Grindų riedulys išaugo savo kelnes Lietuvoje ir kitą mėnesį išplaukia į tarptautinius vandenis. Apie šį nepaprastai azartišką komandinį sportą kalbamės su Deivydu Liučvaičiu, Lietuvos grindų riedulio federacijos valdybos pirmininku ir daugkartinio Lietuvos grindų riedulio čempionų klubo „UV 2003“ gynėju.
Grindų riedulys – nelabai girdėtas sportas Lietuvoje. Prašome papasakoti mūsų skaitytojams koks tai sportas?
Grindų riedulys – tai komandinis sportas, kurio tikslas įmušti įvartį lazda į priešininkų vartus. Šiame sporte susipina didelis greitis ir beprotiškas azartas, kadangi žaidimas labai intensyvus, jame nedaug žaidimo stabdymų, o situacija aikštelėje ir laiminčioji komanda gali pasikeisti akimirksniu – vidutiniškai Lietuvoje per rungtynes pelnomi 7 įvarčiai, pasitaiko ir tokių atvejų, kad per minutę komandos pelno 2 ir daugiau įvarčių, o nulinės lygiosios šiame sporte galėtų būti laikoma nebent nesusipratimu. Toks žaidimo intensyvumas neleidžia atsikvėpti ne tik žaidėjams aikštėje, bet ir išlaiko žiūrovų dėmesį iki pat rungtynių pabaigos.
Didžiausiu šios sporto šakos privalumu visgi galėčiau įvardinti jo prieinamumą, nes tapti žaidėju yra be galo paprasta. Kiekvienas, nepriklausomai nuo amžiaus, fizinių sugebėjimų ar lyties, gali čiupti lazdą ir prisijungti prie žaidėjų būrio. Čia nereikia tam tikrų fizinių savybių kaip ūgis, svoris ar pan., fizinis kontaktas taip pat neleidžiamas, todėl aikštelėje kartu žaisdami puikiai gali jaustis tiek vyrai ir moterys, tiek tėvai ir vaikai. Be įprastos sportinės aprangos ir salės sportinių batelių žaidėjui reikia tik lazdos, kurios kaina nėra labai didelė. Kiek daugiau kainuoja vartininko inventorius, nes reikalingos apsaugos ir šalmas, tačiau vartininkas žaidžia be lazdos.
Grindų riedulys labai panašus į ledo ritulį, tik čia nereikia mokėjimo čiuožti, mažiau fizinio kontakto, todėl galima jį pavadinti ir inteligentiška ledo ritulio atmaina, nepamirštant, kad grindų riedulys visgi yra savarankiška sporto šaka, jungianti šimtus tūkstančių profesionalų ir mėgėjų visame pasaulyje bei pretenduojanti tapti olimpine sporto šaka.
Grindų riedulio taisyklės nesudėtingos, perprantamos gana greitai. Lazdos valdymo instinktas atgyja vos tik paėmus ją į rankas – jei nors kartą rudenį grėbėte sode lapus ar tvarkėte namus paėmę šluotą į rankas, susitvarkysite ir su grindų riedulio lazda.
Aukštą žaidimo tempą diktuoja taisyklės, kurios praktiškai nereikalauja žaidimo ir laiko stabdymo, nes žaidimas stabdomas tik kai kamuoliukas išmetamas per bortą arba kuris nors iš žaidėjų prasižengia prieš varžovą, tačiau ir tokiais atvejais įžaisti kamuoliuką puolančiajai komandai tenka nedelsiant, per kelias sekundes – priešingu atveju kamuoliukas atitenka priešininkams. Taip pat nėra jokių nuošalių, komandos žaidėjų keitimus atlieka nestabdant laiko, keičiamasi dažniausiai visais penketais, o žaidėjas be keitimo aikštelėje dažnai praleidžia tik iki 2 minučių. Tokiu būdu aikštėje žaidėjai visuomet būna „švieži“ ir kovoja dėl kiekvieno aikštės centimetro. Įtampą ir azartą rungtynėse taip pat padidina baudos minutėmis ant suolo už grubesnes ar pasikartojančias pražangas baudžiami žaidėjai, be kurių prasižengusi komanda lieka žaisti mažumoje. Priešininkai, turėdami žaidėjų skaičiaus pranašumą, stengiasi tuo pasinaudoti ir pelnyti įvartį. Be to, esant nepalankiam rezultatui ir vis mažėjant laiko persverti rezultatą savo naudai, komandos gali keisti vartininką aikštės žaidėju.
Ar jis jau seniai praktikuojamas Lietuvoje? Kada buvo įkurta grindų riedulio federacija?
Grindų riedulys Lietuvoje įleisti šaknis pradėjo apie 1994-uosius metus. Pirmasis šį sportą Kaune pristatė Česlovas Garbaliauskas, tuo metu buvęs Lietuvos kūno kultūros akademijos dėstytojas. Nepaisant to, grindų riedulys po truputį populiarumą įgavo Vilniuje, kai Antano Vienuolio mokyklos mokiniai susipažino su grindų rieduliu. Tai jie padarė Antano Vienuolio mokyklai kartu su Rygos ir Talino mokyklomis dalyvaujant Spartakiadoje, į kurios programą buvo įtraukta ir grindų riedulio sporto šaka. Mokyklos auklėtiniai vėliau pradėjo žaisti grindų riedulį kaimyninėje Latvijoje, kurioje jau tuo metu buvo kelios lygos, vyko nemažai įvairių turnyrų, į kuriuos ir važiuodavo žaidėjai iš Lietuvos.
Latviams pasiūlius dalyvauti veteranų čempionate, tačiau ir iškėlus sąlygą tapti oficialia komanda, 2003 metais Lietuvoje įsikūrė pirmasis grindų riedulio klubas – tai buvo „Užkeiktieji vienuoliai“ (dabar „UV 2003”), kurio visi nariai tuo metu buvo baigę tą pačią Antano Vienuolio mokyklą.
Dar kiek vėliau Lietuvoje buvo įkurta grindų riedulio mėgėjų lyga, kurioje varžydavosi net keliolika komandų. Taip po truputį augant žaidėjų ir komandų skaičiui, 2009 metais grindų riedulio entuziastai įkūrė Lietuvos grindų riedulio federaciją.
Tais pačiais 2009 metais buvo pradėtas rengti ir Lietuvos grindų riedulio čempionatas, kurio dalyvių skaičius kasmet vis auga, o šiemet jame dalyvauja jau 7 komandos. Šiemet čempionate debiutuoja pirmoji komanda iš Kauno, o nuo praeitų metų, siekiant ugdyti mūsų sportininkų meistriškumą, rengiamas atviras Lietuvos čempionatas, kuriame dalyvauja po vieną komandą iš Latvijos ir Baltarusijos.
Jeigu yra federacija, vadinasi dalyvaujama ir tarptautinėse varžybose. Kaip jose sekasi Lietuvos grindų riedulio rinktinei?
Tarptautinėse varžybose Lietuva iki šiol nedalyvavo, tačiau tai jau nebetolima ateitis. 2014 metų gale buvo surinkta pirmoji Lietuvos nacionalinė vyrų grindų riedulio rinktinė, o šių metų lapkričio 7-8 dienomis, Vilniuje, įvyks pirmosios Lietuvos grindų riedulio rinktinės rungtynės su svečiais iš Didžiosios Britanijos.
Šios draugiškos rungtynės bus pirmieji Lietuvos rinktinės žingsniai tarptautinėse rungtynėse, todėl naudodamasis proga, noriu visus pakviesti atvykti palaikyti Lietuvos komandą ir susipažinti su grindų rieduliu.
Rungtynės vyks:
Sporto mokyklos „Tauras“ sporto salėje, Žygio g. 46, Vilnius.
Lapkričio 7 d. 18 val.
Lapkričio 8 d. 12 val.
Rinktinei keliamas tikslas yra pasiruošti atrankai į grindų riedulio pasaulio čempionatą. Tikiuosi, kad netrukus Lietuvos vardą bus galima pamatyti ir grindų riedulio nacionalinių rinktinių reitinge, tačiau kelintą vietą reintinge galėtume užimti kol kas nedrįstu prognozuoti.
Federacijos puslapyje yra kvietimas sudalyvauti rinktinės atrankoje. Nejaugi rinktinės nariu gali tapti bet koks sportiškesnis žmogus iš gatvės?
Teoriškai taip, nes atranka vyksta ne kvietimų, o atrankos principu, tad visi norintys, galintys, ir įrodę treneriams savo pajėgumą gali patekti į Lietuvos rinktinę. Kol kas mūsų bendruomenė nėra labai didelė, tačiau vis auga, ir pastaruoju metu turime daug jaunų, lygiaverčių sportininkų, kurie tikrai demonstruoja gerą žaidimą, turi puikius įgūdžius, todėl pasirinkta tokia atrankos sistema, kuri visiems norintiems leidžia įrodyti savo vertę. Tiesa, iš gatvės atėjęs žmogus greičiausiai iš karto nenurungs savo priešininkų, kurie nuolatos treniruojasi, dalyvauja varžybose, įskaitant ir tarptautinius turnyrus, tačiau jei toks žmogus atsirastų, treneriai turbūt tik apsidžiaugtų.
Jei žmogus imtų svarstyti žaisti grindų riedulį, kokie faktoriai, jūsų manymu, padėtų jam priimti teigiamą sprendimą?
Įvardinčiau tokius šios sporto šakos privalumus:
a. Įdomi ir vis populiarėjanti komandinė sporto šaka Lietuvoje;
b. Nereikia daug ir brangaus inventoriaus, nes kaip ir minėjau, žaidėjui reikalinga tik įprasta sportinė apranga ir lazda, kurios kaina prasideda nuo 20 eurų.
c. Maža traumų tikimybė, nes nėra daug fizinio kontakto, žaidžiama ant minkštos guminės dangos, taisyklės neleidžia žaisti pašokus (išvengiama kritimų, įvairių patempimų nesėkmingai nusileidus), o varžovų pražangos dažniausiai vietoje kojų ar rankų „užgauna“ tik lazdas;
d. Nereikia specialaus pasirengimo ar fizinių duomenų. Kiekvienas, kuris gali sportuoti, gali užsiimti ir grindų rieduliu, nepriklausomai nuo savo amžiaus ar lyties – merginos gali žaisti net kartu su vaikinais. Mėgėjų lygoje komandai buvo net privaloma aikštelėje turėti vieną merginą, o jei nepameluosiu, Lietuvos čempionate žaidžia ir 50-ies metų sulaukęs žaidėjas;
e. Palyginti nedidelis meistriškumo skirtumas tarp pradedančiųjų ir kiek ilgiau žaidžiančių grindų riedulį. Jei žmogus vaikystėje/paauglystėje nelankė krepšinio ar futbolo, jam integruotis į šias sporto šakas su amžiumi tampa vis sunkiau, nes meistriškumu jau gerokai nusileidžia savo bendraamžiams. Grindų riedulys ir jo žaidėjai nėra tiek pabėgę į priekį savo meistriškumu, todėl turint noro, motyvacijos šioje sporto šakoje galima įgyvendinti dar gana dideles savo ambicijas, susijusias su sportiniais laimėjimais ir pasiekimais.
Jei tik norite pradėti žaisti grindų riedulį, visuomet galite ateiti ir tiesiog jį išbandyti: suaugusių žaidėjų mielai laukia grindų riedulio klubai, vaikus ir mokinius priima jau antrus metus gyvuojanti grindų riedulio akademija, o nuo šių metų spalio mėnesio pabaigos pradedame grindų riedulio paskaitas studentams Vilniaus Gedimino technikos universitete.
Ar grindų riedulys priskiriamas prie „kontaktinių sportų“ (ledo ritulys, futbolas, regbis ir pan.)?
Šis sportas žaidžiamas gražiai, techniškai, galima sakyti inteligentiškai, o jei nori stumdytis, žaisti grubiai ar susidėti naujus dantis – renkiesi ledo ritulį. Pradėjęs užsiiminėti šia sporto šaka, pats labai tuo apsidžiaugiau, nes krepšinyje turėjau vis patemptas čiurnas, futbole nuspardytas kojas ir numindytus pirštus, o čia tikimybė susižeisti panaši į galimybę susižeisti keliantis ryte iš lovos. Kaip jau ir minėjau, traumų nedaug, nes nėra daug fizinio kontakto, nešokinėjama, nežaidžiama į varžovo rankas ar kojas.
Kaip jūs pats atsidūrėte šiame sporte? Ar esate buvęs ledo ritulininkas arba žolės riedulininkas?
Tikra tiesa, kad nemažai grindų riedulį žaidžiančių sportininkų yra išbandę ledo ritulį ar žolės riedulį. Iš ledo ritulio, kurį galima vadinti vyresniuoju grindų riedulio broliu, žaidėjai pereina į grindų riedulį dažniausiai dėl sąlygų sportuoti trūkumo, pavyzdžiui, ledo arenų, taip pat brangaus inventoriaus ledo ritulyje (apsaugos, pačiūžos, lazdos) ir nebegalėdami ar nebenorėdami žaisti po traumų. Ir tai išties yra geras sprendimas sportininkams, negalintiems žaisti ledo ritulio, nes žaidimo taisyklės turi daug panašumo, o ir pats žaidimas gana saugesnis, galima sportuoti esant vyresnio amžiaus ar leidžiant vaikus sportuoti mažiau jaudintis dėl jų sveikatos. Žolės riedulys, grindų riedulio pusbrolis, nes panašumas tik toks, kad žaidžiama lazda, bet tiek žaidimo taisyklės, tiek žaidimo technika, mano nuomone, jau gerokai skiriasi.
Pats nesu išbandęs nei vienos iš šių paminėtų sporto šakų iki pradedant žaisti grindų riedulį. Į šį sportą patekau gana atsitiktinai, susiviliojau bendradarbio pasiūlymu sužaisti mėgėjiškame grindų riedulio turnyre – pamačiau, patiko, sekėsi. Pakvietė prisijungti prie klubo, ir taip po truputį pradėjau treniruotis. Klubo nariai noriai mokė ir palaikė mane, o neilgai trukus pradėjau ir žaisti už klubą. Nuvažiavau į porą turnyrų Latvijoje, pamačius latvių meistriškumą, susidomėjimas ir motyvacija sportuoti tik dar labiau pakilo, atsirado noras siekti pergalių, laimėjimų. Pastangos davė vaisių, ir gana greitų, po ne pilnų trijų metų nuo tada, kai išbandžiau grindų riedulį, su klubu laimėjau Lietuvos čempionatą, vėliau dar du, o praeitais metais patekau į Lietuvos nacionalinę vyrų rinktinę.
Esate ir žaidėjas, ir federacijos valdybos pirmininkas. Atrodo, šis sportas leidžia jums atskleisti įvairius savo gebėjimus?
Tikrai taip, ir ne tik man, nes Lietuvos grindų riedulio federacija yra atvira visiems, kurie neabejingi sportui kaip laisvalaikio praleidimo būdui. Kiekvienas, norintis ir galintis skirti šiek tiek savo laiko bei pastangų, gali prisidėti prie grindų riedulio federacijos veiklos, įgyvendinant tiek federacijos tikslus, tiek keliant savo kompetenciją ir patirtį tam tikroje srityje. Šiuo metu galime pasiūlyti nemažai veiklos žmonėms, kurie nori save išbandyti komunikacijos, marketingo srityse, renginių organizavime, prisidėti prie įvairių projektų rašymo ir įgyvendinimo, taip pat norintiems siekti teisėjo karjeros. Nebūtinai ieškome profesionalų, entuziastams suteikiame sąlygas įgyti žinių dalyvaujant įvairiuose seminaruose, mokymuose.
Kokia, jūsų manymu, šio sporto ateitis Lietuvoje ir pasaulyje? Galbūt šiuo metu jame yra žemas konkurencingumo slenkstis ir pradėjus jį sportuoti dabar, sportininkams galima tikėtis pasiekti aukštumų tarptautiniu lygiu ateityje?
Lietuvoje grindų riedulys nedideliais tempais, bet įgauna populiarumą, tad tikiuosi, kad šią kryptį ir pavyks išlaikyti. Ateityje laukia dar nemažai darbų, sukuriant nenutrūkstamą šios sporto šakos ir žaidėjo ryšį nuo mokyklos suolo iki garbaus amžiaus – pradedant nuo sąlygų sportuoti mokyklose sudarymo, moksleivių čempionato organizavimo, universitetų įtraukimo, bei toliau didinant konkurenciją ir komandų skaičių Lietuvos čempionate, formuojant Lietuvos jaunimo ir suaugusiųjų rinktines. Tikiu, kad ateityje ši sporto šaka galėtų būti viena populiariausių tarp komandinių sporto šakų Lietuvoje.
Kalbant apie grindų riedulį pasaulyje reikėtų pabrėžti, kad tai gana greitai populiarėjanti sporto šaka, fiksuojamas žiūrovų skaičiaus augimas pasaulio čempionatuose, paskutiniais metais į nacionalinių rinktinių reitingą įtrauktos net 7 naujos šalys, o Tarptautinė grindų riedulio federacija ir toliau deda visas pastangas, kad grindų riedulys papildytų olimpinių sporto šakų šeimą.
Pradėjus sportuoti dabar, mano nuomone, Lietuvoje sportininkas dar tikrai gali pasiekti nemažų rezultatų, tačiau Lietuva tikrai nėra pasiekusi tokio lygio kaip šio sporto lyderiai pasaulyje. Kaip Lietuva atrodo bendrame kontekste pamatysime po Lietuvos nacionalinės rinktinės debiuto atrankoje į pasaulio čempionatą. Taip pat kol kas sunku vertinti jaunus žaidėjus, kurie grindų riedulį pradeda sportuoti mokyklose. Šiuo metu dauguma Lietuvos žaidėjų grindų riedulį yra pradėję žaisti jau po mokyklos suolo, tad galima sakyti naujoji karta dar tik auga, o kokią mes ją užsiauginsime parodys tik ateities rezultatai.
Ačiū už pokalbį
Tekstas: SPORTLAND MAGAZINE
Nuotraukos: Grindų riedulio federacija
Riedlenčių sporte svarbiausia niekada nepasiduoti