KABLYS

Stalinizmo epochos pastatas Vilniuje, Kauno gatvėje, netoli geležinkelio ir autobusų stoties įaugęs į kraują ne vienos kartos vilniečiui. Kadaise čia buvo Geležinkeliečių kultūros rūmai. Šokius ir akordeonus pakeitė gaurai ir gitaros – nepriklausomoje Lietuvoje įsikūrė jaunimo klubas „Kablys“, kuriame tvyrojo neformali ir svaigi atmosfera. Po kelių gaisrų ir sunkių ekonominių laikų, kai atrodė, kad „Kablys“ nulinko, gyvenimas į senąjį pastatą grįžo visais ratais. Dabar „Kablyje“ – riedlenčių parkas, kultūros baras, hostelis, renginiai ir daugybė gyvenimą švenčiančių žmonių.

„Kablio“ direktorė (kaip gerai skamba pareigos!) Irutė Vaškelaitienė kraipo galvą ir sako, kad per kelerius metus veikla taip išsivystė, kad milžiniško tūrio pastate jau trūksta patalpų naujoms idėjoms. „Todėl dabar didžiausias dėmesys – kokybei. Visko pradžia buvo skateparkas, po kurio generavome kitas idėjas.“

Vyresni bambekliai iškart įsivaizduoja, kad su tais riedlenčių papročiais ne viskas gerai: keistai apsirengę, užsiima nesąmonėm, gal dar ko ten prisigalvoja iš gatvės kultūros. Riedlenčių parko direktorius ir instruktorius Einius Žiūkas šypsosi ir ramiai atremia: „Ateina vaikai su tėvais, pamato viską savo akimis ir jiems pasidaro ramu. Vasarą organizuojame stovyklas, pamainose jau sunku rasti laisvą vietą. Ir taip atsitiko per 4 metus. Mes tikrai sulaužėme stereotipinius įvaizdžius apie riedlentes.“

Jaunimas skateparke gerai leidžia laiką. Mačiau savo akimis ir ne kartą buvau pats atvedęs savo sūnų. Svarbiausia – kad tai aktyvus laisvalaikis ir fizinis krūvis. Einius pasakoja, kad ne visi „užsikabina“ kaip jis, važinėjantis riedlente jau per 13 metų: „Vieni išmoksta, pavažinėja kelis metus ir užmiršta. Kitiems tai tampa viso gyvenimo pomėgiu“.

„Kablio“ rampos – rimta paspirtis riedlenčių, paspirtukų, INLINE riedučių ir BMX dviračių sporto gerbėjams. Tai pirmas toks parkas Lietuvoje uždarose patalpose. Anksčiau žiemą riedlentininkai dūsaudami galėjo žiūrėti į pakabintą lentą ar važiuoti svetur – dabar tokių problemų nėra. „Beje, riedlenčių sportas man padėjo įsisavinti ir snieglentę. Tereikėjo vienos dienos, kad išmokčiau. Kiekviename sporte būna ir traumų. Bet turiu tokį pavyzdį – mano geriausias draugas, mokyklos bendrasuolis visą laiką žaidė ir žaidžia krepšinį, o aš važinėju riedlentėmis. Traumų kur kas daugiau patyrė draugas. Mes mokame griūti, turime išlavintą pusiausvyros jausmą“, – dėsto Einius.

Linksiu galva ir prisimenu, kaip riedlentės atsirado Vilniuje. Kartu su breiku, aštuoniasdešimtųjų pradžioje. Populiariausia vieta važinėtis buvo Kalnų parko estrada. Jei atmintis neapgauna – didžiausias daugelio pasiekimas tuomet buvo tiesiog važiavimas zigzagais ir šuolis su lenta.

„Buvo pas mus užsukęs pavažinėti ir penktą dešimtį perkopęs vyras. Norėjo jaunystę prisiminti. Turbūt nėra amžiaus ribos šiame sporte“, – įsitikinę Irutė ir Einius.

Jei kilo noras praleisti dieną ant riedlenčių – varyk į „Kablį“. Tik būk atsargus – ne vienas jaunas ir senas čia pagavo „kablį“!

Tekstas: Vytaras Radzevičius
Nuotraukos: Kablys