Ultimeitas, frisbis, lėkščiasvydis, – puikus sportas vadinamas visaip, nors prieš pastarąjį, lietuviškai skambantį, žodį šios šakos atstovai turi savą argumentą: „Iš lėkščių valgome, o svaidome diską“. Kaip bepavadintume, taip nesugadintume, nes šis Lietuvoje jau trečią dešimtmetį skaičiuojantis sportas sparčiai populiarėja, o jo mėgėjų komandos puikiai pasirodo tarptautiniuose turnyruose. Galima juoktis, kad vienintelė pas mus esanti moterų ekipa neišvengiamai yra šalies čempionė, tačiau ji – geriausia ir visoje Europoje uždarų patalpų formate!
Šis bekontaktis sportas atsirado Jungtinėse Amerikos Valstijose 1968 metais, Lietuvoje žaidžiamas nuo 2000-ųjų. 2001-aisiais pas mus jau buvo įkurti klubai, kurie dalyvavo įvairiuose turnyruose. Ultimeitas dažniausiai žaidžiamas lauke ant žolės, tuomet rungiasi dvi komandos po septynis narius. Šios sporto rungtynės vyksta ir ant smėlio arba salėje – čia varžosi penki prieš penkis. Lauko rungtynės trunka šimtą minučių, aikštė – tokio pat dydžio kaip futbolo. Pats ultimeito principas labai panašus į amerikietiško futbolo: žaidėjų tikslas – pagauti komandos nario metamą diską įskaitinėje zonoje, taip skaičiuojamas taškas. Besiginanti komanda stengiasi diską perimti, jį numušti (jei šis paliečia žemę ar besiginančiųjų yra pagaunamas, atitenka varžovams). Bėgti nešant diską draudžiama. „Jei, pavyzdžiui, krepšinyje besigindamas ar puldamas gali varžovą pastumti, mes to negalime. Tai ne kontaktinis sportas. Mažiausias atstumas, kurį privalai išlaikyti tarp žmonių – per diską, o jis – 27 centimetrų skersmens, – pasakoja Lietuvos skraidančiojo disko federacijos prezidentas Ričardas Zareckis. – Pasaulyje yra keli stambūs diskų gamintojai, mes renkamės tuos, kurie padaryti iš perdirbto plastiko ir taip prisidedame prie žaliosios kultūros. Standartinis diskas sveria 175 gramus.“
Ultimeitas – ypatingas sportas dėl kelių dalykų. Jis ugdo kelioms šakoms reikalingas savybes. Čia yra ir futbolo elementų, – bėgi, šoki, dirba rankos – kaip krepšinyje, žaidimo organizavimo aikštėje principas – kaip amerikietiškojo futbolo. Išskirtinumas šio sporto ir tas, kad bet kokiame lygyje – ar mokyklos varžybose, ar pasaulio čempionate – jis žaidžiamas be teisėjų. Teisėjais yra patys žaidėjai, jie patys skelbia pražangas dviejų įvykyje dalyvavusių sportininkų susitarimu.
„Per rungtynes apimti adrenalino žaidėjai turi nurimti ir abejonių sukėlusią situaciją aptarti, jei kyla ginčas. Mes visi laikomės vadinamojo Spirit of the Game – lietuviškai tai skambėtų „žaidimo dvasia“ ar tiesiog garbės kodeksas, pagal jį ir vertinamos komandos. 2018-aisiais gavome Lietuvos tautinio olimpinio komiteto apdovanojimą dėl Fair Play – garbingo žaidimo plėtros. Jei penkis Spirit of the Game principus – venk kontakto, žinok taisykles, bendrauk pagarbiai, būk geranoriškas ir teigiamai nusiteikęs– pritaikytume gyvenime, nebeliktų smurto ir kitų blogybių. Vaikams tai – ideali gyvenimo mokykla. Jei kitose šakose jie įpranta pagudrauti, pavaidinti, pas mus tai neįmanoma“, – aiškina R. Zareckis, iki karantino su bendraminčiais keliavęs ir po mokyklas, pasakojęs apie sužavėjusį sportą ir kvietęs diegti jį fizinio lavinimo pamokų metu. Sportininkai mokykloms dovanojo inventorių ir vedė seminarus kūno kultūros mokytojams, tad, tiki, ši investicija duos grąžos – ultimeito mėgėjų gretos ims gausėti dar sparčiau. „2017 metais vaikų čempionate turėjome keturias komandas, o pernai – jau dvidešimt“, – pastangas iliustruoja skaičiai. Jei ne pandemija, šįmet galbūt varžytųsi jų dukart daugiau.
Pats Lietuvos skraidančiojo disko federacijos prezidentas šiuo sportu užsikrėtė 2001-aisiais, dar besimokydamas mokykloje: „Su komanda žaidėme krepšinį, aukštumų nepasiekėme, nes mums pirmiausia stigo ūgio – aukščiausias žaidėjas buvo metro devyniasdešimties. Mūsų kūno kultūros mokytojas grįžo paviešėjęs Rygoje ir parsivežė ultimeito diską, panaudojome jį apšilimo pratimams ir mus sužavėjo, kad tas įrankis skrenda lengvai ir – ten, kuri metikas nori. Lietuvoje tuo metu jau žaidė dvi ultimeito komandos, vyko turnyras, tad nuvažiavome, pasibandėme, gana gerai pasisekė, nes iki tol pasitreniravę gal mėnesį laimėjome prieš vieną iš labiau patyrusių komandų. Kelis mėnesius pasitreniravome ir išsiruošėme į pirmą tarptautinį turnyrą Rusijoje, kur žaidė penkiolika komandų. Likome apie viduriuką. Tai labai įkvėpė.“
Tuo metu dar palyginti žali sportininkai savo techninį broką ir žaidimo neišmanymą kompensavo dideliu užsidegimu ir fiziniu pasirengimu – daug kur varžovus tiesiog apibėgdavo. Laikui bėgant, kai fizinis pasirengimas vis geriau derėjo su technika ir išmanymu, klubas „Vorai“, kuriam priklauso Ričardas, pergales švęsdavo dar dažniau, yra daugkartiniai Lietuvos čempionai, net ir išretinti traumų pastarajame Europos čempionate liko dvylikti, o tarptautiniuose turnyruose nuolat kovoja dėl medalių.
Šiuo metu Lietuvos skraidančiojo disko federacija vienija septynis klubus, daugiausia jų – trys – Vilniuje. Per metus rengiami trys čempionatai – lauko, uždarų patalpų ir paplūdimio.
Ultimeitas mažiau traumatinis sportas nei futbolas ar krepšinis – jame beveik nepasitaiko nekontroliuojamo kontakto. Sužeidimai čia gal labiau patiriami dėl to, kad šiuo sportu užsiima ne profesionalai, o „žmonės po darbo“, nebūtinai visada labai gerai pasirengę išbėgti į aikštę. „Kelios treniruotės per savaitę, o paskui – čempionatai, užtat parengtumas nėra aukščiausiam lygmenyje, – šypsosi vienos įmonės pardavimų vadovas R. Zareckis. – Bet šis sportas patraukia, užkabina, nes jis ir smagus, ir paprastas. Norint užsiimti kitomis šakomis reikia tai krepšio, tai vartų, o mums pakanka disko, draugų ir gali juo mėtytis pusę dienos. Prie jūros ar ežero net ir sportbačių nereikia.“
Tekstas: Laimos Stundžaitės
Nuotraukos: Lietuvos skraidančiojo disko federacijos
Šaulys V. Grybė apie savo sėkmės paslaptį: „Reikia žinoti, kokiu keliu eiti“