Londono olimpinių žaidynių vicečempiono svajonėse – olimpinis ir pasaulio aukso medaliai. Tačiau visaginietis dar randa laiko ir kitoms veikloms! Su J. Šuklinu kalbamės jam ką tik sugrįžus iš pasiruošimo stovyklos Portugalijoje.
Dabar Lietuvoje esi retas svečias. Pasirengimo stovyklos įsibėgėjo, netrukus prasidės varžybos. Kaip sekasi ruoštis sezonui?
Portugalijoje padarėm viską, ką planavom, treniruojuosi pagal trenerių, metodininkų, profesorių patarimus. Kai bus šilčiau – dar viena pasiruošimo stovykla Kroatijoje. Portugalijoje ir ankstyvą pavasarį šilta, geros treniruočių sąlygos ir maistas. Ten irstėmės užtvenktoje upėje, kur nėra srovės, didelis vandens plotas, kartu treniravosi gera kompanija – dar apie 300 irkluotojų.
Kol Lietuvoje buvo užšalusios upės ir ežerai, sėkmingai dalyvavai vietos savivaldos rinkimuose Visagine. Ar politika – tavo ateitis po sporto?
Kol kas aš nepavadinčiau to didele politika. Tai vietinė politika – dalyvavimas miesto gyvenime. Prieš rinkimus gerai apsvarsčiau, kad galėsiu ir sportuoti, ir pakaks laiko aktyviai veiklai Visagine. Spėsiu dalyvauti posėdžiuose – man tai svarbu, nes ir ateityje planuoju čia gyventi. Tačiau neturiu ketinimų eiti toliau ar daryti politinę karjerą. Noriu iš savo pusės prisidėti ar padėti, kad mano mieste būtų geriau gyventi. Matau, kad reikia spręsti darbo vietų problemas, jos pačios neatsiranda. Trūksta pastangų pritraukti investicijoms. Matau daug veiklos galimybių šiose srityse.
Bet labiausiai esi žinomas kaip irkluotojas. Artėja pasaulio čempionatas Italijoje ir atranka į 2016 metų Rio de Žaneiro olimpines žaidynes. Kokie lūkesčiai?
Minimali mano užduotis – pasaulio čempionate gauti kelialapį į olimpines žaidynes. Bet aš maksimalistas – noriu kovoti dėl pasaulio čempiono medalio. Noriu dviejų viename. Nesvajoju tik patekti į penketuką ar šešetuką. Mūsų sporto šakoje esu jau sprinto veteranas, jaunimas turi sprogstamą jėgą ir darosi vis sunkiau. Gal jau reikės kvalifikuotis į kitą rungtį, nes auga stipri karta. Po olimpiados norėsiu baigti karjerą – bus kam mane pakeisti, Lietuva turės medalių. Man neleidžia atsipalaiduoti Henrikas Žustautas – pats save tokį jauną atsimenu. Visaginas turės ir gerą kanojininką – septyniolikmetis Vadimas Korobovas rodo gerus rezultatus.
Esi išrinktas geriausiu 2014 metų Lietuvos sportininku. Ką tarp kitų tau reiškia šis titulas?
Kažkada svajojau laimėti viską, ką tik įmanoma. Metams bėgant ambicijos lieka, bet dabar jau renkuosi – labai noriu iškovoti olimpinį aukso medalį. Malonu, kad žmonės balsavo už mane geriausio sportininko rinkimuose, bet to nesulyginsi su sportinėmis pergalėmis. Apdovanojimą padėjau į spinta ir… žiūriu į ateitį.
Gali pasidalyti su žmonėmis (kad jie įsivaizduotų tavo krūvį), kaip atrodo eilinė geriausio Lietuvos sportininko diena?
Per dieną vyksta 3 arba 4 treniruotės. Pirmoji treniruotė 9 valandą, antroji prasideda 11 valandą. Toliau – pietūs, miegas, trečia treniruotė ant vandens, ketvirta – sporto salėje. Po treniruočių – raumenų masažas ir lieka dvi valandos laiko sau. Bet dabar per tą laisvą laiką reikia studijuoti Visagino miesto dokumentus, posėdžių medžiagą, norisi kuo daugiau apie miesto gyvenimą sužinoti. Atidėjau magistratūros mokslus (studijuoju viešąjį administravimą).
Kokios asmeninės „aukos“ siekiant aukštų sportinių tikslų?
Mažiau nei kiti turiu laiko pabendrauti su draugais. Jei kažką darau, noriu, kad tai būtų rimta. Todėl kol kas negaliu skirti laiko rimtiems santykiams… Noriu pats vaikus auklėti. Dabar to nepavyktų gerai daryti, todėl šeimos kūrimo planai atidėti ateičiai.
Pernai Visagine organizavai bokso turnyrą „Ivano Plochotniuko memorialas“. Ar jis turės tęsinį?
Noriu, kad tai būtų tradicija, kad mūsų draugo Ivano Plochotniuko vardas būtų įamžintas. Pats anksčiau esu bandęs boksuotis, mano tėvas – bokso sporto meistras. Man patinka šis sportas. Noriu parodyti žmonėms, ypač jaunimui, kad kovoti reikia ringe, pagal taisykles, o ne gatvėse, kur žuvo mūsų draugas…
Dar ir gitara groji. Ir, regis, šis tavo pomėgis taip pat neblėsta. Ar galim tikėtis tavo solinio albumo ar pamatyti koncerte?
Tai tik pomėgis. Dabar tam skiriu per mažai laiko ir netobulėju. Gitarą kartais paimu į rankas dėl dūšios. Ir muzikos klausausi pagal nuotaiką. Yra vienokia, kuri tinka treniruotėms, ir kitokia, kuri gali skambėti namie. Apie koncertus kalbos negali būti, nes tam reikia ruoštis. O jei turėčiau laiko, tai man patiktų. Tada gal ir surengčiau koncertą.
Turi atidaręs savo piceriją. Ar mėgsti gaminti? Ar tau tenka laikytis specialios sportinės mitybos? Gali pasidalyti su skaitytojais savo mėgstamo patiekalo receptu?
Maisto gamybai tenka skirti laiko. Kai stovyklaujam Kroatijoje, gyvenam apartamentuose su virtuve. Kai būna laiko, patys sau gaminam valgyti. Ieškom naujovių, išbandom įvairius receptus, ne vien makaronus valgom.
Mano mitybos principai labai paprasti: nevalgau prieš miegą, nevalgau po 8 valandos vakaro, pirmoje dienos pusėje – angliavandeniai, antroje – baltyminis maistas. Stengiuosi nevalgyti saldumynų. Man lengviau jų visai atsisakyti, nei valgyti šiek tiek, nes paragavus sunku sustoti (juokiasi).
Klausimas, kurį dažnai užduoda žmonėms, kurie užsiima labai įvairia veikla: kaip viską spėji?
Viskas įmanoma. Reikia žiūrėti į savo veiklą profesionaliai, sudėlioti prioritetus ir akcentus. Negalėčiau dirbti meru ir ruoštis olimpiadai. Visą veiklą reikia gerai apgalvoti, apskaičiuoti ir pasiruošti psichologiškai. Jei netiksliai sudėliosi – tai gali išbalansuot. Svarbiausia nebijoti dirbti. Net kai atrodo, kad laiko turi vis mažiau, apsižiūri – o jo vis atsiranda. Viską įmanoma suspėti.
Tekstas: Vytaras Radzevičius
Nuotraukos: iš asmeninio archyvo
Timberland