„Mano pasiekimai liks kaip gražus prisiminimas, kuris lydės mane visą gyvenimą. Rašiau Lietuvos sportinio ėjimo istoriją ir, manau, pakankamai daug įrašų joje palikau. Palikime vietos ir ateities kartoms“, – ištarė geriausia 2019 metų Lietuvos lengvaatletė Živilė Vaiciukevičiūtė.
Vos 24-erių sportininkė nusprendė kabinti batelius ant vinies praėjus metams po iškovotos svarbiausios karjeros pergalės. Tokijo olimpinių žaidynių normatyvą turinti Ž. Vaiciukevičiūtė svarbiausio penkerių metų sporto renginio dalimi nebetaps.
„Vieni žmonės gyvena ir plaukia pasroviui, kiti planuojasi ir turi aiškų gyvenimo planą. Ir aš esu iš pastarųjų. Turėjau nusimačiusi planų po Tokijo žaidynių, tačiau COVID-19 krizė viską sujaukė, o mano planai dar laukti metus negali. Kitas aspektas tas, kad nėra šimtaprocentinės garantijos, jog ir kitais metai įvyks olimpinės žaidynės“, – aiškino Ž. Vaiciukevičiūtė.
Kovo mėnesį pabradiškei buvo nustatytas COVID-19 virusas, tada sportininkė įtarė, jog ji šiuo virusu užsikrėtė keliaudama iš treniruočių stovyklos Ispanijoje. Vis dėlto liga sprendimui baigti karjerą įtakos nedarė – tą mergina nutarė dar anksčiau.
„COVID-19 virusas įtakos mano sprendimui neturėjo. Tai buvo tik etapas mano gyvenime, kurį aš sėkmingai be didelių problemų išgyvenau. Šiuo metu jaučiuosi gerai, – teigė Ž. Vaiciukevičiūtė. – Sprendimas nėra skubotas, kaip ir minėjau, turiu aiškų planą, kuriame aiškiai buvo nubrėžtos datos ir sudėlioti tolimesni gyvenimo planai. Yra sakoma „žmogus planuoja, dangus juokiasi“, tačiau išlaikyti nuoseklumą ir siekti planų įgyvendinimo bei tikslų lieka mano prioritetas, todėl galiu tvirtai pasakyti, kad skubos šiame sprendime nėra jokios.“
Trumpa Ž. Vaiciukevičiūtės karjera – įspūdinga. 20 km distancijoje besispecializavusi lengvaatletė būdama vos 20-ies prasibrovė į Rio de Žaneiro olimpines žaidynes, o 2017-aisiais iškovojo bronzą Europos iki 23 metų čempionate. Didelį proveržį Viktoro Meškausko auklėtinė atliko 2018 metais: Europos čempionate Berlyne ji finišavo penkta, pasiekdama antrą rezultatą Lietuvos istorijoje apskritai – 1 val. 28 min. 7 sek.
Svarbiausia Ž. Vaiciukevičiūtės pergale tapo pernai Alytuje iškovota Europos sportinio ėjimo taurė – tada mūsiškė tapo pajėgiausia žemyno ėjike.
„Kas sunkiausia sportuojant? Sunkiausia buvo būti ilgai ir toli nuo artimųjų ir šeimos. Šventes praleisti ne su artimaisiais, o kažkur toli, kur net nebūna sniego. Be to, nors ir tapau Europos taurės nugalėtoja, nesijaučiau įvertinta. Tas įvertinimas buvo tik formalus, raštiškas“, – sakė Ž. Vaiciukevičiūtė, kuri už triumfą Europoje iš Vyriausybės negavo nė cento.
Nuo pirmųjų žingsnių sporte merginą lydėjo treneris Viktoras Meškauskas.
„Norėčiau padėkoti treneriui už darbą, be jo galbūt nebūčiau pasiekusi tokių sporto aukštumų, kuriuos pasiekiau. Kartu mes pakeitėme Lietuvos sportinio ėjimo istoriją. Per daug metų buvo ir šilto, ir šalto, kartais to šalto buvo daugiau, o sunkumai esantys mintyse yra sunkesni nei bet koks fizinis darbas. Tačiau apie kitą trenerį minčių niekada neturėjau, nes mano trenerio metodika tiko, o tą įrodė kiekvienais metais pasiekti rezultatai“, – treneriui padėkojo Ž. Vaiciukevičiūtė.
LLAF prezidentas Eimantas Skrabulis: „Gaila, kad prarandame tokio lygio sportininkę“
Ž.Vaiciukevičiūtei pranešus apie karjeros pabaigą, Lietuvos lengvosios atletikos federacija (LLAF) sportininkei suteikė laiko apsvarstyti ir neskubėti priimti sprendimo. Galop, ėjikei nuomonės nepakeitus, LLAF informavo Lietuvos tautinį olimpinį komitetą (LTOK).
LLAF prezidento Eimanto Skrabulio komentaras: „Federacijos vadovybė nemaloniai nustebo išgirdusi tokią žinią. Negalėjome patikėti, kad tokia jauna sportininkė, turinti kelialapį į Tokijo olimpines žaidynes, būdama geriausia Europos ėjike, kurią visa sportinio ėjimo bendruomenė laikė labai talentinga, pareiškė, kad baigia savo karjerą. Mes nepatikėjome, nenorėjome tikėti – per daugelį metų mums tai pirmas toks atvejis. Kalbėjome su sportininke, nedarėme jokio spaudimo, gerbdami jos privatų gyvenimą. Kiekvienas žmogus savo sprendimuose yra absoliučiai laisvas, sportininkas taip pat gali priimti sprendimus, ką daryti gyvenime – ar kovoti sporto arenose, ar užsiimti kitomis veiklomis. Norėjome įtikinti, kad neskubėtų priimti sprendimo, kad galbūt pavargo besiruošdama olimpinėms žaidynėms ir jų nukėlimas buvo tam tikra demotyvacija, bet tas praeis. Visada sunku yra dirbti, tačiau labai smagu iškovoti asmeninius pasiekimus, aukštas vietas, galbūt net pergales. Ji labai daug reiškė visai sporto bendruomenei, federacijai, treneriui, draugams. Prašėme pagalvoti, bet praėjus tam tikram laikui jos sprendimas nepasikeitė, ji pareiškė, kad yra pavargusi nuo sporto ir renkasi kitą kelią gyvenime. Neturime teisės per prievartą įtikinėti, priimame jos apsisprendimą, bet gailime, kad prarandame tokio lygio sportininkę. Galbūt jai nebuvo duota tapti aukščiausio lygio ėjimo žvaigžde, talentais yra gimstama, o čempionais yra tampama. Esu įsitikinęs, kad ta sporto laimės paukštė, kurią ji galėjo pasiekti, gali nuskristi negrįžtamai. Šiandien tai yra faktas, o ką sportininkė darys ateityje, yra jos asmeninis sprendimas. Linkime sėkmės gyvenime, dėkojame už tas viltis, pergales, kurias padovanojo Lietuvos lengvajai atletikai, už tikėjimą, kad galima padaryti daugiau. Su išėjimu iš sporto gyvenimas nesibaigia, baigiasi tam tikras etapas. Sėkmės jai jame, o mes galvosime apie naujų sportininkų paruošimą.“
Tekstas: Lietuvos lengvosios atletikos federacijos
Nuotraukos: Alfredo Pliadžio
Irklenčių sportas – dar neprisijaukintas, bet populiarėjantis