Virginijus Sirvydis, priešingai nei dauguma buvusių profesionalių krepšinio žaidėjų, ir savo sūnui Deividui nuoširdžiai linkėjo tapti krepšininku. „Tai – nuostabus gyvenimas“, – tvirtina Virginijus, o Deividas su tėvu nesiginčija. Nors buvo laikas, kai Sirvydžių jaunėlis nepaisė tėvo patarimų, dabar jo nuomonė Deividui yra svarbiausia.
Kai birželio 20-osios vėlų vakarą Niujorko rajono Bruklino „Barclays Center“ arenoje nuskambėjo Deivido Sirvydžio pavardė, Lietuvoje ir Latvijoje aušo birželio 21-osios rytas.
Virginijus Sirvydis su Lietuvos 19-mečių rinktine viešėjo Rygoje ir per naktį nesudėjo bluosto, laukdamas NBA naujokų biržos. Vilniuje nemiegojo ir jo žmona Lina.
Birželio 10-ąją Vilniaus „Ryto“ gynėjas Deividas Sirvydis atšventė 19-ąjį gimtadienį. Jis rizikavo, ryžęsis pateikti paraišką jau šiemetei NBA naujokų biržai, nes jei būtų neišgirdęs savo pavardės, kitąmet jau nebūtų galėjęs ten dalyvauti.
Bet „Barclays Center“ arenoje išoriškai Deividas atrodė ramus, nors viduje nerimastingas laukimas maišėsi su nerimu. Virginijus Rygoje iki paryčių vartėsi lovoje, kol auštant įsijungė kompiuterį stebėti svarbiausio NBA vasaros renginio — naujokų biržos.
Deivido Sirvydžio pavardė nuskambėjo 37-oji. Oficialiai lietuvį pašaukė „Dallas Mavericks“, bet teises į jį akimirksniu perleido „Detroit Pistons“ – komandai, kuri ir siekė snaiperio iš Lietuvos.
„Ne-ga-liu pa-ti-kė-ti!“ – po keliolikos minučių telefonu išskiemenavo Deividas, o paskui kurį laiką negalėjo ištarti nė žodžio – tik juokėsi. Tėvas Virginijus ir mama Lina, kuriems po kol kas svarbiausios karjeros pergalės paskambino sūnus, taip pat buvo iki dangaus laimingi.
Šaukimas NBA naujokų biržos antrajame rate dar negarantuoja spindinčios karjeros, bet tai – pirmas žingsnis jos link.
„Tikiu, kad sūnus krepšinyje pasieks daugiau nei aš“, – įsitikinęs V.Sirvydis, kurio pavyzdžiu sūnus nusekė sunkiu, bet labai įdomiu profesiniu keliu.
Ateinantį sezoną Deividas dar liks „Ryto“ komandoje, o kitąmet, matyt, keliaus į Ameriką. Į lygą, kurioje svajoja žaisti visi pasaulio krepšininkai.
Šeimoje – tik krepšinis
Kai 2000 metų birželį gimė Deividas, V. Sirvydis pradėjo krepšinio legionieriaus karjerą. Tą vasarą jis sudarė sutartį su Permės „Ural Great“ (Rusija). Krepšinį profesionaliai V.Sirvydis žaidė iki 2012 m. vasaros, kai paskutinį savo sezoną baigė Vilniaus „Sakaluose“.
Deividui tada buvo dvylika. Jis pats jau kasdien važiuodavo į treniruotes ir svajojo ateityje pragyventi iš krepšinio.
Priešingai nei kadaise tėvas, Deividas turėjo galimybių pasirinkti kur ir pas ką sportuoti. Jonavoje augęs Virginijus tokio pasirinkimo neturėjo – tais laikais ten dirbo tik vienas krepšinio treneris, todėl dėl menkų paaugliškų prasižengimų išvarytas iš treniruotės, Virginijus kraustėsi iš proto: o kas, jei atgal nepriims?
Šešiametį Deividą tėvai iš pradžių nuvedė į Vilniaus krepšinio mokyklą, bet netrukus jį perviliojo Š.Marčiulionio krepšinio akademija – energingas ir aiškiai išreikštų lyderio savybių turintis berniukas jau tada išsiskyrė iš bendraamžių.
„Deivis buvo labai judrus, todėl nuo mažens ką nors sportuodavo. Bet kadangi buvo aukštas, plastiškas ir jau vaikas panašus į krepšininką, jis tiko šiai sporto šakai. Be to, ir pats buvo itin užsidegęs žaisti krepšinį“, – pasakojo 46 metų V.Sirvydis.
„Pasirinkimo nelabai turėjau, – kvatoja Deividas. – Kai šeimoje – vien krepšinis ir jokių kitų sporto šakų, apie nieką daugiau ir negalėjau svarstyti.“
Ne tik Virginijus, bet ir jo žmona Lina yra buvusi krepšininkė – atstovavo Panevėžio, vėliau – ir universiteto rinktinei. Nors po vedybų ji nesiekė profesionalės karjeros, iki šiol neprarado rankos taiklumo.
Penkeriais metais vyresnė Deivido sesuo Gintarė vaikystėje irgi bandė žaisti krepšinį, tik į jo treniruotes nuėjo per vėlai, tad, supratusi, kad pavyti bendraamžes meistriškumu bus sunku, galiausiai liovėsi žaisti ir mėgino kitas sporto šakas – plaukimą, šokius ir tenisą.
Priklausomybė nuo kamuolių
Nuo pat vaikystės geriausias žaislas Deividui buvo krepšinio kamuolys. Tų kamuolių Sirvydžių namuose būdavo devynios galybės.
„Kaskart išėję į miestą grįždavome su nauju, nes Deivis užsimanydavo“, – juokiasi Virginijus.
Deividas valandų valandas galėjo mėtyti į vaikiškus krepšius namuose arba treniruotis prieš milžinišką veidrodį, mėgindamas atkartoti mėgstamiausių NBA krepšininkų judesius.
„Bet juk visi taip daro!“ – įsitikinęs Deividas. Labiausiai jam patinka „Houston Rockets“ žvaigždės Jameso Hardeno „step back“, kai po kamuolio varymo prieš mesdamas irgi kairiarankis gynėjas žengia žingsnį atgal.
Nors buvusiam krepšininkui, o dabar Pasvalio „Pieno žvaigždžių“ komandos trenerio asistentui V. Sirvydžiui sunku vertinti, daugelis sako, kad sūnus aikštėje primena jį patį – taip pat bėga, turi tokių pat manierų. Tik Virginijaus stiprioji ranka aikštėje buvo dešinioji, į Deivido – kairioji, nors, pavyzdžiui, valgo jis dešine ranka.
„Labai norėjome, kad Deividui sektųsi aikštėje, su žmona spaudėme nesustoti, kuo daugiau sportuoti ir žingsnis po žingsnio eiti į priekį. Mažiukas norėdavo ir futbolą kieme su draugais pažaisti – suprantu, kad vaikas turi turėti vaikystę, ne sporto salėje augti. Bet vis primindavome, kaip svarbu stengtis. Draugai gali palaukti, o treniruotės – ne“, – pasakojo V. Sirvydis.
„Visi draugai kieme tą futbolą žaisdavo, tai ir aš prisidėdavau, bet svarbiausias vis tiek man buvo krepšinis. Kai visa aplinka su tuo susijusi, kitaip ir negalėjau. Esu labai laimingas, kad čia esu“, – tėvams už įskiepytą meilę žaidimui oranžiniu kamuoliu dėkingas talentingas gynėjas.
Tėvas – visada teisus
V. Sirvydis neslepia, kad sūnui nuoširdžiai linkėjo krepšininko karjeros, nors ta karjera ne visada raudonu kilimu klota.
„Bet krepšininko gyvenimas yra nuostabus net tada, jei karjera ir nesusiklosto. Juk susipažįsti su begale žmonių, aplankai daug šalių, visąlaik jauti azartą, turi, kur išlieti energiją. Ne vien pats žaidimas – ir bendravimas su žmonėmis yra didelė krepšininko gyvenimo dalis, o tai yra neįkainojama dovana“, – įsitikinęs V.Sirvydis.
„Paauglystėje tėčio nenorėjau klausyti – net nervindavo, kai jis man ką nors aiškindavo“, – prisipažįsta Deividas. Tačiau dabar yra kitaip – tėvų nuomonė jam yra svarbiausia.
„Dabar jau pats tėčio klausiu, kaip ir kas. Pagaliau suprantu, kad jis man gero linki, tad po kiekvienų rungtynių pasiskambiname, aptariame, kas gerai, kas blogai. Tėtis apie krepšinį viską pasako. O mama pataria dėl psichologinių dalykų. Pavyzdžiui, moko, kaip elgtis aikštėje, kaip užgniaužti nepasitenkinimą, nes kūno kalba aikštėje irgi yra labai svarbi“, – įsitikinęs D. Sirvydis.
„Stengiuosi Deivio nekritikuoti, bet analizuojame klaidas, aptariame, ką geriau galėjo padaryti, nors jis ir pats visą žino – atsimena kiekvieną savo klaidą puolant ar ginantis ir stengiasi jų nekartoti. Aptariame viską – kur reikėjo mesti, kur reikėjo perdavimą atlikti, kur prasiveržti, kur ginantis koją statyti, kur pribėgti padėti“, – sakė V. Sirvydis.
„Pasitaiko, kad su tėčiu nesutinku, bet perkratęs galvoje suprantu, kad jis ir vėl buvo teisus. Tenka atsiprašyti“, – juokėsi Deividas.
O kuris iš Sirvydžių – snaiperišku taiklumu aikštėje garsėjęs Virginijus ar šias savybes paveldėjęs Deividas – pajėgesnis žaisdamas paprasčiausią minusą?
„Tėčio dar nesu nugalėjęs, – tikina Deividas. – Nebent žaidžiant nerimtai. Kai žaidžiame rimtai, tėtis dar visada laimi.“
Virginijus purto galvą, kad sūnus kuklinasi: „Kai Deividas grįžo iš Amerikos po NBA naujokų biržos, nebeturėjau jokių šansų. Užmėtė tolimomis bombomis.“
Tekstas: Birutės Pakėnaitės
Nuotraukos: iš asmeninio archyvo, Scanpix, Sportland
Stereotipai griūva patys