Genų galia

Augustas Marčiulionis iki antros klasės nė nenutuokė, kad jo tėvas Šarūnas Marčiulionis – viena ryškiausių Lietuvos krepšinio žvaigždžių, pirmasis buvusios SSRS krepšininkas, prasibrovęs pro geležinę uždangą ir pakliuvęs į NBA. Ankstyvoje vaikystėje Augusto aplinka nebuvo susijusi su krepšiniu ir niekas jo neskatino žaisti, tačiau judrus keturmetis valandų valandas mėtydavo į žaislinį krepšį, kurį namuose vietoje nestygstančiam sūnui užimti pakabino mama. „Gal tas mano noras žaisti krepšinį iš tiesų buvo užkoduotas genuose?“ – atsakymo neturi Augustas. Jo tėvas, Seulo olimpinis čempionas su SSRS rinktine ir dviejų olimpinių bronzos medalių laimėtojas su Lietuvos rinktine, 55 metų Š. Marčiulionis dabar įdėmiai stebi įsibėgėjančią sūnaus karjerą krepšinio aikštėje ir dalija neįkainojamus patarimus.

Augustas jau nepamena, kas jam papasakojo apie legendinio tėvo laimėjimus. Nepamena ir to, kaip mama ir tėtis davė pylos už tai, kad prieš komandos draugus ėmė „mandravoti“.

Tada jis jau lankė Š. Marčiulionio akademiją, kur mokėsi krepšinio pradmenų. To pokalbio užteko, kad Augustas daugiau niekada nekeltų savęs aukščiau kitų dėl tėvo karjeros ir jaustųsi kiek nejaukiai, kai šis užsukęs į jo treniruotę dalydavo patarimus.

„Pamokydavo ne tik mažiukus – ir aukštaūgiams turėjo, ką pasakyti. O aš kartais jausdavausi nei šiaip, nei taip, kad tėtis visiems aiškina. Dabar jau suprantu, kokios kvailos buvo tos mintys – juk visi tik džiaugdavosi, kai jis pasirodydavo, o jo patarimai buvo labai vertingi“, – prisimena Augustas.

Gerai valdo abi rankas

Krepšinis Augusto gyvenime atsirado tarsi iš niekur. Jis pats nuo mažumės juo domėjosi – ne tik begalę laiko praleisdavo mėtydamas kamuolį, bet ir žiūrėjo rungtynes, tyrinėjo statistiką. Tėvų keliai jau buvo išsiskyrę, o susitikęs su tėvu Augustas kalbėdavosi ne apie krepšinį, nors Šarūnas Marčiulionis jau matė, kad sūnus nori sportuoti.

Metus ar pusantrų pabandęs žaisti tenisą, galiausiai Augustas vis tiek atvėrė tėvo krepšinio akademijos duris.

„Buvo labai patogu – akademijoje galėjau jį stebėti, viešbutyje skyriau kambariuką, tad ir pamokas ten su draugu ruošdavo, ir pamiegoti galėjo. Gal iš pradžių Augustui ir atrodė, kad verčiu lankyti akademiją, nes ir futbolą su draugais kieme žaisdavo, gal būtų norėjęs jį sportuoti, bet pradėjęs geriau valdyti kamuolį, jau pats nebenorėjo mesti krepšinio“, – pasakojo Šarūnas Marčiulionis.

„Ne, ne, aš visada norėjau žaisti tik krepšinį, – purto galvą Augustas. – Krepšinio kamuolys mane iškart užbūrė. O kai pradėjau lankyti akademiją, tėtis sudarė visas sąlygas ir sportuoti, ir mokytis. Viskas išėjo labai natūraliai.“

Natūraliai išėjo ir tai, kad Augustas, kaip ir tėvas, gerai valdo abi rankas. Skirtumas tik tas, kad Šarūnas kamuolį mesdavo kairiąja, Augustas meta dešiniąja.

„Bet visa kita aikštėje man geriau daryti kairiąja ranka – varytis ar perduoti kamuolį, prasiveržus mesti iš po krepšio. Net tenisą žaidžiau kairiąja. O metu ir valgau vis dėlto dešiniąja. Įdomiai su tomis rankomis, bet, manau, kad tai irgi yra įgimta, nes ir tėtis vienus dalykus daro viena, kitus – kita ranka“, – sakė A.Marčiulionis.

Kad kūnas pasivytų galvą

Kai sūnus pradėjo lankyti krepšinio akademiją, Š. Marčiulionis vis užmesdavo akį pažiūrėti, kaip jam sekasi. „Į treniruotes kasdien neidavau, bet stebėjau, kaip jis tobulėja, kaip kūnas formuojasi. Krepšinyje kūnas itin svarbus. Galva – viena, smegenų jis turi. Bet dabar svarbiausia, kad galvą pasivytų kitos kūno dalys. Gal jis dar iššaus – informacijos į jo galvą prikimšta, tik kūnas turi sutvirtėti. Kad galėtų padaryti kai kuriuos dalykus, reikia, kad ir kojos greitesnės būtų, ir kad greičiau stabdytų, ir kad staigiau šoktų ar staigiau kamuolį išleistų“, – aiškino legendinis krepšininkas.

„Man dabar pirmiausia reikia kūną stiprinti, – tėvo žodžius atkartoja ir Augustas, – nes dar neturiu vyriškos jėgos. Ir šuolį, ir greitį dar reikia tobulinti, ir metimą, bet pirmiausia – kūną. Tėtis aikštėje buvo fiziškai labai stiprus. Žmonės sako, kad kūno struktūra mes panašūs, bet nežinau, ar ateityje būsiu panašus į tėtį ir jėga, raumenimis. Jei vis dėlto paveldėjau jo genus, gal viskas įmanoma?“

Nors Augusto judesiai aikštėje išties primena garsiojo tėvo judesius, vis dėlto jie – skirtingo stiliaus krepšininkai. Šarūnas garsėjo aštriais varžovų gynybą draskančiais prasiveržimais ir taiklia ranka. Augustas labiau mėgsta vadovauti ir kurti situacijas komandos draugams.

„Man reikėtų pasimokyti iš tėčio, kaip rinkti taškus, kaip veržtis. Net mesdamas baudas dar esu nestabilus. Tėtis labiau mėgdavo rinkti taškus“, – pastebėjo A. Marčiulionis.

Gal todėl Augustas dar nedrįso mesti tėčiui iššūkio. Paskutines savo rungtynes NBA Š. Marčiulionis sužaidė 1996 metų gruodžio 3 dieną. „Denver Nuggets“ lietuvis veržėsi pro „Golden State Warriors“ gynėją Latrellą Sprewellą. Iš Europos į NBA perkėlęs ir firminį „eurožingsnį“ už Atlanto įskiepijęs Š.Marčiulionis ir tąkart norėjo pasinaudoti galimybe apeiti varžovą, tačiau netinkamai pastatė koją. Skausmas privertė palikti aikštę. „Sudie“ Šarūnas tąkart nepasakė, bet į aikštę daugiau negrįžo.

Augustas tada dar nebuvo gimęs ir tas rungtynes peržiūrėjo tik po keliolikos metų. Ir nors ryžtingai padėjo tašką krepšininko karjeroje, nors kelerius pastaruosius metus apskritai nemėtė į krepšį, o vietoj krepšinio dabar mieliau žaidžia padelio tenisą, Šarūnas rankos taiklumo dar neprarado.

„Augustui dar mėtyti ir mėtyti. Kai kvies mane persimesti, kai jausis patogiai ir norės nugalėti, būsiu pasirengęs. Kol kas jis neturi noro užmėtyti mane baudomis ar tritaškiais, – juokiasi Šarūnas. – Tai kas, kad aš dabar nemėtau. Dar prisimenu, kaip tai daryti.“

„Dar tikrai nekilo mintis kviesti tėtį persimesti, – nesiginčija Augustas, – nors jis trejus metus nemėtęs, po poros metimų prisitaikytų ir aš jam nepasipriešinčiau. Tėtis nelabai mėgsta mėtyti, bet jei jau meta, pora bandymų pramankštai, o visi kiti – be prametimo.“

Nuolatinės repeticijos salėje

Š. Marčiulionis nerodė sūnui savo žaidimo įrašų – tai pats Augustas juos susirado ir peržiūrėjo. Tai pats Augustas pradėjo tėvą atakuoti klausimais apie įspūdingą karjerą, apie įspūdingus varžovus, tarp kurių buvo net bene garsiausias visų laikų krepšininkas Michaelas Jordanas.

„Man labai įdomu, kaip jam sekėsi su tokiomis žvaigždėmis žaisti, kaip su jomis sutardavo. Jei mato, kad man įdomu, tėtis noriai pasakoja ir pačiam jam smagu prisiminti tuos laikus“, – įsitikinęs Augustas.

„Mes ne dainininkai, kurie savo dainas leidžia ir džiaugiasi, kaip gražu, tad neverčiu sūnaus žiūrėti, kaip aš aikštėje kažką dariau. Jei nori, jis pats pasižiūri. Gal tik kartą parodžiau kažkurių rungtynių pabaigą: „Va, yra toks judesys, pabandyk, gal ir tau pavyks“, – sakė Š.Marčiulionis.

Tėvo pasiūlymai „pabandyk, gal ir tau pavyks“ Augustui – aukso vertės. „Tie patarimai yra labai įvairūs. Pradedant taktika, baigiant kai kuriais judesiais, kur net nepagalvotum, kad iš viso taip įmanoma daryti. Tėtis paaiškina ir kaip taisyklingai mesti, ir kaip su komandos draugais bendrauti. Ne kiekvienas treneris žino tokių niuansų“, – Augustas visada ištempęs ausis klauso tėvo.

Kol kas daugiausiai naudos davė tėvo pamokymai kaip gintis ir „vogti“ kamuolius – Augustas nuolat papuola tarp daugiausiai kamuolių perimančių bendraamžių.

„Ne kojomis dirbti jis liepė, o rankomis, – aiškino Augustas. – Ginantis rankomis dirbti reikia itin daug. Tie patarimai man labai padėjo, nes gintis savarankiškai neišmoksi – turi bandyti per rungtynes. O puolimo elementus privalai nuolat tobulinti per treniruotes, repetuoti ir repetuoti.“

„Stengiuosi Augusto pernelyg neužkrauti informacija – duodu kelis patarimus, kad jie liktų galvoje. Nes žinojimas, kaip turėtų būti, nereiškia, kad taip ir bus. Tam, kad naujovė pavyktų, reikia be proto daug dirbti, kad judesys taptų įprastas. Juk parodęs, kaip galima padaryti verpstę, negali tikėtis, jog vaikas ją iškart ir padarys. Turi bandyti ir bandyti, kartoti tūkstančius kartų, kol galiausiai tą judesį padarysi net negalvodamas“, – aiškino Š. Marčiulionis.

Branda atėjo vėliau

Paklaustas, ar sūnus noriai dirba treniruočių salėje, Š. Marčiulionis neslepia – anksčiau Augustas nebuvo iš tų pirmųjų, trypčiojančių prie durų ir laukiančių, kol jos bus atvertos.

„Dabar jau matau, kad pats sau užduočių susigalvoja, kad turi savo supratimą, kad nori tobulėti“, – sakė Š. Marčiulionis.

„Paauglystėje, kai buvau dvylikos ar trylikos, man aikštėje pradėjo nesisekti, nes buvau vėlyvesnio brendimo, o dar žaidžiau su metais vyresniais. Neįstengiau nei pasistumdyti, nei „apžaisti“ varžovų, o ir treneris buvo piktas, tad krepšinis man nebeteikė džiaugsmo. Tėtis matė, kad kažkas ne taip, bet labai palaikė – skatino dirbti toliau ir žadėjo, kad viskas susitvarkys savaime, nes branda vis tiek ateis“, – emocinę duobę prisiminė Augustas.

Augustas išties subrendo ir iš jaunimo krepšinio jau skinasi kelią į vyrų. Šią vasarą 17-metis gynėjas pasirašė dvejų metų sutartį su Vilniaus „Ryto“ komanda ir tęs karjerą šio klubo sistemoje.

„Kol kas liksiu „Perlo“ komandoje NKL čempionate ir tik nuo manęs priklausys, kaip viskas klostysis toliau. Gal išvažiuosiu žaisti ir studijuoti į Ameriką. Tikrai ne šiemet ir gal dar ne kitąmet, bet turiu tokių minčių“, – neslėpė Augustas.

Praėjusį sezoną NKL čempionate atstovaudamas „Perlui“ jis rinko po 7,1 taško ir atlikdavo po 3,5 rezultatyvaus perdavimo. Šį sezoną norėtų rodiklius pagerinti.

Kad sūnus turi galimybių tapti didžiu krepšininku, o gal net laimėjimais pranokti ir jį patį, tiki ir Š. Marčiulionis: „Jei Augustas neturėtų kažkokios „razinkos“, sakyčiau, imk tu violončelę ar daryk ką kitą – bet ką, kas tau galbūt seksis labiau nei krepšinis. Bet jis turi kažką tokio, kas man kužda, kad jis gali tapti krepšininku ir tik nuo jo priklauso, kiek tą „kažką“ jis išvystys. Man reikia tik sudaryti jam sąlygas tobulėti, o visa kita priklauso nuo Augusto: kiek jis dirbs, ar bus sveikas, ar save prižiūrės.“

Tekstas: Birutė Pakėnaitė
Nuotraukos: Alfredas Pliadis, Scanpix