalaikiu labai mėgstu skaityti, nors negaliu skirti tam daug laiko. Ypač mėgstu klasikinę rusų literatūrą. Pažaidžiu kompiuterinius žaidimus, nors sūnums paaugus jau vis rečiau gaunu tam laiko (šypsosi – aut. past.). Leidžiu laiką su šeima, auginu tris vaikus.
Beje, UEFA teisėjų instruktoriai pradedantiems teisėjams akcentuoja, kad visą laiką prioritetų lentelėje šeima ir darbas turėtų būti aukščiau už teisėjavimą. Ne visada tai pavyksta, tačiau visada stengiuosi rasti kompromisą.
Jei viską pasvertume, ar teisėjavimas futbole gali būti svajonių darbas?
Tokiame lygyje, kokiame teisėjauju – ko gero taip. Tačiau iki teisėjavimo Europos ar pasaulio lygiu laukia sunkus ir alinantis kelias. Žiūrėdamas į pradedančius teisėjus kartais pagalvoju, kad jie nesuvokia, kiek daug reikės atsisakyti, paaukoti ir iškęsti, kad šio to pasiektum. Dažnas jaunas teisėjas nori visko čia ir dabar.
Dėl to tarp teisėjų yra didžiulė natūrali atranka, kurią įveikia toli gražu ne kiekvienas. Juk ne taip paprasta užuot ėjus į vakarėlį, pasakyti savo draugams, jog negali, nes rytoj teisėjausi dvylikamečiams. Nuo čia prasideda kelias į svajonių darbą.
Tekstas, nuotraukos – Valdas Knyzelis
Žemaitijos futbolo atgimimo daigai