Lietuvos baidarių ir kanojų irkluotojams žiema yra vienas svarbiausių pasirengimo naujam sezonui periodų. Ne veltui sakoma, kad baterijos yra kraunamos žiemą.
Šių metų pradžioje nemaža dalis Lietuvos baidarininkų ir kanojininkų dvi savaites sportavo ant sniego. Vienas geriausių Lietuvos kanojininkų Henrikas Žustautas su kolegomis slidinėjo Italijos aukštikalnėse. Jis prisipažįsta, kad keletą pastarųjų metų jis į kalnus slidinėti nevykdavo, tačiau dabar buvo nuspręsta prisijungti prie kitų rinktinės narių.
„Padarėme gerą aerobinį darbą. Turėjome ilgesnes treniruotes, skirtas širdžiai stiprinti. Taip pat ir raumenys slidinėjant dirba kitaip nei irkluojant. Galima sakyti, kad tai buvo bendro fizinio pasiruošimo bei ištvermės stovykla“, – pasakojo H. Žustautas.
Sportininkas neslepia, kad stovyklose visiems reikia laikytis tam tikros rutinos. Rytais būdavo pusryčiai, tuomet pora valandų laisvesnio laiko, o tuomet – dvi valandos lygumų slidinėjimo. Kartais būdavo įterpiamos intervalinės treniruotės. Vėliau – poilsis, o vakare – bendro fizinio pasirengimo stiprinimas sporto salėje.
„Anksčiau aukštikalnėse stovyklos yra trukdavusios ir ilgiau nei dvi savaites, bet man jos didelio poveikio nepadarė. Šiais metais su treneriu nusprendėme, kad verta pakeisti aplinką, pagerinti bendrą fizinį pasirengimą, įsivažiuoti į tam tikrą režimą. Užsienyje režimas būna kitoks nei namuose“, – pabrėžė H. Žustautas.
Tituluotas Lietuvos kanojininkas yra atviras – žiemos sportas jam nėra pats mėgstamiausias, todėl tokios stovyklos dažniausiai yra vienintelis laikotarpis, kuriuo metu jis mėgaujasi viena iš žiemos sporto šakų.
„Vieną arba dvi savaites paslidinėti stovykloje yra visai gerai, bet pats malonumas yra mažas. Pulsas didelis, raumenys tiesiog „dega“. Galbūt pirmos dvi-trys dienos įsivažiavimui leidžia pasimėgauti tuo procesu. Vėliau jau tenka nemažai ir pakentėti. Visgi slidinėti atvykstame ne pramogai“, – teigė sportininkas.
Praėjus mėnesiui, pajėgiausi Lietuvos baidarininkai išvyko į stovyklas Portugalijoje arba Italijoje. Tuo tarpu trys kanojininkai, tarp jų ir H. Žustautas, pirmą sykį stovyklauja tolimojoje Kolumbijoje.
Ten taip pat aukštikalnės, tik darbas jau vyksta ant vandens, o ir oro temperatūra maloni – apie 20 laipsnių.
„Pirmą kartą irkluoju 2 km aukštyje. Pirmą savaitę negalėjome smarkiau irkluoti, nes labai pakildavo pulsas. Trečią savaitę jau viskas normalizavosi, adaptacija įvyko, todėl aukštikalnių poveikis jau nebe toks stiprus. Prisitaikyti pavyko, o ar bus kokia nauda, pamatysime vėliau“, – kalbėjo H. Žustautas.
Jis džiaugiasi, kad sąlygos Kolumbijoje yra labai geros. Guatapėje, kur sportuoja lietuviai, yra didelis ežeras, kuriame, pasak H. Žustauto, dažniausiai nebūna didelių bangų. Lietuviai patenkinti ir maistu. O režimas vėl panašus – po treniruotę ryte ir vakare. Šiuo atveju dažniausiai jos vyksta ant vandens, tik vakarais dar kartais nueinama į sporto salę.
Stovyklų metu intensyviai sportuojama šešias dienas per savaitę. Vienintelė likusi diena skirta poilsiui arba laisvam laikui. Dėl to H. Žustautas su kolegomis spėjo šiek tiek pamatyti pačios Kolumbijos.
„Vieną dieną buvome nuvažiavę į Medeljino miestą, kur turėjome ekskursiją. Visai patiko. Matosi, kad Kolumbija yra kitokia šalis nei įprasta, su kitokia kultūra, bet vis tiek įdomu. Smagu pamatyti kažką naujo, – kalbėjo H. Žustautas. – Kadangi per olimpines žaidynes esu buvęs Brazilijoje, tai ten buvo kažkas panašaus. Svarbiausia, kad yra geras oras, puikios sąlygos sportuoti. Laisvo laiko nedaug, bet stengiamės jį išnaudoti prasmingai.“
H. Žustautas pastebi, kad šiuo metų laiku oro temperatūra aukštikalnėse labai priklauso nuo saulės. Kai jos nėra, tada pasidaro vėsoka, o kai ji šviečia – tuomet atsiranda karštis.
„Jau ir pečių oda yra nusilupusi nuo saulės, nes ji būna labai kaitri ir nudegti galima labai greitai. Visgi ta saulė čia nešviečia ypač dažnai, todėl oro sąlygos yra optimalios“, – pridūrė jis.
Tekstas: Dominyko Genevičiaus
Nuotraukos: asmeninio archyvo
3x3 kryptimi pasukęs M. Kumpys: noriu patekti į olimpiadą kartu su žmona