Į Pjongčangą – perrašyti istorijos

Lietuvos biatlono rinktinės užmoju 2018 m. Pjongčango žiemos olimpinėse žaidynėse turėti dvi moteris ir du vyrus netikėjo niekas, išskyrus pačius sportininkus ir jų trenerius. Nors teko skaičiuoti kiekvieną centą ir pamiršti poilsį, Pjongčange startuosiantys Lietuvos biatlonininkai pateks į istoriją.

Tai bus pirmas kartas nepriklausomos Lietuvos istorijoje, kai mūsų šalies biatlonininkai olimpinėse žaidynėse turės estafetės komandą. Tiesa, ne tradicinės, o mišrios. Ši teisė iškovota kruvinu darbu ir smarkiai taupant pinigus.

„Niekas netikėjo, kad mums pasiseks, – tvirtino biatlono rinktinės trenerio esto Meelio Aasmea asistentas Aurimas Bučelis. – Net aiškino, kad mūsų svajonė yra utopinė. Bet mums tai buvo principo reikalas, nors buvo labai sunku ir finansiškai viską pavežti, ir fiziškai, nes sportininkai beveik neturėjo poilsio.“

Nors oficialiai kova dėl olimpinių žaidynių kelialapių prasidėjo praėjusį sezoną, pirmieji mūšiai įvyko dar anksčiau. Dėl teisės Pjongčange turėti estafetės komandą lietuviai kovojo Pasaulio taurės etapuose ir planetos čempionate. Tačiau galimybę pasirodyti juose prieš tai irgi turėjo išsikovoti.

„Taškus olimpiadai rinkome devyniuose Pasaulio taurės varžybų etapuose ir pasaulio čempionate. Negalėjome nė vieno praleisti, nes jei nedalyvausi, iškart iškrisi iš žaidimo. Mažai mūsų komandai tai buvo be galo sunku – dalyvauti varžybose sportininkai turėjo kiekvieną savaitgalį“, – aiškino A.Bučelis.

Tik keturi vyrai ir keturios moterys Lietuvos rinktinėje turėjo įvykdę normatyvą dėl teisės varžytis Pasaulio taurės turnyre ir planetos čempionate. Jaunimas tokios teisės dar neturi. Būtent todėl keturis sezono mėnesius rinktinės lyderiai arė beveik be keitimų ir kas savaitgalį pasirodydavo varžybose. Jose galima registruoti po tris moteris ir vyrus.

Švedija, Slovėnija, Čekija, dusyk Vokietija, Italija, Austrija, Pietų Korėja, kurioje jau išbandė ir olimpinę Pjongčango trasą, Suomija, Norvegija – nuo 2016 m. lapkričio pabaigos iki 2017-ųjų kovo pabaigos poilsis buvo tik prisiminimuose.

„Biatlonininkai per sezoną turėjo apie 40 startų. Krūvis buvo neįtikėtinai didelis“, – sakė A.Bučelis.

Tačiau pasiekus tikslą ir gavus teisę olimpinėse žaidynėse turėti estafetės komandą Lietuvos biatlonininkų kova dar nesibaigė. Dabar jau tarpusavyje jie aiškinsis, kurie iš tiesų vyks į žaidynes. Vyrų rinktinėje dėl dviejų kelialapių varžysis Tomas Kaukėnas, Karolis Dombrovskis ir Vytautas Strolia.

„Visi jie per treniruotes – visiškai vienodo lygio. Tačiau Tomas, matyt, gimęs po laiminga žvaigžde, nes reikiamu momentu moka maksimaliai susikaupti ir per varžybas rodo geriausius rezultatus. Biatlone psichologija lemia itin daug. Visi žino, kad jei šaudysi be klaidų – užimsi gerą vietą“, – paaiškino A.Bučelis.

V.Strolia po 2014 m. Sočio olimpinių žaidynių į biatloną perėjo iš slidinėjimo. Pereinamojo laikotarpio neprireikė: nors iki tol tik slidinėjo, greitai susidraugavo ir su šautuvu.

„Per treniruotes jis šaudo ne prasčiau nei Tomas ar Karolis, tik per varžybas Vytautui koją kartais dar pakiša jaudulys“, – atskleidė Lietuvos rinktinės trenerio asistentas.

Įšokti į olimpinį traukinį galimybių turi ir Rokas Suslavičius.

Tarp moterų taip pat vyks atkakli kova. Į du kelialapius pretenduoja Natalija Kočergina, Diana Rasimovičiūtė, Natalija Paulauskaitė ir Gabrielė Leščinskaitė.

Po Sočio žaidynių D.Rasimovičiūtė jau buvo baigusi karjerą, paskui grįžo, ištekėjo už Latvijos biatlono žvaigždės Ilmaro Bricio, po poros metų išsiskyrė ir vėl buvo nutarusi karjeroje dėti tašką. Tačiau Lietuvos rinktinės treneriai įkalbėjo garsiausią pastarųjų metų šalies biatlonininkę dar neišeiti, kol neužaugo pamaina.

Moterų rinktinės lyderė – N.Kočergina, bet pastverti kelialapį į Pjongčangą gali ir N.Paulauskaitė ar G.Leščinskaitė. Jos, kaip ir dar vienas perspektyvus biatlonininkas R.Suslavičius, treniruojasi prižiūrimos baltarusio trenerio, buvusio biatlonininko Aleho Ryžankovo. 1994 m. Lilehamerio ir 1998 m. Nagano žaidynėse su Baltarusijos komanda estafečių varžybose jis užėmė ketvirtą vietą, trissyk tapo pasaulio čempionu.

„Atranka komandoje baigsis tik kitų metų sausio 21-ąją, po Pasaulio taurės etapo Italijoje. Kurie tądien bus geriausi, tie ir vyks vasarį į Pjongčangą. Net bilietus perkame su galimybe keisti pavardę ant jų“, – tvirtino A.Bučelis.

Kodėl vis dėlto Lietuvos rinktinei žūtbūt reikėjo pakliūti į olimpines estafečių varžybas, jei buvo taip sunku ir nuolat stigo pinigų? „Pirmiausia, žinoma, dėl ambicijų, – šyptelėjo A.Bučelis. – Bet ne mažiau reikšminga tai, kad kuo daugiau sportininkų, tuo daugiau ir aptarnaujančio personalo gali jiems pasamdyti. Jei, pavyzdžiui, Tomas ar Karolis tik dviese treniruotųsi, jiems vis tiek reikėtų bent keturių trenerių, o dabar komandai galime pasamdyti dar daugiau specialistų: pagaliau turime nuolatinį gydytoją, kineziterapeutą, samdomės slidžių tepėjus. Viskas paprasčiau.“

Ar bus dar vienos žaidynės?

Jei 33 metų D.Rasimovičiūtė prasibrautų į Pjongčango žaidynes, šios jai būtų jau penktosios. Patyrusi biatlonininkė taptų Lietuvos rekordininke, dalyvavusia daugiausiai žiemos žaidynių.

D.Rasimovičiūtė jau dalyvavo 2002 m. Solt Leik Sičio, 2006 m. Turino, 2010 m. Vankuverio ir 2014 m. Sočio žaidynėse.

Tekstas: Birutė Pakėnaitė
Foto: Andrejus Ivanovas