Anksčiau aptarėme, kurie futbolininkai, sužibėję pastarosiose pasaulio pirmenybėse, sulaukia dėmesio ir pasiūlymų iš geriausių Europos ekipų. Visgi po čempionatų ne visi pirkiniai pasiteisina. Toks reiškinys kur kas dažniau pasitaikydavo prieš keliolika metų, tačiau ir dabar, didieji klubai, turėdami gausias skautų komandas, sugeba perėjimų rinkoje prašauti ir įsigyti vienkartines pasaulio čempionatų žvaigždes. Būtent jas ir apžvelgiame šios savaitės tekste.
Ne itin tolimoje praeityje futbolininkams net nereikėjo sužaisti viso čempionato aukščiausiame lygyje, pakakdavo vos vienerių rungtynių, jog imtų plaukti pasiūlymai iš elitinių Europos klubų. Tai jums gali patvirtinti buvęs Rusijos rinktinės puolėjas Olegas Salenko. 1994-ųjų planetos pirmenybėse pastarasis įmušė šešis įvarčius bei dalinosi rezultatyviausio čempionato futbolininko apdovanojimą su legendiniu Hristo Stoichkovu. Įdomu tai, jog net penkis iš šešių tikslių smūgių rusas įmušė vieneriose rungtynėse su Kamerūnu – tai vis dar yra rezultatyviausias futbolininko pasirodymas čempionato istorijoje.
Iš karto po pirmenybių Salenko padėjo parašą po sutartimi su „Valencia“. Deja, rusui sezonas nesusiklostė ir sužaidęs 25-erias rungtynes bei pasižymėjęs 7 kartus, jis paliko Ispaniją po vienerių metų ir prisijungė prie Glazgo „Rangers“, kur nesulaukęs nė 1995-ųjų metų pabaigos jis vėl kėlė sparnus – šį kartą į Turkiją.
Beveik taip pat tame pačiame čempionate pasisekė ir Nigerijos rinktinės puolėjui Danieliui Amokachi. Liverpulio „Everton“ klubui tuomet rekordinę 3 mln. svarų sumą kainavęs Amokachi pasaulio čempionate taip pat blykstelėjo vos vieneriose rungtynėse, kai atseikėjo tolimą įvartį tuo metu itin silpnai atrodžiusiai Graikijos rinktinei. Karjera „Everton“ ekipoje nigeriečiui futbolo aikštėje nenusisekė – rekordinis pirkinys įmušė vos dešimt įvarčių per du sezonus – tačiau tapo fanų favoritu, kuomet „FA“ taurės pusfinalyje su „Tottenham“ pats nusprendė išleisti save į aikštę po komandos draugo traumos ir įmušė du įvarčius, nutiesusius „Everton“ kelią į finalą, kuriame žaidimas taip pat buvo pergalingas. Po pusfinalio pargalės tuometinis „Everton“ strategas Joe Royle‘as teigė: „Tai buvo geriausias keitimas, kurio aš neatlikau.“
Po ketverių metų vykusiame pasaulio čempionate Prancūzijoje taip pat netrūko vienadienių žvaigždžių. Viena jų buvo šeimininkų ekipoje. Atidarymo rungtynėse Thierry Henry bei Davide’ą Trezeguet startinėje sudėtyje sugebėjęs nukonkuruoti puolėjas Stephane’as Guivarc’h jau po 30 minučių rungtynių su Pietų Afrikos Respublika buvo pakeistas dėl prasto žaidimo. Puolėjas nežaidė kitų grupės rungtynių, tačiau nuo ketvirtfinalio startavo visuose mačuose. Kaip žinia, prancūzai čemionatą laimėjo, o nugalėtojų rinktinės narį Guivarc‘h nusprendė pasikviesti „Newcastle United“ treniravęs Kenny Dalglishas. Nors prancūzas neįmušė nė vieno įvarčio čempionate, klubas už puolėją sumokėjo 4 mln. eurų.
Sezono pradžioje Dalglishą trenerio poste pakeitęs Ruudas Gullitas prancūzui suteikė debiutą, per kurį jam pavyko pasižymėti, tačiau pirmosios rungtynės su „Liverpool“ buvo vienintelis sėkmingas momentas klube. To paties sezono lapkričio pradžioje prancūzas atsisveikino su klubu ir persikėlė į Glazgo „Rangers“, kur laimėjo škotišką „treble“, tačiau po metų paliko ekipą.
Nors „Manchester United“ fanams žodžiai „vilčių nepateisinęs brazilas“ asocijuojasi su Andersonu, prieš penkiolika metų šis buvęs klubo saugas turėjo savo pirmtaką. 2003-ųjų vasarą klubo strategas Seras Alexas Fergusonas nusprendė pasikviesti į ekipą tuo metu labai mažai kam žinomą futbolininką Cristiano Ronaldo. Nors pastarasis kainavo dvigubai brangiau, portugalo atvykimą užgožė jaunosios brazilų žvaigždės Klebersono įsigijimas. Puikų čempionatą sužaidęs saugas už 7 mln. eurų prisijungė prie „United“, taip pat kontraktus jam siūlė „Barcelona“ bei „Leeds United“. Ekipa už brazilą turėjo paaukoti ne tik finansus, bet ir vietą sudėtyje – „velniai“ į Londono „Chelsea“ išsiuntė argentinietį Juaną Sebastianą Veroną. Klebersono atvykimas kėlė daug vilčių, saugas buvo giriamas ir naujojo savo trenerio, ir buvusio brazilų stratego Luizo Felipe Scolario.
Deja, kaip dabar galite nuspėti, saugas visiškai nepateisino ir savo kainos, ir trenerių lūkesčių. Brazilas per du sezonus sužaidė vos dvidešimt rungtynių ir už 2 mln. eurų persikėlė į Stambulo „Bešiktaš“. Toliau Klebersono karjeros kreivė smuko tik žemyn – apkaltinęs turkų klubą dėl neišmokėto atlyginimo jis nutraukė kontraktą su „Bešiktaš“ ir grįžo į gimtinę, kurioje praleido beveik visą likusią karjeros dalį.
Po 2002-ųjų pasaulio pirmenybių netoliese Mančesterio esantis Liverpulio miestas taip pat nesnaudė. Raudonosios miesto ekipos strategas Gerardas Houllier irgi buvo nukreipęs dėmesį į čempionato žvaigždes, šį kartą – Senegalo rinktinę, tuo metu nužygiavusią iki ketvirtfinalio.
Senegalo atvykimą į čempionatą aptemdė įvykdyta vagystė, kuomet krašto saugas Khalilou Fadiga apvogė Pietų Korėjos juvelyrikos parduotuvę. Kamerūnietis netrukus apkaltino rinktinės puolėją El Hadji Dioufą, jam liepusį įvykdyti nusikaltimą, o šis sulaukė nemenko atkirčio iš nacionalinės rinktinės trenerio. Prancūzų kilmės treneris Bruno Metsu neatsisakė futbolininkų paslaugų, o apsiribojo kalba, kurios metu išdėstė mintis, jog vienintelis būdas Dioufui atpirkti savo kaltę už komandos draugą – laimėti atidarymo rungtynes prieš Prancūziją. Sunkiai dirbęs Dioufas ir komanda minimaliu rezultatu sugebėjo pagrobti pergalę iš prancūzų.
Ne iš gerosios pusės pasižymėjęs Dioufas sužaidė puikų čempionatą ir, kaip ir rinktinės draugas Salifas Diao, užsidirbo persikėlimą į „Liverpool“. Tiesa, čia įvykiai abiems afrikiečiams nesusiklostė.
Dioufo karjera Mersisaide buvo paženklinta nesutarimais su komandos draugais bei spjaudymais ant varžovų sirgalių. Po dvejų metų puolėjas buvo išsiųstas į „Bolton“, kiek ilgiau Liverpulyje truko Diao karjera. Atraminis saugas praleido ketverius metus ekipoje ir 2007-aisiais persikėlė į „Stoke“. Visgi, tiek Dioufas, tiek Diao buvo abu pelnytai kritikuojami buvusių komandos draugų Steveno Gerrardo bei Jamie Caragherio, kuris savo autobiografijoje futbolininkus pavadino nusivilymais ir katastrofomis.
Tekstas: Lauryno Puikio
Nuotraukos: Scanpix
„Converse“ ambasadorės Vikės vasaros veiklos TOP 10