Susikaupimas, adrenalinas ir laukinės gamtos grožis – tai trys dalykai, kurie greitojo nusileidimo dviračiais arba downhill sporte žavi 39-erių TV laidų ir ekstremalių sporto renginių vedėją Mindaugą Ponomariovą. Jau 8-erius metu šį sportą propaguojantis vyras teigia, kad labiausiai mėgsta Alpių trasas, tačiau ir Lietuvos nuokalnės jam gali suteikti taip trokštamų ekstremalių įspūdžių.
Kada ir kokiomis aplinkybėmis susipažinote su greitojo nusileidimo dviračiais sportu?
Su downhill pirmą kartą gyvai susipažinau ir išbandžiau 2009 m., kai su draugais buvome išlėkę į snieglenčių vasaros stovyklą „Les2alpes“ Prancūzijoje. Tačiau dažniau važinėti pradėjau apie 2012-2013 m., kai įsigijau savo dviratį. Beje, pernai paminėjome 10-ies metų, kai įvyko pirmosios downhill varžybos Lietuvoje, jubiliejų.
Kodėl pamėgote šią sporto šaką?
Kai leki nuo kalno, visada turi būti susikaupęs: neįsitempęs ar susikaustęs, bet susikaupęs. Šaknys, akmenys, skirtingi šlaitai, žemės gruntai, posūkiai, šuoliai – adrenalino dozė garantuota. Manau, downhill pamėgau dar ir todėl, kad sportuodamas leidžiu laiką gamtoje, miške, esu apsuptas garsų: medžių ošimo, paukščių čiulbėjimo, kartais prasilenkiu ir su kokiu laisvai gyvenančiu žvėrimi. Beje, norint užsiimti šiuo sportu ir jį pamilti, reikia išmokt ne tik valdyti dviratį, bet ir prisidėti prie trasų statybų – tapti trasų architektu.
Kokiomis sporto šakomis dar domitės?
Žiemos metu prie kojų „priauga“ snieglentė, o kai baigiasi šaltasis periodas, prasideda dviračio malonumai. „Prasiminu“ plentinį dviratį, lekiu į pajūrį ar prie Kuršių marių, kur plaukioju jėgos aitvaru, nuvažiuoju į kokį wake parką „prasiplaukti“ su vandenlente. Domiuosi motokrosu ir freestyle motokrosu, domina riedučių, riedlenčių, banglenčių, BMX dviračių sportai, tačiau jiems visiems neužtenka laiko ir finansų.
Kur Lietuvoje galima užsiimti greitojo nusileidimo dviračiais sportu?
Legalių vietų neturime daug. Vilniuje renkamės važinėtis „Molynėje“. Varžybas ir treniruotes jau 4 m. organizuojame Ignalinos žiemos sporto centre – su draugais iš „White puppy“ ten esame įrengę kelias trasas, o taip pat ten yra keltuvas – nereikia stumtis dviračio į kalną. Anksčiau riedėdavome Kaune ant Smertės kalno – ten vykdavo ir varžybos. Na o prieš 11 m. downhill prasidėjo ant Liepkalnio, Vilniuje.
Kokia yra šio sporto trasų situacija?
Ignalinoje įrengtos trasos yra skirtos labiau patyrusiems sportininkams, kurie turi rimtesnę techniką ir dviračiu važiuoja ne pirmą kartą. Turime planą ten įrengti bike parką ir pritaikyti jį ne tik sportininkams, bet ir pradedantiems dviratininkams.
„Molynėje“ yra pora trasų, skirtų pradinukams. Taip pat jie turi labai rimtą šuolių trasą, į kurią galima važiuoti tik gerai valdant dviratį. Kiek žinau, ten greit turėtų būti atidarytos kelios naujos trasos.
Dažnu atveju kalnuotos viršūnės yra regioniniuose parkuose, draustiniuose ar saugomose teritorijose, tačiau, bandydami įrengti šiam sportui tinkamas trasas, dažnai susiduriame su draudimais ir griežtu NE.
Kokias trasas pats labiausiai mėgstate?
Vilniuje lekiu į „Molynę“ – ten yra kelios trasos, kuriomis mėgstu „prasilėkti“. Ignalinoje taip pat turiu, kas man patinka ir kelią adrenalino lygį kraujyje. Labai didelis trasų pasirinkimas Europoje: Austrijos Alpėse vieno tipo bike parkai, Italijoje – kitokio. Lėksi į Prancūziją – žiūrėk ir ten labai smagu. Pasirinksi Šveicariją – trasų įvairovė nereali, bet tai brangus kraštas. Čekija, Slovakija ir Lenkija: kalnai neaukšti, bet trasų yra įdomių, plius – arčiau ir pigiau, nei lekiant giliau į Vakarus. Bet man labiausiai patinka Alpėse įrengti downhill parkai.
Kokio inventorius reikalauja šis sportas? Į ką labiausiai atkreipti dėmesį, jį įsigyjant?
Pagrindinis inventorius yra dviratis. Teks apsispręsti, ar reikia tikro downhill „ginklo“, ar užteks freeride tipo, o gal net ir enduro tipo dviračio. Kokį gamintoją pasirinkt, priklauso nuo finansų. Pasirinkimų daug: ar norit top komplektacijos dalių, ar truputį žemesnės kokybės, ar naujo dviračio, ar dėvėto, ar karboninio, ar aliuminio rėmo ir t.t. Tačiau visada rekomenduojame nepagailėti pinigų ir įsigyti gerą šalmą – galvą reikia saugoti.
Beje, o kaip saugotės, kad nesusižeistumėte?
Pagrindinė apsauga yra mąstyti ir neprarasti sveiko proto, nors kartais adrenalinas ir ima viršų. Pvz., kol nesijauti gerai ant dviračio, nebandyti šokti nuo aukšto tramplino ar lėkti per didelius akmenis. Prie visko reikėtų artėti žingsnelis po žingsnelio. Naudokite apsaugas: šalmą, krūtinės ir stuburo apsaugą, kelių apsaugas, pirštines, akinius. Galite dėvėti pečių ar alkūnių apsaugas, blauzdų apsaugas, apsauginius klubų ir užpakalio šortus, avėti tinkamą avalynę.
Užsiimant šiuo sportu, reikia nepamiršti, kad, kai nesėdi ant dviračio, vis tiek turi ruošti kūną sporto salėje: kardio pratimai, darbas su gumom, svoriais, tempimo pratimai ir t.t.
Taip pat, prieš kiekvieną downhill treniruotę, kaip ir prieš kitokį sportą, reikia padaryti apšilimą.
Ar downhill Lietuvoje turi gausią bendruomenę? Ar, Jūsų manymu, pakanka renginių, varžybų?
Bendruomenė banguoja, tačiau negalime skųstis, nes jau keli metai iš eilės, kai į varžybas susirenka virš 30-ies sportininkų. Be to, auga daug talentingo jaunimo: Rokas Sviderskis, Karolis Krukauskas, Haroldas Barkus, Vilius Keblys, Mantas Krukauskas. Yra laikas, kai smarkiai padaugėja bendraminčių, ateina laikas – kai sumažėja. Tačiau tai yra normalu – visi sportai gyvena panašiu ritmu. Atsiras daugiau legalių vietų šiam sportui augti, pasitemps į viršų ir bendruomenė.
Varžybų visada norisi padaryti daugiau, tačiau tam reikia ir daugiau investicijų, ir legalių vietų, ir asmeninio laiko, ir, žinoma, palaikymo iš valdžios bei verslo.
Susipažinti su downhill iš Mindaugo lūpų galima jo vloge:
https://www.youtube.com/channel/UCvOsZDo66f8r7EvHcvKuq7A
Kalbino Karina Sėrikova
Nuotraukos: Beno Dragūno
L. Grigelio patarimai norintiems žaisti tenisą