Visas būrys Lietuvos dviratininkų savo jėgas išbandė Veneto regione, Trevizo provincijoje (Italija) surengtame pasaulio žvyrkelio (gravel) čempionate. Vieni kovojo dėl aukščiausių vietų, kiti tiesiog norėjo išbandyti save, bet visi iki vieno liko sužavėti renginio vieta bei atmosfera.
„Iš esmės suorganizuoti pasaulinį renginį tokiame regione išties yra išskirtinė galimybė – visa trasa driekėsi per nesibaigiančius vynuogynus, kaimukus, pilaites ir vilas. Nuostabaus grožio vietos, kurių dauguma priklausė fiziniams asmenims ir jie leido naudotis jų žeme, kad šis renginys įvyktų“, – sakė renginyje apsilankiusi „Sportland“ marketingo vadovė Edita Čivilytė.
Vaizdas išties buvo įspūdingas ir dalyviams, nes visa trasa buvo pilna palaikytojų – pradedant kaimo senoliais, susėdusiai su taurėmis vyno, baigiant vietinėmis vaikų dviratininkų komandomis. Pastarieji realiai stūmė iš nugaros lenktynių dalyvius, kuriems teko įveikti ir labai stačias bei ekstremalias įkalnes.
„Visi kiekvieną dviratininką palaikė su šūksniais, palaikymo gestais ir nuolat gamino energiją, kuri neleido pasiduoti net pačiomis sunkiausiomis minutėmis, – prisiminė E. Čivilytė. – Pabuvus tokiame renginyje, tampa akivaizdu, kad Italijoje antra religija yra dviračių sportas.“
Su geriausiais pasaulio dviratininkais varžėsi 18 lietuvių. Viena iš jų – Daiva Tušlaitė-Ragažinskienė – savo šaliai iškovojo sidabro medalį. Ji finišavo antra 35-39 m. moterų amžiaus grupėje. „Sportlandmagazine.lt“ ji prisipažino, kad medalio tikėjosi. Dviratininkė taip pat liko sužavėta varžybų atmosfera.
„Emocijos po čempionato pačios geriausios – graži šalis, geras oras. Trasa, nors ir labai sunki, buvo tiesiog nuostabi. Veneto regiono vaizdai užburiantys, – kalbėjo D. Tušlaitė-Ragažinskienė. – Neneigsiu, medalio norėjau ir jaučiau, kad galiu jį iškovoti. Kita vertus, stovėdama starte bandžiau suvokti, kokios stiprios varžovės gali būti. Suprantama, kad startuoti ne elito, o savo amžiaus grupėje jau lengviau psichologiškai, nes man elito era jau baigėsi. Dėl to dabar noriu mėgautis mėgėjišku sportu.“
Specialiai šiam pasaulio žvyrkelio čempionatui D. Tušlaitė-Ragažinskienė nesiruošė. „Turime šeimas, vaikus, darbus ir daug kitų veiklų, todėl sportuojame pagal galimybes. Gyvenu Panevėžyje, lygumų krašte, todėl šiek tiek neramino, kokie kalnai laukia Italijoje. Visgi labai džiugino rugsėjo mėnesio šiltas oras Lietuvoje, kai turėjau galimybė minti dviratį lauke. Kitu atveju, čempionate Italijoje nebūčiau dalyvavusi. Dabar šią kelionę užskaitau visais 200 proc.“, – sakė ji.
Kadangi su trasa ji buvo šiek tiek susipažinusi iš anksto, sudėtingoms atkarpoms lietuvė buvo nusiteikusi. Visgi trasoje nepavyko išvengti incidento.
„78-ajame kilometre pasigavau akmenį ir prakirtau priekinę padangą. Teko apie 3 km važiuoti su tuščia padanga, kol pasiekiau maitinimo punktą ir komandos narys man davė savo ratą. Taip galėjau tęsti lenktynes, nors teko paleisti varžovę, su kuria buvome atitrūkusios nuo likusių mūsų grupės merginų“, – atskleidė D. Tušlaitė Ragažinskienė.
Tas komandos narys – Eimantas Gudiškis. Tik laimingo atsitiktinumo dėka būtent tuo momentu šalia E. Čivilytės, kuri ruošėsi D. Tušlaitė duoti vandens, buvo atmynę Elijus Čivilis su Eimantu Gudiškiu. Pamatęs bėdą, E. Gudiškis labai greitai, vos per tris minutes nuėmė padangą nuo savo dviračio ir uždėjo jį ant Daivos. Nors faktas, kad ne visiems dviračiams tinka tos pačios padangos, D. Tušlaitė-Ragažinskienė sugebėjo pasivyti nutolusias priešininkes ir pakilti iki antrosios vietos.
Toje pačioje amžiaus grupėje septinta finišavo Inga Paplauskė. Moterų elito varžybose 14-a buvo Rasa Leleivytė. 35-39 m. vyrų grupėje Andrejus Dolgovas ir Tomas Micė užėmė atitinkamai 25-ą ir 27-ą vietas.
Dviračių sporto „gravel“ disciplina pastaruoju metu sparčiai populiarėja Lietuvoje. Vis daugiau šio sporto entuziastų sėdasi ant „gravel“ dviračių. D. Tušlaitė-Ragažinskienė didžiąją karjeros dalį praleido ant plentinio dviračio, bet susidraugauti su nauja disciplina ji ilgai netruko.
„Ant tokio tipo dviračio atsisėdau tik šių metų liepos pabaigoje, o pirmą kartą su juo varžiausi Lietuvos „gravel“ čempionate rugpjūčio pradžioje. Įdomu tai, kad minant „gravel“ dviračiu nuolat keičiasi kelio danga. Tai paįvairina ne tik treniruočių procesą, kai gali tiesiog pamatyti naujas vietas ir rasti vis įdomesnių maršrutų. Pačiose varžybose yra mažiau monotonijos negu važiuojant plente, nes už kiekvieno posūkio gali tikėtis miško takelio, pievos, lygaus žvyrkelio ar sudėtingiau pravažiuojamos atkarpos su akmenimis ir biriu smėliu ar žvyru.
Šie dviračiai nuo plentinio iš esmės skiriasi tuo, kad gali įsidėti ratus su platesnėmis padangomis, kas padeda lengviau pravažiuoti bekele, išlaviruoti techniškesnėse vietose. Varžybose turi stebėti trasą, nuolat išlaikyti dėmesį, pakankamai gerai valdyti dviratį, numatyti kiek gali rizikuoti, nes menkiausia klaida gali kainuoti griuvimą ar pan. O vien tai, kad čempionate buvo ilga distancija (136km), tai reikalauja ir nemažai ištvermės“, – mintimis dalinosi dviratininkė.
Tekstas: Dominyko Genevičiaus
Nuotraukos: Editos Čivilytės
Lietuvos rinktinė „Motocross of Nations“ B finale iškovojo ketvirtą vietą