Schema labai paprasta – vystantis sportui, kartu vyko sporto aprangos raida. XIX amžiaus antrojoje pusėje didelio dėmesio sulaukė tokios sporto šakos kaip tenisas, polas, kriketas ir kroketas, golfas, badmintonas, šaudymas iš lanko, tinklinis ir daugelis kitų. Todėl tinkama apranga buvo būtina ne tik šių sporto šakų atstovams, bet ir žiūrovams, norintiems jausti ryšį su sportu. XX amžiaus trečiajame dešimtmetyje atsirado terminas „žiūrovų sportas“.
1850
„Turkiška suknelė“ iš esmės skiriasi nuo anksčiau buvusio privalomo nepatogaus korseto.
Nebūtinai konkretaus laiko mados tendencijos lėmė tai, kaip atrodo sportinė apranga. Gamintojai vis labiau ėmė kreipti dėmesį į patogumą – kad drabužiai nevaržytų judesių. Pradžioje, suprantama, naujovės buvo skirtos vyrams, tačiau laikui bėgant ir tarp moterų pradėjo rastis vis daugiau sporto entuziasčių. Vienos pirmųjų prieš nepatogią aprangą ėmė protestuoti amerikiečių feministės. 1849 metais žurnale „Water Cure Journal“ pasirodė moterims skirti straipsniai, raginantys atkreipti dėmesį į tai, kokia joms siūloma apranga yra nepatogi: vandens procedūrų metu ar gydydamasi kurorte moteris privalo jaustis komfortiškai, tad reikalinga visiškai kitokia apranga, nei įprasta vilkėti kasdien. Žurnale pateiktas naujojo apdaro eskizas – plačios kelnės ir patrupinta patogi suknelė. Ji pavadinta „turkiška suknele“. Kitais metais žurnalo skaitytojos ėmė vilkėti naująjį ansamblį ir taip atkreipė kitų moterų dėmesį.
1890
Anna Kopčovska, dar žinoma kaip Annie Londonderry, buvo Rygoje gimusi amerikiečių keliautoja ir žurnalistė. Ji – pirmoji moteris, 1895 metais dviračiu apvažiavusi Žemės rutulį per 15 mėnesių.
Dabar pasaulyje prasidėjo tikra dviračių manija, nes ši sporto šaka, kitaip nei anksčiau populiarintos, visapusiškai pritaikyta abiejų lyčių atstovams. Suprantam, kad pirmosios drąsiausios moterys privalėjo atlaikyti tikrą kryžminę ugnį, nes apranga, kurią vilkėdamos dailiosios lyties atstovės sėdosi ant ne itin patogios transporto priemonės, nebuvo labai tinkama (įsivaizduokite ilgus sijonus ir sukneles). Išdrįsusios apsimauti kelnes buvo negailestingai kritikuojamos ir išjuokiamos. Tačiau damos nepasidavė: nors drąsiųjų buvo nedaug, dviratininkių suknelės tapo trumpesnės – net prilygo ilgiausiam švarkui, o kelnės – siauresnės.
1906
Iki 1906 metų Gustavas Zanderis buvo įkūręs medicinos institutus 146 šalyse, pagal jo metodiką sukurti mechaniniai treniruokliai buvo įrengti sveikatingumo centruose, kartais įsigyjami ir naudojami privačiai.
XX amžiaus pradžioje visuomenę užvaldė pomėgis, dabar vadinamas lengvuoju kultūrizmu. Naujoji mankšta buvo susijusi su švedo G. Zanderio vardu. Šis medikas kūrė įtaisus, kuriuos vadino mankštinimosi treniruokliais, ir greitai fizinės terapijos idėja užvaldė visą pasaulį.
1921
Suzanne Lengen tapo įkvėpimo objektu daugeliui moterų ir suteikė galimybę iš pagrindų pakeisti teniso ir laisvalaikio aprangos madą.
1921 metais Vimboldono turnyre legendinė tenisininkė ir viena populiariausių pasaulio sportininkių S. Lengen sukėlė susižavėjimo bangą, kai į aikštyną atvyko vilkėdama prancūzų dizainerio, sporto mados pionieriaus Jeano Patou sukurta suknele be rankovių ir plisuotu sijonu, siekiančiu truputį žemiau kelių.
1936
Eddie Baueris ėmė siūti dygsniuotas kišenes, kad jos nesukristų į drabužio apačią.
Dabar populiarios dygsniuotos striukės atsirado ketvirtajame dešimtmetyje ir sietinos su sporto aprangos dizainerio E. Bauerio vardu. Gerokai sužvarbęs jis pažadėjo sukurti šiltesnę striukę. E. Bauerį įkvėpė pūkų pripildytos rusų kariškių striukės. Iki dešimtojo dešimtmečio dygsniuotos pūstos striukės buvo kasdienis medžiotojų ir raitelių drabužis, tačiau jas pasisavino Niujorko ir Deitroto hiphopo atlikėjai. „Helly Hansen“ yra tik vienas iš gamintojų, kurių produkcija užkariavo JAV šiaurinius miestus, nes buvo puiki apsaugos nuo šalčio priemonė.
1942
Trečiajame ir ketvirtajame dešimtmečiuose Ann Bonfoey Taylor, JAV kalnų slidinėjimo rinktinės narė ir aviatorė, nutarė kurti slidinėjimo kostiumus. Jos draugė Diana Vreeland, tuometinė žurnalo „Harper’s Bazaar“ redaktorė, jais buvo sužavėta. Sportininkė tapo ne tik dizainere, bet ir fotomodeliu. A. Taylor pasauliui įrodė, kad sportinė apranga taip pat gali būti moderni.
Trečiajame dešimtmetyje slidinėjimas tapo elito pamėgtu laisvalaikio pomėgiu. Natūralu, kad užsiimti naujuoju sportu reikėjo tinkamos ir stilingos aprangos. Didelis žiemos sporto aprangos proveržis įvyko po Antrojo pasaulio karo, kai vis labiau imtos naudoti tamprios sintetinės medžiagos ir nailonas. Dizaineriams buvo suteikta galimybė kurti megztinius primenančias sukneles ir sportines palaidines, jos buvo labai patogios ir suteikė neįsivaizduojamą judesių laisvę. Naudodami nailoną ir įvairias dizaino technologijas, kurios anksčiau buvo reikalingos karinei aprangai, sporto drabužių dizaineriai sukūrė kišenes su užtrauktukais, užtraukiamus kapišonus, kelnes su kilpomis galuose ir kitas naujoves – kas dabar atrodo įprasta.
1956
Fredericko Perry karjera, stiliaus pojūtis ir teniso mados ėjimas koja kojon su laikmečiu padėjo „Fred Perry“ tapti kultiniu prekės ženklu, nors iš pradžių gaminiai buvo skirti sportininkams.
Mados pasauliui duoklę atidavė ir teniso karjerą baigę atletai, kurie ėmėsi kurti sportinę aprangą. Vienas tokių buvo Prancūzijos teniso čempionas René Lacoste – 1933 metais jis sukūrė prekės ženklą „Lacoste“. Viskas prasidėjo nuo polo marškinėlių, tinkamų tenisininkams ir golfo žaidėjams, o vėliau virto milžiniška kompanija, gaminančia ir laisvalaikio aprangą. Panaši istorija susijusi ir su britų teniso žaidėju Fredericku Perry, kuris savo aprangos prekės ženklą sukūrė XX amžiaus šeštojo dešimtmečio antrojoje pusėje.
1971
Pradžioje sportinė avalynė buvo pavadinta prancūzų žaidėjo Roberto Hailleto vardu, bet 1971 metais pakeista į garsesnio tenisininko – Stanley Smitho.
Aštuntojo dešimtmečio pradžioje „Adidas“ sukūrė „Stan Smith“ teniso avalynę šios sporto šakos mėgėjams. Kurį laiką ji buvo paplitusi tik tarp sportininkų, bet mados pasaulio atstovai su „Marc Jacobs“ priešakyje ją pritaikė savo kolekcijoms. 2014 metais šie sportiniai bateliai buvo išleisti su aukštosios mados fanfaromis ir dabar pasiekė kultinių statusą. „Adidas“ pasaulyje išplatino juosteles, kai „Run-D.M.C.“ visur ėmė puoštis juodais ir baltais „Adidas Superstar“. Taip pat „Run-D.M.C.“ pradėjo perėjimą iš aukštosios mados į gatvės madą – tai yra, kai tikslingai ir kantriai ant podiumo dėvima ta pati apranga vėliau išpopuliarėja ir gatvėje. Grupės narių išvaizda padarė didžiulę įtaką hiphopo madai, savo pozicijų neapleidžia ir šiandien.
1982
Amerikiečių aktorė Jane Fonda pristatė savo pirmąją aerobikos programą ir ja greitai susidomėjo visas pasaulis.
Tamprių audinių evoliucija lėmė sportinių kelnių, turinčių užtrauktukus ir pašiltintų striukių atsiradimą. Septintajame dešimtmetyje gamintojai ėmė pristatyti mėlyno, raudono ir pilkšvo atspalvių, kurie šiandien asocijuojasi su klasikine sportine apranga, drabužius iš medvilnės ir nailono. Savo ruožtu devintąjį dešimtmetį galima laikyti sportinės aprangos zenito laikotarpiu. Ypač madingos tapo tamprės, sportiniai bateliai, teniso marškinėliai, elastinės plaukų juostos, kepurės, sportiniai krepšiai – daiktai, kurie iki tol labiau buvo susiję su profesionalių sportininkų kasdienybe. Kaip tamprės – funkcionalus drabužis, kurį buvo numatyta vilkėti už uždarų durų, – išplaukė į platesnius vandenis? Teorija paprasta: jos tokios patogios, kad sportininkės nenorėjo nusimauti.
Tekstas: Sandos Krastos
Nuotraukos: Wikimedia, Phoenix Art Museum, Godey’s Lady’s Book
Modernią parką – į kiekvieną drabužinę!