„Reikia ten būti, tik tada suprasi, ką jauti, kai tau kabina medalį“, – sako Lietuvos slidžių karalienė, Lietuvos tautinio olimpinio komiteto vyriausioji referentė, olimpinė čempionė Vida Vencienė. Žiemos olimpinėse žaidynėse Kalgaryje iškovotą bronzos medalį sportininkė atidavė muziejui, o auksinį laiko namuose. Jis – Vidos didžiosios karjeros, jos ašarų ir begalinės laimės simbolis.
Atrodo, žiema jau beldžiasi į duris. Dulkes nuo slidžių nuvalėte?
Šiais laikais sniego gali ir nesulaukti, o kiek jo buvo vaikystėje! Pamenu, pas močiutę kaime kasdavome tunelius. Laukdavau didžiųjų šalčių, mama, pamenu, įkiša galvą į kambarį: šiandien – speigas, į mokyklą eiti nereiks! Mokykloje būdavo slidinėjimo pamokos – nučiuožiam iki miškelio, grįžtam ir nebėr pamokos. Daugelis vaikų tada slides turėjo, bet jei kas būtų pasakęs, kad tapsiu slidininke-medalininke, nė už ką nebūčiau patikėjusi.
Dabar, kai atsisukate trisdešimt metų atgal, ar atrodo, kad šiam sportui buvo daug atiduota?
Kai tapau tuometinės Sovietų Sąjungos slidinėjimo rinktinės nare, aštuonerius metus atidaviau vien sportui – Lietuvoje per metus praleisdavau po 40–50 dienų. Nė vienų Naujųjų metų Vilniuje nesu sutikusi, nes Pasaulio taurės etapai prasidėdavo pirmosiomis sausio dienomis. Ir vis dėlto prisiminimai – gražūs. Atminty stipriai įsirėžusios pirmosios išvykos su jaunimo rinktine, gerai prisimenu, kokį įspūdį man, lygumų mergaitei iš Ukmergės, padarė kalnai šalia Sočio. Buvau dvidešimties, karjerą tik pradedanti. Mėgstu sakyti, kad slidžių sporte atsidūriau atsitiktinai. Ypač, kai paskaitau sportininkų prisiminimus: darbas nuo vaikystės, sporto mokyklos, prakaitas. Aš turėjau vaikystę, netgi paauglystę turėjau.
Ir vis dėlto, kažkas Jumyse pamatė sportininkę? Čempionę?
Dažnai pagalvoju, kad mano sportinė karjera daug kam sukeltų juoką. 15 metų atsiplėšiau nuo tėvų, pasakiau, kad išvažiuoju mokytis į Vilnių. Tai dabar penkiolikmečiai – beveik suaugę, o tada vaikai buvome. Su draugėmis išsirinkome buhalterinės apskaitos technikumą, jis buvo Žvėryne, o autobusas iš Ukmergės kaip tik ten sustodavo. Bendrabutyje gyvenome keturios, keturios ir nuėjome į sporto būrelį, kai ten mus pakvietė raudonu labai gražiu sportiniu kostiumu apsirengusi mergina. Gerai prisimenu pirmąją treniruotę Žvėryno kalneliais. Mus nukamavo taip, kad net noras turėti tokį patį raudoną treningą praėjo. Ruošiausi mesti, bet treneris Romualdas Glazauskas pasistengė, kad likčiau. Net tėvus pasiekė, o tie jau kaip reikiant pabarė: namus palikai, tai bent dabar nesitrauk, jei treneris mato tavo galimybes, pakentėk. Likau, o paskui daug kartų išeidavau ir vėl sugrįždavau. Tarsi mane visą gyvenimą kas už rankos tuo keliu būtų vedęs. Iki pat svarbiausios komandos ir svarbiausių pergalių. Man dažnai sakydavo, kad turiu charakterį. Kai gimė dukra, treneris Aleksandras Grušinas paskambino ir klausia: „Vidule, kažin, ar tavo dukra irgi tavo charakterį paveldės?“
Na, be to charakterio nieko, matyt, nebūtų buvę?
Trejus metus praleidau jaunimo rinktinėje, 1985-aisiais pakvietė į pagrindinę komandą. Visko joje buvo, yra tekę netgi atsisveikinti, tačiau pasiekiau Kalgarį. Labai tarpusavy draugavome, dar ir dabar anų laikų ryšiai išlikę, susiskambiname su treneriu A. Grušinu, su komandos draugėmis Larisa Lazutina, Jelena Vialbe, susitinkame varžybose. Kad ir koks būtų blogas mano charakteris, jie mylėjo mane su visais mano trūkumais. Pasišaipydavo dažnai iš mano rusų kalbos. Prieš penkerius metus žuvo mūsų tuometinės komandos narys, Rusijos moterų rinktinės treneris Aleksejus Prokurorovas. Tą žiemą buvau jį sutikusi Pasaulio taurės etape Estijoje… Norėjau nuvažiuoti į laidotuves, tačiau per vieną dieną Rusijos vizos gauti buvo neįmanoma. Po laidotuvių buvę komandos draugai paskambino, o aš iki ašarų susijaudinau, kad net tokią akimirką jie galvojo apie mane. Visada sakiau ir sakysiu, kad politika ir sportas yra du skirtingi dalykai. Kartu mes praleidome labai daug laiko, patys gražiausi mano metai praėjo Rusijoje, tokius ryšius nutraukti sunku.
Ar prisimenate jausmą, kai Jums slidžių trasose iš tiesų pradėjo sektis?
Yra sportininkai, kuriuos reikia stabdyti, yra, kuriuos reikia stumti. Aš iš tų stumiamųjų, niekada nebuvau lyderė. Pamenu, treniruotėse užsimaunu riedučius, pasilieku saugų atstumą ir linguoju iš paskos. Kas geriau – nežinau, bet dažnai pagalvoju, kad tai, jog nebuvau lydere, mane gelbėjo. Gal niekuomet ir nedirbau visa jėga, gal galėjau daugiau, greičiau? Tiesą sakant, tokių vencienių anuomet prie rinktinės durų eilė buvo išsirikiavusi. Tik parodyk silpnumą, išlėksi. Kita vertus, tuo metu apie konkurenciją mažiausiai galvojome.
Jei, kaip sakote, slidės nebuvo visas jūsų gyvenimas, gal lengvai su jomis atsisveikinote?
Atsisveikinti visada sunku. Gyvenimas visiškai pasikeičia, atrodo, niekam tavęs nebereikia. Tai, kad turėjau šeimą, kad auginau dukrą, lengvino mano būtį, tačiau slidės ne iš karto buvo padėtos. Nepriklausomybę iškovojusi Lietuva gavo teisę dalyvauti Albervilio žiemos olimpinėse žaidynėse Prancūzijoje, privalėjau startuoti. Nuolat kartoju, kad tai buvo pats geriausias laikas mano karjeroje. Pasirengimo olimpinėms žaidynėms negalėjai nė lyginti su tuo, ką turėjome Rusijoje, tačiau džiaugsmas, kad galime startuoti su savo šalies vėliava, buvo begalinis. Albervilyje buvau vienuolikta, tačiau šį savo pasiekimą prilyginu auksui Kalgaryje.
Mažiau džiaugsmingi prisiminimai iš Lilehamerio olimpinės trasos. Pirmasis startas buvo nesėkmingas, sustreikavo sveikata, labai tikėjausi, kad atsigausiu, bet teko pasitraukti iš distancijos. Po žaidynių Lietuvos laikraščių antraštės skaudino. Iš tiesų daugelis nė nežinojo, kas nutiko, o smerkė… Po tokių išgyvenimų atsisveikinti su didžiuoju sportu buvo daug paprasčiau.
Šiemet, po daugybės metų, grįžtate į Lilehamerį?
Smagu, kad mūsų jaunieji sportininkai iškovojo keletą kelialapių į Jaunimo olimpines žaidynes, kad atstovaus Lietuvai. Tai bus labai graži sporto šventė.
Kodėl jūs netapote trenere?
Ne visiems didžiojo sporto atstovams lemta būti gerais treneriais. Viduje esu labai jautri, raudočiau matydama, kaip sunkiai vaikai dirba. Tai – ne trenerio savybės.
Kiek slidžių dabar yra Jūsų gyvenime?
Kalbose – kasdien, tačiau žiemą deduosi jas retai. Daug kartų mėginu šliuožti Šilo parke, Antakalnyje, tačiau kaskart pradedu nervintis – vėžės prastos, neįmanoma. Dažniau išeinu pasivaikščioti tik su lazdomis, tuomet sutikti pažįstami juokiasi: „Vida, slides pamiršai?“
Tekstas: Laisvė Radzevičienė
Nuotraukos: iš asmeninio archyvo
Druskininkų Snow arena – sniego niekada nepritrūksta