Gyvenimas pagal Tarzaną

Dukart Europos kultūrizmo čempionas, ilgametis treneris savo pavyzdžiu ir sėkmingais projektais uždegė ne vieną, jis žmonėms padeda rūpintis savo kūnu ir sveikai pasiekti pageidaujamas formas. 

Tavo knyga „Tobulas kūnas“ sulaukė didelio populiarumo. Sveikinu. Kiek nustebau joje aptikęs tavo prisipažinimą, kad į kultūrizmą ir sveikatingumo verslą atėjai atsitiktinai. Ar tikrai?

Ačiū už sveikinimą. Tik vienetai į kultūrizmą ateina iš anksto tikėdami, kad pavyks, arba planuodami sėkmę. Vaikinai dažniausiai pradeda treniruotis, bandydami įveikti kompleksus – per silpnas, per liesas, negražus. Aš irgi nuo to pradėjau: būdamas daugiau nei 180 centimetrų ūgio, turėjau tikslą padidinti kūno svorį nuo 62 iki 65 kilogramų ir nė už ką nebūčiau patikėjęs, kad pasieksiu daugiau nei 100 kilogramų ir manęs dar kažkas klaus patarimų.

Tavo istorija unikali – paauglystėje buvai atleistas nuo kūno kultūros pamokų, o dabar esi tikras heraklis. Ar už viso to slypi žodis „valia“?

Labai sunku turėti užtektinai valios keliolika metų kasdien triūsti į sporto salėje, valgyti tą patį maistą ir nuolat atsisakyti visko, kas trukdo siekti geresnio rezultato. Tai – ne valia, o meilė užsiėmimui, kurį pasirinkai. Vyras negali turėti užtektinai valios dešimtmečius bendrauti su moterimi (arba moterimis), eiti į žvejybą, medžioklę. Bet jis amžinai ir be sustojimų gali užsiimti veikla, kuri iš tikrųjų teikia malonumą. Tokį malonumą man teikia sportas, kurį pasirinkau.

Augai Ignalinoje, kai ten dar nebuvo geros treniruoklių salės. Kokias turėjai sąlygas sportuoti tada?

Treniruodavausi rūsyje, kur mama laiko raugintus agurkus, kompotus ir uogienes. Prisitempiau skirtingo svorio svarmenų – 16, 24, 32 kilogramų, turėjau surenkamą 10 kilogramų svarmenį ir suvirtintą 30 kilogramų štangą. Atsispaudimus dariau tarp dviejų stalų – tai buvo mano lygiagretės. Tie visi daiktai išliko, dabar jie man – lyg muziejaus eksponatai. Bėgdavau iš pamokų. Skuosdavau į šalia esantį mišką ir visą pamoką praleisdavau darydamas prisitraukimus. Daugiau neturėjau ką veikti – rūkyti nebuvo prasmės, nes įtraukti į plaučius taip ir neišmokau.

Kaip pasiryžai dalyvauti kultūrizmo varžybose? Man atrodo, kad tenka įveikti didelį psichologinį barjerą – lipti vienomis trumpikėmis ant scenos, pasirodyti prieš žiūrovus… Na, lyg aktoriui?

Jei pradėčiau dabar, gal ir atsirastų tokių baimių. Tuo metu barjerų nebuvo, sulaukęs 20-ies proto turėjau nedaug, viskas atrodė labai paprasta. Protas yra stabdanti jėga – jis leidžia suprasti galimas kliūtis, sunkumus ir dažnai atbaido nuo bandymų. Kuomet proto nedaug, nematai, kas galėtų tave stabdyti. Ne dėl to, kad tokių dalykų nėra, o dėl to, kad jų tiesiog nežinai. Lipant ant scenos jaudulys buvo, nors iki tol ruošiausi varžyboms aklai ir bukai tikėdamas, kad vis tiek viskas gerai baigsis. Bet jaudulio yra ir dabar. Taip pat, kaip ir kalbant prieš auditoriją, kaip stovint prie filmavimo kamerą.

Prabilom apie aktorystę. Kaip manai, kodėl internete galima rasti tavo pasirodymo parodiją?

Mane parodijavo aktorius Giedrius Savickas. Labai vykusiai suvaidino, tik kad jis yra su barzda, o man barzda dar ir dabar normaliai neželia. Tas mano pasirodymas su dainininke tikrai vertas pasišaipyti, dabar to nedaryčiau, bet tuo metu, kai jį atlikome, stengiausi kaupti visą įmanomą patirtį. Nė kiek dėl to nesigailiu. Iš tokių projektų galima ir reikia juoktis, bet nebuvo nieko blogo ar gėdingo.

Dabar padedi sveikai gyventi kitiems – esi asmeninis treneris. Kaip galėtum apibūdinti šį darbą?

Tai tik viena iš mano veiklų, tačiau asmeninio trenerio darbas suteikia daugiausia minčių ir įkvėpimo kitoms mano veikloms: knygų rašymui, kilo projektui, tinklaraščiui. Taip yra, nes darbas su asmeniniais klientais yra betarpiškas, bendravimas – labai atviras, nuo to, kaip tą dieną žmogus jaučiasi, priklauso, kiek jis gali padaryti. Man tenka gerai savo klientus pažinti. Kaip ir jiems mane.

Ar savo darbe nesijauti kaip skulptorius? Juk pas tave ateina suglebę, nusilpę kūnai, o tu padarai atletiškas figūras? O gal tikrovė nėra tokia daili?

Tikrovė, tiesą sakant, yra dar gražesnė. Aš padedu žmonėms atrodyti ir jaustis geriau, galbūt juos motyvuoju. Tačiau svarbu ir atvirkštinis ryšys. Salėje neužsibūnu visą dieną, treniruoju tik po kelis žmones, taigi turiu prabangą rinktis, su kuo man mieliausia dirbti. Renkuosi tuos, iš kurių pats galiu ko nors išmokti. Kiekvienas ateina su savo gyvenimo istorija, su problemomis, tikslais, pasakoja, kaip su tomis užduotimis tvarkosi, o aš kaip kempinė geriu informaciją ir mokausi, nes tie žmonės – geriausi savo sričių specialistai.

Tavo darbas įdomus ir tuo, kad matai virsmą – žmogaus pasirinkimą gyventi sveikai, sportuoti. Ar skaičiavai, kiek žmonių tai tapo nuolatiniu gyvenimo būdu ir kiek atkrito?

Būtų galima skaičiuoti, jei dirbčiau tik treneriu. Dabar, kai atsirado kilo.lt, kai pasirodė knyga, sportuojančiųjų kiekis smarkiai išaugo, susekti, kokią įtaką ir keliems žmonės pavyko padaryti, neįmanoma. Tokių, kurie po kažkiek laiko viską meta, visada yra. Pastebėjau, kad dažniau tai daro tinginiai, kuriems ir taip nelabai sekasi. Jei žmogus sėkmingas, dažniausiai jam padeda darbštumas ir disciplina. Tuos bruožus jis, kaip vėžys kiautą, nešiojasi visur, atsineša ir į sporto salę. Sėkmė arba nesėkmė retai būna atsitiktinės. Tai – pasirinkimas.

Ar žmonės Lietuvoje užtektinai domisi sveiku gyvenimo būdu?

Aš labai patenkintas tuo, kad sveika gyvensena domisi jauni žmonės. Ir kaip aktyviai jie tai daro! Ši mada smarkiai auga. Smagu, kad Lietuvoje yra žmonių, kurie savo pasiekimais arba charakterio savybėmis juos motyvuoja: Žydrūnas Savickas, Dainius Barzinskas, Paulius Ratkevičius, Vytautas Medineckas „Ironvytas“. Tai motyvuoja ir mane.

Beveik nevartoji alkoholio. Lietuva pagal vidutinius statistinius duomenis yra viena labiausiai geriančių valstybių pasaulyje. Ką apie tai manai?

Tikriausiai tai – sovietmečio įtaka, juk net populiariose to meto komedijose alkoholio vartojimas buvo rodomas kaip šaunus pasirinkimas. Vėlesnės kartos tik kopijuoja tėvų elgesį. Mano manymu, vartoti alkoholį yra kvaila, nes kvaila nebūti savo paties ar situacijos šeimininku.

Esi sveikatingumo projekto kilo.lt sumanytojas. Kaip sekasi šioje srityje?

Lietuvoje kilo.lt egzistuoja beveik pusantrų metų, turime klientų armiją, dabar norisi, o ir reikia, projektą plėsti į kitas rinkas. Labai greitai kilo kraustysis ir į Slovėniją.

Sukūrei šeimą su „Mis Namibija“ Ilka Adams. Kokia jūsų meilės istorija?

Susipažinome sporto salėje. Tiesą sakant, daugelį žmonių, kurie keitė mano gyvenimą, aš sutikau būtent ten. Ilka atėjo ir paprašė mano pagalbos, norėjo numesti šiek tiek svorio. Man ji iškart labai patiko, pasakiau, kad treniruosiu ją, jei ji su manimi kalbės angliškai, nes aš noriu tobulinti kalbą. Bet mokymasis tebuvo pretekstas su Ilka bendrauti daugiau ir plačiau, nei reiktų per treniruotes. Pradėjau jai dažnai rašyti, susitikome, o po mėnesio pasakiau, kad ji turėtų kraustytis gyventi pas mane, nes esu užsiėmęs ir pasimatymams turiu nedaug laiko. Po to pasipiršau, o Ilka suplanavo mūsų vestuves. Važiavau į Namibiją lyg turistas, turėjau tik kostiumą, žiedą ir fotoaparatą.

Kai kalbamės, ruošiesi muay thai kovai. Iš kur toks gyvenimo posūkis? O gal naujas iššūkis?

Tai kova pagal imtynių taisykles. Aš moku ir smūgiuoti, bet po dviejų savaičių prasidės kultūrizmo varžybų sezonas, nenoriu, o ir negaliu, pernelyg rizikuoti. Iššūkį metė būsimasis varžovas Artemijus Sitenkovas. Kovų be taisyklių metu jis atėjo į narvą, paėmė mikrofoną ir pasakė, kad kviečia mane kautis. Atsisakyti nenorėjau, nes man tai labai įdomu.

Tave daug kas vadina Tarzanas. Iš kur ši pravardė?

Tai žurnalistų man prilipdyta pravardė, kurios niekada nesikračiau, nes man ji patiko. 2006–2007 metais aš iš tiesų daug laiko praleisdavau tikrojo Lietuvos tarzano, amžiną atilsį, Algimanto Arcimavičiaus stovykloje. Tada kelis kartus žurnalistai mus lankė: parašė, nufotografavo, nufilmavo ir man taip pat prilipdė šią pravardę. Neneigsiu šiek tiek jos nusipelnęs.

– Skirtingai nei daugelis kultūristų esi ilgaplaukis. Plaukų ilgis įvairiais laikotarpiais buvo tarsi iššūkis, maištas, turėjo slaptus kodus. Ką reiškia tavasis?

– Mano kodas yra toks pats kaip Samsono. Juokauju. Tai įvaizdis, kurį pasirinkau prieš pradėdamas užsiiminėti kultūrizmu, tik po to supratau, kad atrodau išskirtinai, tad ilgi plaukai liko. Tačiau jie nėra kokia nors žinutė ar ideologijos išraiška. Tik plaukai.

– Kai gavau iš tavęs knygą „Tobulas kūnas“, ant kurios viršelio yra tavo ir žmonos nuotrauka, Ilka dedikacijoje užrašė „Discipline and Dedication“ – drausmė ir pasišventimas. O koks tavo gyvenimo sėkmės receptas?

– Būti sąžiningu sau, išsirinkti, ką tikrai nori gyvenime veikti. Daugelis tikriausiai daro tai, ką jų manymu labiau verta daryti, o ne tai, ką norėtų. Pasirinkimui, prie kurio linksta širdis, reikia drąsos. Kai užsiimi tuo, ką pats pasirenki, o ne tuo, ką siūlė tėvai, mokytojai, tuomet negaila laiko. Nei darbe, nei po darbo. Tau yra taip įdomu, kad galiausiai pradedi jausti, jog ne darbą dirbi, o tiesiog darai tai, ką mėgsti, už tai dar gaudamas atlygį.

Tekstas: Vytaras Radzevičius
Nuotraukos iš asmeninio archyvo