Lenkijoje surengtame Europos „Jungle Ninja“ Europos čempionate aukso medalį iškovojo lietuvė Sandra Jurgelionytė. Ji triumfavo 35-39 metų amžiaus grupėje ir tuo pačiu pelnė kelialapį į „Ninja“ pasaulio čempionatą, vyksiantį JAV, Kalifornijoje.
„Ninja“ yra viena iš sparčiai visame pasaulyje populiarėjančio ekstremalaus bėgimo su kliūtimis (OCR) atšakų. Čia dažniausiai viską lemia ne bėgimas, o kliūčių įveikimo laikas.
S. Jurgelionytė ekstremaliu bėgimu susidomėjo visai atsitiktinai, o dabar į šį sportą spėjo įtraukti ir savo vaikus. Bėgimo treniruotes jai dabar dėlioja žinomas Lietuvos bekelės bėgikas Vaidas Žlabys, o OCR ir „Ninja” treniruotės vyksta su „OCR Baltic Warriors“ nariais.
Apie aktyvų gyvenimo būdą bei savo pasiekimus S. Jurgelionytė papasakojo Sportlandmagazine.lt.
Kaip susidomėjai ekstremaliu bėgimu?
Vaikystėje visada buvau labai aktyvi ir manęs tikrai buvo pilna visur. Jei mergaitės kieme eidavo žaisti su barbėmis, aš mieliau rinkdavausi slyvų karą su berniukais. Praktiškai visas laisvalaikis būdavo leidžiamas lauke važinėjant dviračiu ar riedučiais, žaidžiant beisbolą, krepšinį, futbolą, kvadratą, gaudynes ar kitus aktyvius žaidimus. Turėjome sugalvoję kieme net savo kliūčių ruožą ir fiksuodavome laiką, kas greičiau jį pereis, po to stengdavomės ne tik pagerinti savo laiką, bet aplenkti ir kitus. Nubrozdintais keliais, alkūnėmis, purvini iki plaukų galiukų – bet pasiekę savo rekordus ir laimingi. Mokykloje taip pat yra ne kartą tekę dalyvauti įvairiose sporto varžybose su mokyklos rinktine. Už mokyklos ribų taip pat turėdavau nemažai aktyvių veiklų – įvairūs šokių būreliai, lauko tenisas.
Kai pradėjau studijuoti, sportą pakeitė studijos ir motociklas, na o po kurio laiko motociklą pakeitė vaikai, šeima, darbas, tačiau sporto visada labai ilgėdavausi ir jaučiau, kad tiesiog pradedu užsisukti rutinoje bei pametu save. Tuo pačiu metu gyvenime įvyko daug pokyčių – ir šeimoje, ir profesinėje srityje. Supratau, kad reikia kažką keisti ir labai stipriai, bet kaip sakoma – keistis turi pradėti nuo savęs. Tad pirmiausiai susidėliojau mintis, ko noriu iš gyvenimo, ko man reikia, kad jausčiausi laiminga, tada pakeičiau darbą, ir šie pokyčiai netikėtai atvedė į ekstremalų bėgimą bei „OCR Baltic Warriors“ komandą, apie kurią ir išgirdau iš naujųjų bendradarbių. Esu labai stipriai linkusi priimti iššūkius, tad tokios progos tiesiog negalėjau praleisti, o sudalyvavus pirmose OCR varžybose 2020 m., dar ilgai nedingo šypsena nuo veido. Dar net nekirtus finišo linijos jau planavau, kur dalyvausiu toliau (šypsosi, – red. past.).
Kodėl būtent OCR, o ne paprastas bėgimas plentu?
Niekada nesupratau bėgimo. Visada atrodydavo, kad kokia čia euforija, kai tu leki, bėgi, tau trūksta oro ir galų gale, krenti finiše, vos galėdamas įkvėpti. Galvodavau, kad bėgimas asfaltu tiesiog tiesia linija ar stadione ratu visiškai neskamba ir neatrodo smagiai. Net mokyklos laikais, kiek įmanoma, bandydavau išvengti tų trijų ratų aplink mokyklą. Kol kiti bėgdavo, aš pirmo rato pusiaukelėje įsilipdavau į medį, palaukdavau kol visi apibėgs, nulipdavau ir grįždavau kartu paskutiniame rate. Neturėjau visiškai jokio supratimo, kad galima bėgti ne tik plentu, bet, pavyzdžiui, ir miške, gamtoje. Niekada nesidomėjau bėgimu ir net girdėti apie jį nenorėjau. Negalvojau, kad kažkas gali nutikti, jog pradėčiau bėgiot, bet nutiko OCR.
OCR sužavėjo pirmiausia tuo, kad nors tai kol kas ir nedidelė, bet be galo palaikanti bendruomenė, o svarbiausia – čia gali sportuoti ir vaikai, ir seneliai, čia nėra amžiaus ribos. Galimybė smagiai ir naudingai praleisti laiką kartu su vaikais labai stipriai motyvavo. Be to, dar viena labai patikusi OCR pusė – čia reikia būti visapusiškai pasiruošus. Kiekviena kliūtis gali būti staigmena, tad ir treniruotės yra labai įvairiapusiškos bei skirtingos, o ir pačiose varžybose kartais reikia ne tik jėgos, ištvermės ar technikos, bet ir greitai priimti sprendimus ar gerai pasukti galvą. Na, o bėgimo dalis OCR varžybose man visada bus kaip dar viena kliūtis, kurią turiu įveikti.
Kaip nusprendei sudalyvauti „Ninja“ Europos čempionate?
Kadangi po žiemos sezono labai norėjosi varžybinės atmosferos ir pačių varžybų, o ir pora komandos draugų jau buvo gavę patvirtinimus, kad gali dalyvauti, laimę patekti į šį čempionatą pabandžiau ir aš. Kuo daugiau patirties varžybose, tuo labiau augi kaip atletas. Vienų varžybų metu gali įgauti tiek patirties, kiek neįgautum treniruočių metu per porą mėnesių. Tad vienose varžybose tu įgauni patirties, kitose mokaisi, o dar kitos gali atnešti ir pergales. Specialaus pasiruošimo būtent šioms varžyboms nebuvo, tačiau visa žiemą ruošiausi artėjančiam OCR ir „Ninja“ sezonui ir kovo pradžioje vykusioms „GOV Games“ varžyboms Dubajuje, kuriose dalyvavome kartu su „OCR Baltic Warriors“ komanda.
Kaip suprantu, „Ninja“ varžybose iš esmės viską lemia kliūčių įveikimas. Ar galima sakyti, kad tavo stiprioji pusė yra technika?
Čia yra daug daugiau nei tik kliūčių įveikimas. Taip, be abejo, tu turi įveikti kliūtis, bet čia tau yra duodamas laiko limitas visai trasai. Dažnai atvykus į varžybas supranti, kad net nesi bandęs tokios kliūties ir nežinai technikos, todėl gali tik spėlioti, ar bandyti pakartoti, ką darė varžovas. Kartais pasiseka, kartais supranti, kad tau ta technika visiškai netinka. Šių varžybų metu pusfinalyje turėjome įveikti trasą per 2 min., o finale tą pačią trasą per 1 min. Jei OCR varžybose kartais 1 min. atrodo nedidelis skirtumas, čia net pusė sekundės gali lemti pergalę arba pralaimėjimą. Tad reikia ne tik įveikti kliūtis, bet tą daryti labai greitai, tiksliai. Labai daug šuolių, praktiškai visą laiką praleidi arba kabėdamas ant rankų, arba ore. Atstumai tarp kliūčių tikrai nemaži, tad ir baimes reikia palikti už starto linijos.
Tikrai galima sakyti kad mano stiprioji pusė yra rankos ir technika, tačiau techniką „Ninja“ trasoje dar tikrai reikėtų tobulinti. Kadangi OCR ir „Ninja“ technikos skiriasi, o „Ninja“ man dar yra nauja disciplina – tikrai yra kur tobulėti. Labai norėjau patekti į pusfinalį ir tikrai eliminacijos etape atidaviau visas jėgas, tačiau kad pateksiu į finalą ir dar laimėsiu, tikrai nesitikėjau. Visada esu linkus nuvertinti savo jėgas, galbūt nebereikėtų.
Nors tai tik hobis, bet pelnei teisę dalyvauti pasaulio čempionate. Ar ketini ten dalyvauti? Kaip pavyksta rasti laiko sportui derinant su darbu, šeima?
Bendrai paėmus – tai jau ne pirmas mano pasaulio čempionatas, bet pirmas „Ninja“ planetos čempionatas, kuriame labai norėčiau sudalyvauti. 2022 ir 2023 dalyvavau OCR pasaulio čempionate JAV, kur savo amžiaus grupėje užėmiau 11-ą ir 9-ą vietas. Kadangi Birželio 12-16 d. dalyvausiu Europos OCR čempionate Italijoje, o „Ninja“ pasaulio čempionatas vyks birželio 24-26 d. JAV, nesu tikra, ar visur suspėsime. Be to, viskas turi savo kainą. Turint vaikų, kartais tenka praleisti varžybas ir tą laiką skirti šeimai, kas tikrai nėra praradimas, o atvirkščiai – laimėjimas.
Na o derinti sportą su darbu ir šeima tikrai įmanoma. Kartais sunku, kartais sudėtinga, reikalauja labai daug planavimo, bet jei yra noras – atsiranda ir galimybės. Kaip ir minėjau prieš tai – OCR yra tas sportas, kuriuo gali užsiimti visa šeima. Jei varžybos vyksta Lietuvoje – vaikai keliauja kartu, jei užsienyje – tada priklauso kaip toli, ar yra vaikų bėgimai ir t.t.
Kalbant apie treniruotes – po darbo valandų ir mokyklos, pirmadieniais bei trečiadieniais važiuojame su vaikais į laipiojimo salę. Ten ir vaikai, ir aš turime treniruotes bendroje laipiojimo salėje. Tad nors treniruotės atskiros, būname kartu ir patarimais, kaip įveikti vieną ar kitą lipimo trasą, tariamės drauge, o po treniruotės smagiai besidalindamos įspūdžiais traukiame namo. Kitomis darbo dienomis, kol vaikai daro namų darbus, ar užsiima kita veikla, turime bėgimo arba jėgos treniruotes, na o savaitgaliai – varžybos, kelionės ar šeimos reikalai. Gyvename tikrai labai aktyvų gyvenimo būdą ir kartais net patys nesuprantame, kaip viską spėjame. Bet kuo daugiau darai, tuo daugiau dar norisi.
Tekstas: Dominyko Genevičiaus
Nuotraukos: iš asmeninio albumo
Lietuvoje daugėja breiko varžybų ir norinčių jose dalyvauti