Lietuvos orientacininkas Algirdas Bartkevičius neseniai dar sykį įrodė, kad šiuo metu yra geriausias šios sporto šakos atstovas mūsų šalyje. Jis gegužės pabaigoje triumfavo šalia Onuškio vykusio Lietuvos čempionato vidutinėje trasoje ir apgynė čempiono titulą.
Jau nemažai metų sportininkas treniruojasi Švedijoje, šalyje, kur orientavimosi sportas yra itin populiarus. A. Bartkevičius neslepia noro grįžti į Lietuvą ir prisidėti prie šio sporto stiprinimo gimtinėje.
Apie meilę orientavimosi sportui, jo ypatybes bei planus – „Sportlandmagazine.lt“ pokalbis.
Kaip susidomėjai orientavimosi sportu?
Abu mano tėvai savo laiku yra atstovavę Lietuvos orientavimosi sporto rinktinei pasaulio čempionatuose. Mama dar ir šiandien dirba orientavimosi sporto trenere ir ugdo ateities kartas. Galima sakyti, jog šis sportas mano gyvenime atsirado nuo mažų dienų, tačiau turiu pripažinti, kad tai nebuvo meilė iš pirmo žvilgsnio. Kaip ir didžioji dalis lietuvių mėgau krepšinį ir svajojau apie karjerą ten. Tik atėjus laikui, kai krepšinio turnyrai ir orientavimosi sporto varžybos pradėjo dubliuotis – teko rinktis. Šiandien aš save vadinu orientacininku ir siekiu vieną dieną užlipti ant pakylos pasaulio čempionate.
Kuo tave žavi šis sportas? Kokias savybes jis išugdo?
Orientavimosi sportas toks platus ir visapusiškas, jog, manau, kiekvienas ras skirtingą atsakymą, kuo jį ar ją žavi šis sportas. Aš asmeniškai gyvenime labai vertinu du dalykus – gamtą ir žmones. Esu bėgiojęs netikėčiausiose pasaulio vietose – nuo beribių pušynų už poliarinio rato iki Afrikos savanos, nuo Brazilijos džiunglių iki Mongolijos stepių. Skirtingos kultūros ir žmonės, su kuriais yra tekę susipažinti ar net gyventi kartu, praplėtė mano pasaulėžiūrą. Iš ganėtinai konservatyvaus ir uždaro lietuviško mentaliteto į gyvenimą ir žmones pradėjau žiūrėti daug platesniu kampu. Pats orientavimosi sportas, nors ir priverčia sprendimus priimti individualiai – kaip iš taško A atsirasti taške B judant per nežinomą vietoję, vis tiek turi labai stiprų bendruomenės jausmą. Sporto renginiai skirtinguose miestuose ir miškuose vyksta net kelis kartus per savaitę, nuo rankų paspaudimų galima pavargti tiesiogine to žodžio prasme, tačiau man tai patinka.
Kas sunkiausia šiame sporte, norint kovoti su stipriausiais sportininkais Europoje ir pasaulyje?
Jei trumpai, tai būtų orientavimosi sporto technika – kaip tu gerai sugebi naviguoti su žemėlapiu ir kompasu. Pasiruošimo pagrindą sudaro technika, kurią galima išmokti ir pritaikyti bet kurioje pasaulio vietoje. Įvaldžius ją, galima būti labai geru orientacininku, tačiau norint tapti pasaulio čempionu, reikia tobulinti specifinę techniką bėgiojant panašiose vietovėse, kaip ir numatomos varžybos. Šiai dienai didžiausios orientavimosi sporto šalys, kurios laimi medalius, praleidžia mėnesius besiruošdami pasaulio ar Europos čempionatams panašaus tipo vietovėse. Lietuviai – ne.
Orientavimosi sportas (OS) turi daug formų. Be OS bėgte, dar galima varžytis dviračiais, slidėmis ir kt. Kodėl pasirinkai bėgimą? Gal mėgsti ir kitas rūšis?
Orientavimosi sportas bėgte visada buvo populiariausia šaka, pritraukianti tiek daugiausiai dalyvių, tiek žiūrovų. Kad aš pasirinkau būtent bėgimą, manau, yra tiesiog tėvų įtaka. Iš kitos pusės, kol buvau moksleivis, išmėginau ir OS slidėmis. Kartą net teko dalyvauti rinktinės stovykloje, tačiau vienos treniruotės metu susilaužiau ranką ir po traumos nebegrįžau ruoštis žiemai, kurios ir šiaip pas mus nėra tokios, kad leistų mėgautis šia OS šaka.
Ne pirmą kartą tapai Lietuvos čempionu. Koks yra Lietuvos orientacininkų lygis? Ar netrūksta konkurencijos?
Šiandien aš jau daugkartinis Lietuvos čempionas, nors pirmo aukso teko palaukti. Po jaunimo grupės keletą metų buvo psichologiškai sunku, ieškojau savęs ir nežinojau, ko noriu iš gyvenimo. Įnikau į taikomosios fizikos studijas, kurias pradėjau Švedijoje ir savo laiką skyriau viskam, tik ne sportui. Kai vėl pradėjau treniruotis ir išsikėliau tikslą pasiekti geriausią save, medaliai atėjo gana greitai.
Maždaug tuo pačiu metu įvyko ir kartų kaita, kas lėmė jog daug stiprių sportininkų baigė savo karjerą, o naujų talentų neatsirado. Šiai dienai mes turime nemažai lietuvių orientacininkų, kurie nori ir siekia savo užsibrėžtų tikslų, tačiau tarptautinėje arenoje nekonkuruojame su geriausiais. Asmeniškai šią problemą bandau spręsti dalyvaudamas varžybose Skandinavijoje, o į Lietuvą grįžtu norėdamas perteikti tą aukštesnį lygi ir galbūt įkvėpti kitus siekti daugiau.
Daug metų praleidai Švedijoje. Kokią ir kur matai savo ateitį?
Nežinau, ar tai jaunatviškas naivumas, ar aš tiesiog toks žmogus, bet tikiu, kad galiu pakeisti pasaulį. Noriu grįžti į Lietuvą ir pasidalinti švedišku supratimu apie visuomenę ir žmogaus dalį bendroje gerovėje. Galbūt sukurti kažką naudingo, kaip inžinierius.
Apie tikslus sporte šiuo metu atsakymo neturiu ir pats. Šią vasarą baigiasi mano ketverių metų projektas ruošiantis pasaulio čempionatui. Dar prieš pradedant šią kelionę pasakiau sau, kad nepriimsiu sprendimų jai nepasibaigus. Pirmiausiai noriu išanalizuoti kaip man seksis ten, o vėliau žiūrėsim. Kad orientavimosi sporte liksiu visą gyvenimą žinau ir šiandien, bet siekti rezultato profesionaliai reikia daug pasišventimo ir sąlygų. Pirmasis priklauso tik nuo manęs, o antrajam reikia ir pagalbos iš šalies.
Tekstas: Dominyko Genevičiaus
Antra Lietuvos raketė V. Gaubas: „Mane motyvuoja iššūkiai tenise“