Gimusi su kalnų slidėmis

Anžela Aleksandravičienė neabejoja – sėdėti prie stalo kabinete nuo 9 iki 17 valandos tikrai negalėtų. Jos kabinetas jau porą dešimtmečių yra kalnai ir stadionai, kur emocingoji ukrainietė pluša su savo auklėtiniais – klubo „Alpių aidas“ nariais.

Būdama ketverių ant slidžių atsistojusi Karpatų kalnų slidinėjimo instruktoriaus dukra dabar šios sporto šakos meistriškumo laiptais veda būrį lietuvių. „Aš atradau mėgstamą darbą. Be abejo, pavargsti ir fiziškai, ir psichologiškai, bet kai matai gerus auklėtinių rezultatus, darbštumą per treniruotes, savo nuovargį pamiršti“, – teigė ukrainietė.

Nors A. Aleksandravičienė visa galva pasinėrusi į darbą „Alpių aide“, kiekvienais metais randa laiko apsilankyti gimtinėje – buvusios Huculų respublikos sostinėje Jasynioje gyvena jos mama ir brolis. Anželos sūnūs su senele ir dėde susikalba ukrainietiškai. Tiksliau – huculų kalba, kuri skiriasi nuo literatūrinės ukrainiečių kalbos.

Auklėtiniai skynė pergales

Šie metai A. Aleksandravičienės auklėtiniams buvo sėkmingiausi. Labiausiai 2016-aisiais pasižymėjo vienuolikmetis Oskaras Karlavičius, iškovojęs Baltijos taurę amžiaus grupėje iki 12 metų ir pranokęs daugiau nei keturias dešimtis konkurentų iš Latvijos, Estijos, Baltarusijos, Rusijos, Čekijos, Turkijos, Australijos. Iš viso per tris etapus – Lietuvoje, Latvijoje ir Suomijoje – šioje grupėje startavo 45 jaunieji kalnų slidininkai.

Iki tol Baltijos taurės varžybose ant aukščiausio garbės pakylos laiptelio buvo užkopęs tik Rokas Zaveckas, vėliau jis tapo olimpiečiu. Bet Rokas pergales iškovojo tada, kai Baltijos taurės varžybos nebuvo išskaidytos į etapus – vykdavo kartą per metus Suomijoje.

Vos vieną konkurentę Baltijos taurės varžybose į priekį šiemet praleido Smiltė Bieliūnaitė ir merginų iki 14 metų galutinėje įskaitoje iškovojo antrąją vietą. 19-ąją vietą iš 32 grupės dalyvių užėmė Dorotėja Juknevičiūtė, kuri nedalyvavo paskutiniame etape Suomijoje. Smiltė ir Dorotėja kovo pradžioje Italijoje tapo Lietuvos suaugusiųjų čempionėmis.

Septyniolikmetei Eglei Augustaitytei buvo suteikta galimybė atstovauti Lietuvai antrose žiemos olimpinėse žaidynėse Lilehameryje. O Baltijos taurės varžybose ji pelnė medalius ir jaunimo, ir elito lenktynėse. Lietuvos rinktinės narys yra ir A.Aleksandravičienės sūnus 20 metų Vilius, o dar dar viena jos auklėtinė 19-metė Greta Piliponytė, pernai tapusi absoliučia Lietuvos moterų čempione, yra šalies rinktinės kandidatė.

Lietuvos rinktinės kandidatas yra A. Aleksandravičienės sūnus – 20-metis Vilius – ir dar viena auklėtinė – 19-metė Greta Piliponytė, pernai tapusi absoliučia Lietuvos moterų čempione.

 

„Visos pergalės pasiekiamos sunkiu darbu, vien talento tikrai neužtenka. Ir žiemą, ir vasarą treniruojamės – tiek rimtuose kalnuose, tiek Druskininkų „Snow Arenoje“, tiek stadione per bendrojo fizinio rengimo stovyklas“, – sako A. Aleksandravičienė, sportininkus treniruojanti drauge su vyru Vytautu Aleksandravičiumi.

„Alpių aidas“ rengia stovyklas ir vaikams, kurie neketina rimtai sportuoti, bet nori išmokti taisyklingos kalnų slidinėjimo technikos prieš važiuodami į rimtus kalnus.

Netikėtas gyvenimo posūkis

Labiausiai A. Aleksandravičienės mėgstamoje kalnų slidinėjimo rungtyje – slalome sportininkams tenka atlikti daugiausia posūkių. Staigių, netikėtų vingių kupinas ir ukrainietės gyvenimas.

Būdama vos šešerių, ji jau lankė sporto mokyklą ir skynė pergales. Netrukus, patekusi į su savo amžiaus Ukrainos rinktinę, ėmė keliauti į varžybas ir treniruočių stovyklas Sibire, Kaukaze. O baigusi aštuonias klases perspektyvi slidininkė namų šilumą iškeitė į Lvovo sporto internato bendrabutį.

Iš kalnų apsuptos Jasynios gyvenvietės kilusi A. Aleksandravičienė savo ateitį siejo su kalnų slidinėjimu. Bet Ukrainos rinktinėje buvo didžiulė konkurencija, o perspektyva likti už jos durų neviliojo. Iš Lietuvoje įsikūrusių savo kraštiečių Anžela sužinojo, kad mūsų šalyje yra geros galimybės studijuoti, bet trūksta pajėgių kalnų slidininkų. Todėl 1984 metais baigusi vidurinę mokyklą septyniolikmetė Anžela Stasiuk atvyko į Kauną, tuometį Kūno kultūros institutą.

Nors anksčiau Lietuvoje kalnų dukra nė karto nebuvo lankiusis, nepažįstama aplinka, kalba, kultūra nė kiek neišgąsdino, nes jau buvo įpratusi gyventi ne po tėvų sparnu. „Man čia patiko. Ypač tai, kad viskas buvo lyg užsienyje. Sovietų laikais gyvenimo lygio, tvarkos, kultūros skirtumas Baltijos respublikose ir kitoje SSRS dalyje buvo didžiulis“, – teigė ukrainietė.

Atlapaširdė kalnietė Lietuvoje greitai susirado draugų. Iš pradžių jie bendravo rusiškai. „Bet aš norėjau kalbėti lietuviškai, todėl prašiau, kad su manimi taip ir bendrautų. Nepraėjus nė metams jau susišnekėdavau lietuvių kalba. Mokiausi klausydamasi, kalbėdama, klausdama, ką reiškia vienas ar kitas žodis. Kartodavau ir išmokau be jokio žodyno. Jeigu suklysdavau, ne taip sulinksniuodavau, mane pataisydavo“, – prisiminė trenerė.

Prie Lietuvos pririšo meilė

Važiuodama studijuoti į Lietuvą ukrainietė nemanė, kad šis kraštas taps antrąja gimtine.

Jauna, bet jau patyrusi ir tituluota sportininkė Lietuvoje greitai įsiliejo į mažytę, palyginti su Ukrainos, kalnų slidinėjimo bendruomenę. Viskas vyko įprasta tvarka – studijos, treniruočių stovyklos, varžybos. Titulų kolekcija didėjo, nors lygiaverčių varžovių ukrainietė sutiko ir Lietuvoje.

„Tada tikrai neplanavau, kad liksiu čia visam laikui. Tačiau sutikau Vytautą ir supratau, kad nebeišvažiuosiu“, – dar vieną lemtingą posūkį prisiminė Anžela.

1991 metų liepą Kaukaze ant Elbruso šlaitų vykusiose pirmosiose Pasaulio lietuvių kalnų slidinėjimo žaidynėse ukrainietė buvo tarp greičiausių didžiojo slalomo rungtyje. Tačiau į medalius nepretendavo – šiose žaidynėse apdovanojimai teikiami tik lietuviško kraujo turintiems arba su lietuviais šeimas sukūrusiems kalnų slidininkams.

Tai buvo paskutinės rimtos varžybos, kuriose Anžela startavo būdama Stasiuk. Kai po 13 metų pertraukos grįžo ant šlaitų, jau buvo Alesandravičienė, dviejų sūnų – Viliaus ir Manto – mama.

„Neslidinėjau iki 2004 metų. Visas dėmesys buvo skiriamas šeimai. Tačiau supratau, kad kalnų slidinėjimas yra mano kraujyje, kad esu gimusi su slidėmis. Ir vaikams paaugus grįžau“, – prisiminė A. Aleksandravičienė.

Būtent 2004 metais Prancūzijoje vyko jau penktosios Pasaulio lietuvių kalnų slidinėjimo žaidynės. O ukrainietė jau buvo Aleksandravičienė, tad kliūčių varžytis dėl medalių neliko. Ir Anžela tapo absoliučia čempione tarp moterų. Tarp vyrų tąsyk nugalėjo 1998 metų Nagano olimpinių žaidynių dalyvis JAV lietuvis Linas Vaitkus. 2007 metais, per dar vienas Pasaulio lietuvių žaidynes, šįkart jau Italijoje, A. Aleksandravičienė pakartojo triumfą.

Tada ji jau buvo ne tik sportininkė, bet ir trenerė. „Pamatę, kaip aš šliuožiu, jaunų kalnų slidininkų tėvai ir seneliai, lydintys vaikus į varžybas, paprašė, kad padirbėčiau su jaunimu. Taip po truputį ir būrėme sportininkų grupę“, – paaiškino ukrainietė.

Darbinga vasara

Šiuo metu „Alpių aido“ klube treniruojasi dešimt įvairaus amžiaus sportininkų. Praėjusi vasara jiems buvo labai aktyvi – surengtos net šešios treniruočių stovyklos: viena – ledyne Austrijoje, penkios – Druskininkuose. Per dieną vyko po dvi treniruotes: viena – slidinėjimo, kita – fizinio parengimo.

Nuo rugsėjo vidurio visa grupė kiekvieną savaitgalį susitinka „Snow Arenoje“ ir ant specialiai sportininkams ledu padengtos šlaito dalies šlifuoja techniką. Jau lapkričio pradžioje čia laukia ir pirmas rimtas naujo sezono išbandymas – pirmas Baltijos taurės etapas, o kartu ir Tarptautinės slidinėjimo federacijos (FIS) varžybos.

„Snow Arena“ yra tapusi antraisiais namais „Alpių aidui“, nes čia galima slidinėti visus metus. Druskininkuose sezonui rengiasi net pasaulinio lygio žvaigždės, atvažiuoja Italijos, Slovakijos, Rusijos, Ukrainos, Latvijos rinktinės.

„Treniruotės greta aukščiausio lygio sportininkų taip pat padeda tobulėti“, – neabejojo A. Aleksandravičienė.

Per pratybų stovyklas jai tenka būti ne tik trenere. „Vaikams tampu ir mama, ir psichologe, ir virėja. Mano ukrainietiškus barščius mėgsta visi“, – juokėsi kaunietė. Jauniausiai slidininkei jos grupėje – vos aštuoneri.

 A. Aleksandravičienė sakė, kad dirbant labai svarbu vaikams skirti dėmesio, su kiekvienu pabendrauti: „Visų charakteriai labai skirtingi, tad kiekvienam reikia parinkti skirtingus žodžius. Aišku, vaikai yra vaikai, jiems rūpi ir pašėlti, todėl kartais tenka balsą pakelti. Bet pasikalbi, paaiškini, kodėl taip nereikėtų elgtis, ir vėl viskas gerai. Mes esame kaip viena didelė šeima.“

Tekstas – Lino Jaurio
Nuotraukos – iš asmeninio herojės albumo