Geriausia 2023 metų Lietuvos sunkiaatletė Gintarė Bražaitė pernai gerino savo asmeninius rekordus ir solidžiai pasirodė tarptautiniuose turnyruose.
Lietuvė praėjusiais metais pasaulio čempionate užėmė dešimtąją vietą. Ji taip pat iškovojo bronzą Paryžiaus olimpinių žaidynių atrankos „Grand Prix“ turnyre. Praėjusių metų Europos pirmenybėse G. Bražaitė buvo šešta. Nedaug jai trūko iki patekimo į Paryžiaus olimpines žaidynes, nes paskutiniame atrankos turnyre Tailande ji tarp europiečių buvo ketvirta, o olimpinius kelialapius pelnė dvi geriausios Senojo žemyno atstovės.
„Sportlandmagazine.lt“ sportininkė papasakojo apie savo karjeros pradžią, sunkiosios atletikos ypatybes ir olimpinę svajonę.
Kaip susidomėjai sunkiąja atletika? Ar iškart patiko šis sportas?
Šią sporto šaką radau netyčia. Tuo metu buvau baigusi Kupiškio gimnaziją ir nežinojau, ką toliau veikti. Tad dar įstojau ir mokiausi Anykščių technologijos mokykloje. Ten besimokinant, radau šią sporto šaką. Bet pradėjau labai vėlai sportuoti, man jau buvo 20 metų. Kiti treneriai gal būtų varę iš salės, bet mano treneris pasakė, kad būsi čempionė ir taip prasidėjo mano karjera. Turiu pasakyti, kad mane visada domino jėgos sportas ir raumenų auginimas. Pati dar prieš surandant sunkiąją atletiką, namuose buvau susiradusi visokių gelžgalių, kad kažkiek padirbėčiau raumenims, tad taip, ši sporto šaka man patiko iškart. Profesionaliai nieko daugiau nesportavau, bet mokykloje, kaip dauguma, žaidžiau kvadratą, krepšinį, lengvąją atletiką. Tiesiog visada judėdavau ir, kaip minėjau, pati pradėjau dirbti su raumenims.
Kas sunkiausia šiame sporte? Kokių savybių ir kokių sąlygų reikia norint tobulėti?
Manau, kad kiekviena sporto šaka turi savo iššūkius. Čia yra individuali sporto šaka, kurioje viskas priklauso nuo tavęs. Tad sunkiausia, man asmeniškai, yra įveikti save psichologiškai. Kūnas gali atlaikyti daug, bet psichologija ir emocinė būklė lemia dar daugiau. Sunkiojoje atletikoje reikalinga sprogstamoji galia. Vien tik jėgos neužtenka, reikia sugebėti tą jėga sugeneruoti greičiu. Be abejo, reikalingas lankstumas, ypač pečių klubų ir čiurnų. Ir be koordinacijos taip pat būtų sunku atlikti veiksmus, kurios atlieka sunkiaatlečiai. Manau, tobulėjimui reikalingas nuoseklumas ir pastovumas. Svarbu laikytis maisto, miego režimo ir nuoseklios treniruotės po truputi prives prie norimo rezultato.
Ką tau reiškia būti pripažintai geriausia Lietuvos sunkiaatlete? Kas labiausiai įsiminė pernai?
Geriausia Lietuvos sunkiaatlete esu pripažinta ne pirmą kartą, bet visada yra malonu, kai įvertina už pasiektus rezultatus. Praėję metai buvo neblogi rezultatų atžvilgiu. Po truputį pradėjo kilti asmeniniai rovimo ir stūmimo rungčių rezultatai, kurie buvo užstrigę kurį laiką. Labiausiai įsiminė olimpinės atrankos turnyras, kuris vyko Katare. Ten pagerinau Lietuvos rekordus ir užėmiau antrą vietą. Tai vyko gruodžio mėnesį, todėl labai džiugiai pasitikau naujus metus.
Kokia yra situacija Lietuvoje – ar netrūksta konkurencijos? Ar tenka vis dar susidurti su mitais, kad tai ne moterų sportas?
Džiaugiuosi, kad Lietuvoje vis daugėja sportuojančių merginų, kurios laužo stereotipus, kad tai ne moterų sportas ir pan. Manau, kad tai yra sveikintina, kad merginos nebijo būti stiprios ir siekia savo svajonių. Dar apie šią sporto šaką sklando tie patys mitai, kad: neaugsi, sugadinsi nugara ar, kad būsi kaip Schwarzenegeris, ir tą taiko merginoms. Bet jeigu taip, tai kodėl daug žmonių yra žemi, su nugaros problemomis, nors jie nekilnoja svorių (šypsosi, – red. past.)? Ir tikrai merginos nepasidarys kaip Schwarzeneggeris. Manau, kad praeis dar kažkiek laiko, kol tokios kalbos pasibaigs.
Šiemet olimpinės žaidynės dar nepasiekiamos – ar turi tikslą ruoštis 2028 metams? Kaip įsivaizduoji savo karjerą artimiausias metais?
Gaila, bet taip. Sunkiojoje atletikoje labai sugriežtintas patekimas į olimpines žaidynes. Labai sumažinta svorio kategorijų ir liko tik penkios iš dvylikos. Ir dalyvių skaičius krito iki dešimt kiekvienoje kategorijoje, tad konkurencija didžiulė, nes išeina, kad dabar varžaisi su dviem svorio kategorijomis. Tad šiais metais nepatekau į olimpines žaidynes. Kol kas dar neplanuoju baigti karjeros. Gal po šių olimpinių žaidynių kas nors pasikeis atrankos atžvilgiu. Dėl to manau, kad dar bandysiu laimę patekti į kitas žaidynes. O paskui jau bus matyti. Aš esu baigusi Klaipėdos universitetą ir šiuo metu jau aštunti metai dirbu trenere Anykščiuose, todėl, manau, baigusi sportą, tęsiu savo darbą kaip trenerė.
Tekstas: Dominyko Genevičiaus
Ėjikė A. Kavaliauskaitė – apie meilę sportui ir stovyklas Australijoje